Jėzuito Pierre Leroy straipsnis 1982 metų jėzuitų žurnale vokiečių kalba Jesuiten apie T. de Chardin SJ
Gali atrodyti, jog apie PT. de Chardin jau pernelyg daug prirašyta. Nesuskaitomi autoriai yra aprašę jo gyvenimą ir jo darbus. O dar daugiau esama jo mokslinių bei filosofinių darbų komentatorių bei kritikų. Tad kodėl dar ir dar kartą grįžti prie tokios šios neįprastos asmenybės, jo gyvenimo, jo nuveiktų darbų? Aš taip elgiuosi iš dėkingumo jam. Dėl palankiai susiklosčiusių ypatingų aplinkybių man teko iš jo patirti brolišką ir ypač mane praturtinančią jo draugystę. Ir ši patirtis turėjo mano ateičiai lemiamos reikšmės.
Niekada neužmiršiu mūsų pirmojo susitikimo 1928 metų gegužį, po to, kai tėvas Emile Licent mane pakvietė paleontologiniams tyrinėjimams į Kiniją Geltonosios upės baseine. Tėvas Emile Licent buvo Kinijos geologijos muziejaus bei laboratorijos steigėju Tianšenyje. O aš buvau jo asistentu, ir vadovaujamas prof. Lucien Cuonot, rašiau baigiamąjį mokslinį darbą Nancy un-to gamtos mokslo fakultete. Mano mokslinio darbo tema buvo iš gamtotyros srities.
Senasis vėjo malūnas Rumšiškėse. Algimanto Kezio nuotr.
Pagal ano meto evoliucijos teorijos išsivystymo laipsnį, man atrodė visai nuoseklu, kad tradicinę religiją, kurioje ir aš pats buvau išauklėtas, pradėjo graužti abejonės. Kilo klausimų virtinės, kaip antai, kadangi egzistuoja toks glaudus ryšys tarp materijos ir sąmonės einant evoliucijos teorija, tai apskritai, ar buvo reikalingas specialus Dievo įsikišimas, sukuriant žmogui sielą?! Į šį klausimą manęs negalėjo petenkinti jėzuitų vyresniojo atsakymai, vyresniojo, kuriam išsakiau savo abejones. Grynai dogmatiniai teiginiai ir tvirtinimai visiškai ignoravo mokslinius faktus.
Tuo metu, kai tėvas Tejaras de Šardenas pravažiuodamas sustojo Paryžiuje, nutariau su juo pasimatyti ir išsakyti jam savo abejones, nes apie jį buvau daug girdėjęs iš kitų pasakojimų. Tėvas Tejaras nedelsdamas sutiko su manimi pasimatyti laboratorijoje, kuri buvo įrengta muziejaus paleontologijos skyriaus rūsyje. Man didelį įspūdį padarė jo atviras, tvirtas žvilgsnis, jo natūralumas ir bendravimo formos paprastumas bei atvirai reiškiama pašnekovui simpatija. Mano nerimą visiškai pašalino jo atsakymai. Ne viską tada supratau, bet grįžau į Nancy vidiniai sustiprėjęs ir pakilios nuotaikos.
Nuo to laiko ir prasidėjo tarp mudviejų metai iš metų stiprėjanti nuoširdi draugystė. Tą mudviejų draugystę dar labiau sustiprino 1940-1946 metų įvykiai Pekine, kai mes buvom atsidūrę japonų apsuptyje, uždaryti Pekine ir čia dirbome prie Licent muziejaus rinkinių, dalį jų pertvarkydami. Diplomatinis Prancūzijos atstovas Kinijai Henry Kosmas paskyrė mūsų žiniai pastatą diplomatiniame kvartale, kurį mes praktiškai pavertėme laikinu geologiniu institutu. Čia mes visi drauge ir gyvenome viso II-jo pasaulinio karo metu. Taigi man teko reta privilegija artimai bendrauti su tėvu Tejaru ir šį nepalyginamos vertės bendravimą nepaprastai įvertinau.
