“Norint išgelbėti mūsų tautą nuo pražūties, reikia visiems lietuviams atsipalaiduoti nuo visokių svetimų žalingų įtakų, kurios paralyžiavo Lietuvių tautos gyvybines jėgas, eiti lietuvišku keliu, gilinti savo lietuvišką sąmonę, dirbti vieningai visomis savo jėgomis lietuvių tautos sustiprinimui bei Lietuvos gerovei, puoselėti savo nuo seno paveldėtą lietuvišką kultūrą, kuri buvo per amžius lietuvių tautos išlikimo laidas".
J. Venclova
Indrė Bartašiunienė
Lietuva - mano Tėvynė, kurioje aš išaugau. Tai kraštas, kuriame vingiuoja Nemunas, teka Neris, žaliuoja miškai. Savo mėlynomis akimis spindi ežerai, tvarkingai surikiuotos guli vagos, pūpso vienkiemių trobesiai, mirga dideli ir maži miestai. Kai iš šalies pažvelgiu į savo tėviškę, matau ją visą iš karto: savo gimtąjį miestą Vilnių, gražiąją Kauno Laisvės alėją, girdžiu nepailstantį Baltijos jūros ošimą. Kiek dar daug gražių gamtos kampelių galėčiau išvardyti... Šioje žemėje mūsų protėvius rašto išmokė taurusis Mažvydas; čia prieš 400 metų įsikūrė šviesos židinys - Vilniaus universitetas; gimė Čiurlionio pasauliai; pražydo Lietuvos poetai-gėlės K. Donelaitis, Maironis, V.Mykolaitis-Putinas...
Žaidimas. A. Griškevičius.
Tik būdama toli nuo savo gimtosios žemės, pajutau tikrą jos grožį, istorinį savitumą. Man lėmė likimas pagyventi tarp JAV išeivijos lietuvių. Gėrėjausi, kaip lietuvių bendruomenė laikosi lietuviškų tradicijų, švenčių, grumiasi už lietuvišką žodį lituanistinėse mokyklose. Sumaniai perduoda vaikams lietuvišką dainą, šokį, poeziją, liaudies dailę. Ši mažoji etninė aplinka savo atkaklia vienybe ir solidarumu dar labiau paveikė mano jausmus ir mąstymą. Skaisti čia ir tikėjimo šviesa - viena iš tautinės vienybės sąlygų.
Širdis man sakė, jog šiems vyresnės kartos žmonėms, prievarta atplėštiems nuo Tėvynės, teko patirti daug vargo ir kančių. Nostalgija ir meilė savo tautai įsirėžė į jų veidus.
Gyvendama svečioje šalyje, visa savo esybe pajutau, kad turiu grįžti į savo Motiną Žemę. Ten, kur mano, Sąjūdžio jaunimo kartos, laukia varginga, kruvinas kovas kovojusi, bet laisva, nepriklausoma Lietuva.
Jau daugiau kaip metai gyvenu savo išsvajotoje Tėvynėje, gimtojo Vilniaus širdyje, amžių išaugintame senamiestyje. Kaip niekada pasijutau laisvos tautos pilnateisė pilietė, kaip niekada suvokiau taip stipriai mylinti savo protėvių žemę. Šiandien ji - valstybė, žengianti savarankiško politinio gyvenimo keliu.
O kaip būtų džiugu, jeigu ir toliau galėčiau rašyti tik širdies kalba, tik jausmais pasverti Tėvynės šiandieną. Gal taip ir sukurčiau lyrinį kūrinį - odę Lietuvai. Deja, laikas tramdyti jausmus, pasitelkti protą ir logiką - patikimus talkininkus ir teisėjus. Labai jau sunku būti Tėvynės, jos ateities pranašu.
Kas tu šiandien esi, Tėvyne?
Tavo gatvėmis neberiaumoja rusų tankai, nebešmėkščioja rusų kareivių milinės, nebekaukši jų nušiurę auliniai batai. Nebegirdėti girtų okupantų dainų.
Dabar esame visi savi.
Ir nesavi.
Piliečių susvetimėjimas, kažkoks negatyvizmas, totalitarinio valdymo tradicijos, vagystės, plėšimai, korupcija, prostitucija. Atrodo, imčiau čia ir surašyčiau pusę tarptautinių žodžių žodyno blogiui, deja, o ne gėriui nusakyti. Ir kas išdrįstų pasakyti, kad jų turinio ryškių pėdsakų Lietuvoje nėra?