Tėvas Tejaras buvo už mane 19 metų vyresnis ir galbūt šis jo amžius, ar tarptautinė jo šlovė, jo žinios, jo intelektas mane varžė ta prasme, kad trukdė man pasiekti taip trokštamo dvasinio artumo su juo, nors tėvas Tejaras buvo nepaprastai romaus ir nuolankaus būdo.
Apie savo šeimą tėvas Tejaras mažai ką teišsitardavo, bet nepaisant to, aš patyriau, jog jis nuo pat mažumės veržėsi į tai, kas patvaru ir kas amžina. Jis labai rimtai mokėsi jėzuitų College de Mongrė ir apie jį profesorius H. Bremond (vėliau tapęs Prancūzijos Mokslų Akademijos nariu) pasakė, jog de Šardenas buvęs tada “labai gero elgesio”. Dar koledže besimokant, Tejaro mintys sukosi tik apie akmenis ir šios mintys užpildydavo visą jo laisvalaikį. Kai sulaukęs 18 metų jis įstojo į jėzuitų ordiną, tai jam buvo kilusi mintis atsisakyti šios aistros. Tačiau laimei, jo dvasios vadas tėvas R. de Louversin jam paaiškino, jog tobulumą ne visada pasiekiame atsisakant panaudoti savo gabumus bei talentus, o dažniau priešingai. Būtent, tobulumas galimas pasiekti kaip tik išvystant savo pašaukimą, nesvarbu kurioj srity tas pašaukimas būtų. Viskas turi būti palenkiama “ad maiorem Dei gloriam”. Jeigu ne šis išmintingas patarimas, tai vargu ar mes šiandien turėtume tokį tėvą Tejarą de Šardeną, kokį turime. Jis vargu ar būtų tapęs tokiu, kokį jį pažįstame.
Po ilgų metų lavybų ordine Tejaras pradėjo studijuoti Paryžiuje geologiją ir paleontologiją. Vos tik jis spėjo pradėti savo studijas, kai 1914 metais prasideda I pasaulinis karas. Tėvas Tejaras buvo atleistas nuo karinės tarnybos, tačiau jis ėmėsi sanitaro pareigų karo lauke ir visą ketverių metų karo laikotarpį jis praleido pirmose fronto linijose, nešiodamas iš karo lauko sužeistuosius. Ir laimė jį lydėjo, jis nebuvo sužeistas. Pasibaigus karui 1919 metais, jis grįžo kaip eilinis karys, bet pasipuošęs daugybe apdovanojimų.
Karo metai fronte jam tapo vidinio subrendimo ir sutvirtėjimo metais. Nuolatinis kontaktas su įvairiausių įsitikinimų kariais, kasdieninė mirties grėsmė ir aplinkui tvyrančios kančios pagaliau jį paskatino visus šiuos pergyvenimus intuityviai išreikšti savo rašiniuose. Jis kruopščiai rašydavo dienoraštį, niekada nevaizduodamas kraupių karo scenų, bet išdėstydamas popieriuje savo planus ateičiai bei samprotavimus, kuriuos tikėjosi įgyvendinti pasibaigus karui.
Karo metais fronte jis plačiai susirašinėjo su savo pussesere. Be to, dar parašė 20 apybraižų, kurias vėliau jis suglaudė į storą 480 puslapių knygą. Šiose apybraižose jis su aiškiu rašytojo talentu išdėstė esminius savo pasaulėžiūros bruožus.
Po karo jis tęsė studijas ir 1922 metais gavo gamtos mokslų daktaro laipsnį. Apgynus disertaciją, jis išrenkamas Prancūzijos geologų draugijos prezidentu (pirmininku). Dar prieš disertaciją jam buvo pasiūlyta dėstyti Paryžiaus Katalikų Institute geologijos katedroje. Taigi atrodė, kad ateitis jam aiški. Tačiau vienas lemtingas posūkis viską patvarkė kitaip.
Tėvas Tejaras buvo pakviestas dalyvauti tuo metu rengiamoje ekspedicijoje į Kiniją ir 1923 metais jis atvyksta į Tianšanį. Drauge su šios ekspedicijos pradininku tėvu Emile Licent jis iškeliauja į šiaurės vakarų Kinijoje esančią Ordos dykumą. Čia tėvas Licent prieš keletą metų buvo aptikęs priešistorinių žinduolių telkinius. Abu tyrinėtojai buvo laimingi, nes jiems pasisekė atidengti svarbias priešistorines vietas. Šie jų atradimai praplėtė mūsų žinias apie mūsų protėvių apgyventas sritis iki centrinės Azijos.
Tėvas Tejaras grįžta į Paryžių, veždamasis su savimi labai vertingas iškasenas. Šalia savo tiriamojo darbo ir paskaitų Institute, jis mielai daro pranešimus šiais klausimais Paryžiaus aukštųjų mokykų studentams. Kadangi dabar jis kalbėdavo apie žmogaus išsivystymą, tai klausytojai apipildavo jį klausimais, kaip tada suprasti ir aiškinti gimtosios nuodėmės problemą. Kad patikslintų savo mintis, Tejaras pateikė kompetentingiems teologams apsvarstyti savo paaiškinimų šiuo klausimu planą. Nežinoma, kaip šis jo paaiškinimas pasiekė Romą, bet vienaip ar kitaip, o šventasis Sostas į tai pažiūrėjo su nepasitikėjimu. Tejarui buvo įsakyta atsisakyti bet kokios viešos mokslinės veiklos. Ir jis dabar išvyksta į Kiniją, šįkart kaip į ištrėmimą. Tai įvyko 1925 metais.
Tačiau šis kietas, jo skausmingai išgyventas smūgis, jam išėjo tik į naudą. Greitai jis tapo oficialiu jaunos kinų geologinės tarnybos patarėju. Ši padėtis jam leido dalyvauti daugelyje mokslinių ekspedicijų į Mongoliją, centrinę Aziją, Birmą, Pietų Afriką. Jis dalyvavo atkasant sinantropo liekanas ir vadovavo darbuose šias iškasenas datuojant. Paaiškėjo, jog tai pats seniausias iki šiol atkastas radinys. Dabar Tejaras galėjo iškeliauti Prancūzijon, o vėliau Amerikon.
Prieš pat prasidedant II-jam pasauliniam karui, Teijaras iš San Francisko grįžo į Pekiną ir tik pasibaigus karui 1946 grįžta Prancūzijon, turėdamas viltį čia, tėvynėje, toliau tęsti savo mokslinę veiklą. Bet Roma jam davė suprasti, kad jo buvimas Paryžiuje būtų nepageidautinas. Ir Tejarui vėl teko išvykti į tremtį, šiuokart į Niujorką, kur jis ir pasiliko. Ir dabar jis išliko jėzuitų ordino nariu, priklausydames Paryžiaus jėzuitų bendruomenei Monsieur gatvėje.
Tejaras de Šardenas mirė 1955 metais balandžio 10 dieną per pačias Velykas. Ne visada lengvas buvo Tejaro gyvenimas, pilnas nenumatytų įvykių. Tejaras, būdamas kruopščiai sąžiningas, atkakliai kovojo, gindamas savo idėjas, todėl jį nuolatos kankino pareiga savo idėjas skelbti. Jis man pačiam yra pasakęs: “Jeigu aš nerašyčiau, jeigu jas neskelbčiau, aš padaryčiau išdavystę. Jis rūpestingai mąstė, kaip, vienų neužgaunant, kitus su viskuo supažindinti.
Su tais žmonėmis, kurie buvo apvylę jo pasitikėjimą, Tejaras elgdavosi mandagiai, bet laikėsi atstu nuo jų. Kaip nuotykių mėgėjas, jis neslėpė savo simpatijų žmonėms, kurie turėjo drąsos laužyti sustabarėjusius, tradicijos nustatytus įpročius. Kadangi jis nebuvo linkęs kam nors atverti savo širdį, tai jo diskreti laikysena galėjo atrodyti jį esant abejingu. Kai tekdavo kalbėti apie save, tai jam būdinga buvo drovus santūrumas, bet tuo pačiu jis labai aktyviai įsijausdavo į kitų džiaugsmus bei kančias. Visi tie, kurie Terjarą pažįsta tik iš jo raštų, negali nei įsivaizduoti jo veržlumo nei jo kančių, kurias jam reikėjo iškęsti save apvaldant, kad galėtų šviesiai ir harmoningai tęsti tikrai nekasdienišką gyvenimą. 1947 metais jis patyrė miokardo infarktą ir nuo tada jį periodiškai vargindavo širdies krizės, susijusios su nerimasčių ir prislėgta nuotaika.
Kai gyvenimo pabaigoje prisimindavo patirtus išmėginimus, jo veide visada spindėdavo tikėjimo ir aleidimo pagimdytas romumas ir susitaikymas. Kai Dievo malonė siunčia žmogui išmėginimus, tai žmogus įvairiai juos priima: garbėtrošką apima neviltis, pasipūtėlį apima tūžmastis, o išpuikėlis ima priešintis. O Tejarą sistemingai žeidė žmonės, priešiškai nusiteikę jo intelektui, jo moralinio atsinaujinimo planams. Jo sielą grūdino skausmas, kaip nuolatos veikiantis plieninis kaltas.
Šie trumpi Tejaro biografijos škicai mane tik dalinai patenkina, bet aš ir neturiu tikslo prie jų atidžiau sustoti. Kadangi jo gyvenimo aprašymų yra tiek gausu ir jie tokie išsamūs, kad aš manau, jog tas, kuris turi noro, gali įsigilinti į jo sielos analizę, praturtintą socialinėmis, politinėmis bei religinėmis laikmečio aplinkybėmis su visa “atradimų lavina”, visada susiras tam medžiagos.
Tejaras buvo 18 metų, kai Maksas Plankas sugriovė mechaninį pasaulio vaizdą. Jis turėjo 24 metus, kai Einšteinas paskelbė savo reliatyvumo teoriją ir tuo pačiu sudrebino metafizines pažiūras į erdvę ir laiką. Tai buvo amžius, kai buvo pagaminti pirmieji automobiliai, lėktuvai ir bevielis telegrafas. Paleontologija žmonijai nuolat patiekinėjo vis naujų žmogiškųjų iškasenų, labai tiksliai nusakančių peties žmogaus amžių, ir šios žinios privertė susvyruoti tradicinį religijos mokymą.
Taigi Tejaras de Šardenas religinėje srityje fanatikams pavirto paklydėliu Bažnyčios sūnumi, Bažnyčios, kuri dar pasiliko sukaustyta senų metodų. Tejarui teko susipažinti ir su pragaištingu modernizmo išsigimimu. Šalia viso to aistringa ir jautri Tejaro siela negalėjo pasilikti abejinga ir rami. Jis pastebėjo, jis suprato, jog tarp dviejų antagonistiniais laikomų polių -tikėjimo ir mokslo - “teka tokia srovė”, kurią reikia ir suprasti, ir sutaikyti.
Jis skeitė Bergsoną, bet nepradėjo taip kalbėti, kaip Bergsonas. Vedamas gilios intuicijos, jis priešingai negu Bergsonas, siekė apimti ir į vieną visumą sujungti visą fenomeną. Būtis veda nuo paprastesnio į sudėtingesnį. Ir laikui slenkant, vystymasis, evoliucija vedė į vis didesnį centravimąsi (tarsi į “ įsisukimą į save patį”) ir į vidinį sudėtingumą. Šis procesas padėjo išryškėti “dvasioje- materijoje” paslėptoms psichinėms jėgoms. Ir taip, eidamas šiuo keliu, Tejaras sukūrė sistemingą teoriją - Kosmogenezę. Evoliucija nebando “atidengti ontologinių ir priežastinių ryšių sistemos tarp universumo elementų. Tačiau pažinimu pagrįstas dėsnis, kurį galima pritaikyti tiek į praeitį, tiek ir į ateitį, leidžia suprasti vieną po kito slenkančius laiko tėkmėje įvykius” (Le phenomene humaine, p. 21). Sudėtingėjimo proceso pagrinde yra pasikeitimai ir postūmiai. Kosmosas vystėsi, evoliucionavo palaipsniui “visas judėdamas į vienybę” (t.p.).
Tejaro darbai, kurie tokie glausti ir neišsamūs, atrodo, tarytum būtų... išdraikyti. Tačiau jeigu mes nieko nepasakytume apie tai, kokią įtaką jam turėjo visos tos kliūtys ir sunkumai, kuriuos jam teko nugalėti, tuos visus priešiskumus, kuriuos jam teko įveikti ir su kuriais reikėjo susidoroti, tai būtų tiesos iškraipymas. Nenorime kartoti ir minėti tų kančių, kurias Tejaras patyrė iš pačios Bažnyčios. Šios sielos kančios buvo šiam žmogui tuo žiauresnės, žmogui, kuris visas buvo atsidavęs Kristui, o jis visa tai priėmė su tokiu orumu, kuriam nedaug kas gali prilygti. “Kristus - tai toks gyvenimas, toks stiprumas, kuris negailestingai sunaikina egoizmą, siekdamas išlaisvinti visas meilės galias” (Hymne de l’Univers).
Neteko jam pačiam pamatyti jau ir išleistą “Žmogaus fenomeną”, kurį jis pats laikė savo gyvenimo veikalu. Tiktai jam pasitraukus iš šios žemės gyvenimo, vėliau jo testamento vykdytoja mdme J. Mortier, nekreipdama dėmesio į visokius draudimus, pasiryžo išleisti šį, didelio susidomėjimo sulaukusį, veikalą. Tas pat buvo ir su jo veikalu “La messe sur le monde” - šia didinga, mistinės jėgos sklidina lyrine poezija: “Aš Tau visiškai save pavedu, mano Dieve, kad Tavo malonė manyje skleistųsi tokiu šiurpulingu būdu, malonė, kuria aš šiandien taip trokštu aklai pasitikėti ir tikėti, jog Tavo dieviškoji dabartis užima vietą mano siauroje asmenybėje. Kas Jėzų pamilo tokia aistringa ir drauge tylia jėga, kuri leidžia numirti šiai žemei, tai ta pati žemė mirdama apsiglėbs savo milžiniškomis rankomis, ir jie abu drauge įsijungs į dieviškąją Pilį”.
“Le milieu divin” - “Dieviškoji terpė”, tai klasikinis šiuolaikinis dvasingumo veikalas, kurį Tejaras parašė 1927 metais, o buvo išleistas tiktai... 1957 metais. Apybraiža “Le Prėtre”, parašyta 1918 metų birželį Šiucengrabene, pasirodė tiktai 1965 metais. Jau 1916 metais Tejaras, parskaitęs H. Barbuss “Le Feu” (Liepsna), savo dienoraščiui patikėjo tokią maldą: “Jėzau, duok mums kunigų, iki kaulų sąnarių tokių žmogiškų, kaip Tu, kurie tikrai kentėtų dėl žemės kančių, tokių, kurie būtų nuoširdžiai jautrūs ir nesudrebėtų prieš iškilusias jiems Laiko ir Pasaulio viliones... Kunigas yra ne tas, kuris tik rituale pasinėręs vegetuoja, kurio veikla ribojasi tik bažnyčios pastatų ir sakramentų padalinimu ar pasinėrimu į medžiaginius rūpesčius, susijusius su bažnyčia... Kunigas, tai tas, kuris pirmas tarp žmonių, - tai toks, kuris tvirtai įsikimba į tikrovę, pilnas įkvėpimo, kad tą tikrovę perkurtų, ją praturtintų, ją išskleistų. Kunigas - tai pavyzdys” (“Dienoraštis”).
Tejaras ir patsai vykdė šitą neatidėliotiną Kunigo užduotį. Jis buvo ir pasiliko aistringu advokatu Žmogaus Fenomeno par excellence -Jėzaus Kristaus advokatu. Tejaras pamėgino nupiešti tokį Dievo įvaizdį, tokį paveikslą kuris nebūtų toks... infantilinis, o kuris atitiktų dabartinį mūsų pažinimą. Dievas, kurį Tejaras taip mylėjo ir taip buvo Jam pagarbus, visai nebuvo jam panašus į nesuvokiamą valdovą... Kaip visiems tikintiesiems, taip ir Tejarui iš tikrųjų Dievas yra asmeninis Dievas. Jis yra Tas, Kuris yra “... apakinantis Centras, negailestingas kaip pasaulis ir šiltas kaip gyvenimas! Tu, Kuris esi baltas ir skaistus, kaip sniegas, ir Kurio akys, kaip ugnies liepsna, Kurio kojos spinduliuoja, kaip išlydytas auksas... Tu, Kuris savo rankose žvaigždes laikai... Tavęs šaukiasi mano siela, trokšta Tavęs taip nenumaldomai, kaip ir visas Universas. Tu esi tikrasis mano Valdovas ir mano Dievas” (Visatos himnas).
Kokia nepaprasta viltis ir koksai sielos turtingumas! Būtų galima susidaryti įspūdį, kad tėvas Šardenas supaprastino žmonių universo įvaizdį savo įkvėpime ir mistiniame optimizme ir kad jis neatsižvelgė į nuodėmę ir į objektyviai egzistuojantį blogį. Ne, ne, jis to nepraleido pro savo skvarbų žvilgsnį: “Jeigu šiose mano mintyse būtų ieškoma tik tam tikros žmogiškos idilijos, o neįžiūrime kosminės dramos, kurią aš norėjau aptarti, tai tasai visai nieko nebus supratęs” (t.p.).
Tėvas Tejaras buvo gerai pažinęs ir nusivylimus, ir baimę - nerimastį, ir depresiją, ir nuodėmę. Jis visai iš arti patyrė pikta, jis pergyveno piktus žmonių išpuolius prieš save patį ir kitus nešvarius, beprotiškus jų darbus bei piktnaudžiavimą žmogaus laisve: tačiau lygiai įmanoma, kad blogis auga vienodai drauge su gėriu pagal tą patį dėsnį, kuris veikė ir praeityje be išimčių ir kuris taip pat pasieks savo aukščiausiąjį tašką pabaigoje. Tik, žinoma, ypatinga ir nauja forma” (t.p.).
Tejaras kvietė žmones pasitikėti ta Jėga, kuri garantuoja pasaulio pažangą. Toji Jėga - tai tikėjimas gyvąja Meile, be Kurios visos natūralistinio humanizmo pastangos tėra šaltas atšiaurumas. Štai kodėl labai svarbu įsigyti “gyvenimo džiaugsmo”. Tai daug svarbiau, negu tik turėti idealą. Būtent “tikėjimas - tvirtas tikėjimas ir vis nuolatos stiprėjantis tikėjimas. Žinojimas, kad mes esame ne kokie nors vergai ar belaisviai. Žinojimas, kad yra išeitis, kad kažkur anapus visų mirčių yra oras, yra šviesa, yra meilė. Reikia tai žinoti ir reikia tuo tikėti be iliuzijų bei fikcijų. Jeigu mes nenorime uždusti savo būties materijoje, tai mums privalu, mums būtina tai žinoti” (Le gout de vivre - Gyvenimo skonis).
Štai kodėl mes tikime ir laukiame, kad krikščionija būtų naujai persiorientavusi, kad ji būtų atsigavusi, kad ji būtų labai nuoširdi. Tejarui, jo mąstysenai, niekas nevadovavo, niekas neįtaigavo. Jis laikėsi asmeninės savo gyvenimo linijos, jis gilino savo tikėjimą Dievu ir pasauliu. Visiškai suprantama, kodėl jis savo ieškojimuose vis labiau tolo nuo raidiškos tikėjimo į Dievą sampratos, nuo tų sustabarėjusių evangelizacijos metodų, kurie slegia išorinę Bažnyčios saviraišką.
“Kartais aš pajuntu, kaip stipriai mane slegia tokia smaugianti, dusinanti katalikiškoji atmosfera ir jaučiu, kaip mano sielą slegia Bažnyčios Kūno svoris... ir tada mano sieloje ima kibirkščiuoti sukilimo žaibai. Tai šlovingas džiaugsmas tokio sukilimo prieš visa tai, prieš tą sustingimą, džiaugsmas, kuris užgniaužia kvapą... Kaip mielai aš dabar susitikčiau su šventaisiais Igancijum ar Pranciškum Asyžiečiu, kurie taip reikalingi mūsų laikams! Sekti Kristumi laisvu, dar niekieno nepramintu keliu, skatinamam savo laikmečio religinio gyvenimo pilnatvės! Štai, kur mano didžioji svajonė!” (Lettres intimes de Teilhard de Chardin a Hu-guete Valensin, Bruno de Solange, Henri de Lubac).
1055 metų balandžio 10 diena. Niujorkas. Šis Velykų rytas buvo sklidinas jauno pavasario žalumos. Ore tvyrojo džiaugsmas, kiekvienoje bažnyčioje džiaugsmingai skambėjo varpai. Gatvės ir alėjos buvo pilnos žmonių, kurie savaip šventė šį Prisikėlimo Įvykį. Tėvas Tejaras priešingai, negu buvo įpratęs, tą dieną patraukė į Saint Patrick katedrą, kad dalyvautų su visais žmonėmis šventinėse Mišiose, nes jis - draugas visiems žmonėms.
Po pietų, draugams pakvietus, jis kartu su jais nuėjo į koncertą, o pavakary, kaip įpratęs, su visais išgėrė po puodelį arbatos. Ir šią akimirką įvyko... “Aš nieko neatsimenu! Vienuolis kunigas, administravęs Aveniu parko jėzuitų kolegiją, jam suteikė ligonių sakramentą. Po keleto minučių įžengė gydytojas, kuris greit konstatovo mirtį. Viskas baigėsi. O prieš savaitę tėvas Tejaras buvo išsitaręs: “Aš mielai norėčiau mirti šv. Velykų dieną!..”
Tuo metu aš buvau Čikagoje. Man buvo tuojau pranešta apie jo mirtį. O aš dar buvau tikėjęsis pasimatyti su savo niekuo nepalyginamu draugu, vyresniuoju broliu, bet pagal amerikiečių paprotį mirusiojo kūnas buvo tuojau išvežtas balzamuoti. Aš vėl jį pamačiau tik pirmadienio vakare. Jo kūnas ilsėjosi baltai išklotame karste, buvo pašarvotas privačioje kolegijos tėvo koplyčioje. Jis gulėjo tiesus, rankas sunėręs ant kryžiaus.
Kitą dieną Velykų antradienį, 9 valandą, vyko gedulingos pamaldos. Baltai apsirengę Šv. Ignaco kolegijos tėvai pusračiu stovėjo antrajame bažnyčios aukšte, o pati bažnyčia buvo tuščia. Joje buvo susirinkę tik dešimt ištikimų jo draugų. Nieks negiedojo, nebuvo jokių atsisveikinimo kalbų, nei pamokslų, nei muzikos. .. Tėvo Emanuselio de Breuvery celebruojamos Mišios praėjo slegiančioje tyloje. 9 valandą 40 minučių viskas buvo baigta. Kadangi kolegijos rektorius buvo labai užimtas, tai negalėjo nei mirusiojo palaikų į kapus palydėti. Mirusiojo palaikus palydėjome tik aš ir vienas eilinis broliukas. Palydėjome į jėzuitų kapines 100 km nuo Niujorko.
Diena buvo labai ūkanota ir šalta. Dėl pastovaus lietaus tą dieną žemė buvo pažliugusi. Kol kas nebuvo įmanoma net kapo iškasti, todėl karstas laikinai buvo patalpintas į stovinę. Vienintelis gėlės žiedas, dar Niujorke gautas, simbolizuojantis vienos draugės palankumą mirusiajam, ir nieko daugiau!
Tėvas Tejaras de Šardenas mirė taip, kaip jis ir buvo norėjęs - toloje ir neturte: “Su nuolankumu patikiu Tavo, o Jėzau, paskutinius savo veiklos metus ir savo mirtį. Neleisk jų apriboti ir sugadinti, apie ką aš ir svajojau Tavęs siekdamas. Pačiu veikliausiu būdu baigti gyvenimą Kristaus Omegos garbei - tai malonė, tai visų didžiausia Malonė...”