Lietuvos ateities projektuotojas ir statytojas turi būti jaunimas. Jame slypi tautos kūrybiškumas, jos viltis, “ir šviesa, ir tiesa”. Tai aksioma, kurios nereikėtų įrodinėti. Tačiau kaip veikia vaikino ar merginos gyvenimą technologizuota Vakarų kultūra, orientacija į rinkos ekonomiką? Stebiu, kaip nyksta praraja tarp tradicinės lietuvio dvasios ir Vakarų kultūros. O šiandien pastaroji vilioja naivų lietuvį materialine gerove, pornografija. Sekso kavalerija šturmuoja vartotojiškai nusiteikusią jaunimo sąmonę, ruošia dirvą slinkti juodajam Vakarų kultūros šešėliui - narkomanijai, prievartavimams, organizuotam nusikalstamumui, lobizmui.
Kodėl tam tikra dalis jaunimo taip lengvai, lyg alkanos žuvelės, kimba ant tokio pigaus jauko?
Ilgą laiką mūsų jaunimui buvo diegiamos tautiniu požiūriu nepilnavertiškos svetimos idėjos. Išrauti iš kiekvieno jaunuolio širdies tautinę sąmonę, tikėjimą buvo sovietų valdžios idealas, “aukščiausias gėris”. Tad dabar su džiaugsmu gėriuosi, kad daugėja pasiruošusių pjūčiai žmonių. Kokiai gi pjūčiai? Pjūčiai gaivinti tautines lietuvių tradicijas, papročius. Kiekvienam juk privalu žinoti savo tautos kilmę, gerbti ir puoselėti savo kalbą, pažinti tradicijas, istorinio vystymosi savitumus. Be praeities pažinimo tautos yra vaikai.
Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvė, didžiuojuosi savo tautos kultūra, didžiais žmonėmis, kurie, vargą pamynę, Tėvynei šviesą nešė, jos garbę gynė. Iš vargo, motinų ašarų, tremtinių kaulų, Baltijos gintaro ta mano Lietuva. Iš vargo atėjusi, vargo keliu eina.
Jos ateitį aš nupinsiu iš savo svajonių.
Svarbiausia - tautinis dvasingumas
Kaip būtų gerai, kad jaunimas atsisuktų į tokias tėvų vertybes kaip dora, skaista, meilė žemei, darbui ir Dievui. To viso turėjo tėvai, seneliai, to daug metų kad kas ir rovė - neišrovė.
Mūsų žemė garsi savo liaudies dainomis ir šokiais. Lietuvių kalba seniausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Tauta turėjo runinį raštą, kur kas senesnį už pirmąją lietuvišką knygą.
Mūsų senoliai nuolat rūpinosi savo kultūra, buvo dvasios stipruoliai. Kūrybą, darbą jie laikė pagrindiniu žmogaus gyvasties, išlikimo ir klestėjimo šaltiniu. Džiaugiuosi, kad tą mūsų praeities stiprybės ir ateities šviesulį deramai įvertino kardinolas A. Samorė: “Išlaikykite gyvą meilę savo tautinėms vertybėms, kurios nuo amžių sudaro lietuvių tautos gyvastingumo šaltinį, dirbkite solidariai savo tautos gerovei...”
Tikrai mūsų užnugaryje spindi šimtmečiais išsaugotas turtingas tautos kultūros lobynas. Labai svarbu, kad valstybės vyrai, vykdantys švietimo reformą, sugebėtų XXI amžiaus kartai įteikti patikimą ginklą - dvasines vertybes. Mokykloje užsimezga ir bręsta žmogaus asmenybė, skatinama kūryba, ugdomas dvasingumas. Gaila, kad iki šiol vyriausybė prioritetinėmis veiklos sritimis linkusi laikyti ne švietimą, ne dvasios ugdymą, o ekonomiką. Visuomenė, kuri nori būti “ekonominė”, rizikuoja tapti visuomene be ekonomikos. Tai jau įrodė bolševizmas, taip negailestingai griovęs moralines vertybes. Tenka grįžti prie to, kad ekonomikos tikrasis vystymasis - dvasingumo puoselėjimas, ypač tarp jaunų žmonių. Nes ekonomika negali būti tobulesnė už ją kuriančią dvasią.
Šiuolaikinis ekonomistas, istorikas ir pedagogas turi suvokti, kad tautinis dvasingumas -tai vertybė, iš kurios išauga visa tautos daiktinė bei kultūrinė gerovė. O vertybe dabar tampa tik tai, kas turi tiesioginę vartojamąją vertę, konkretų vartotoją - užsakovą. Vartotojiškai nusiteikusi jaunimo dalis skaido, supriešina tautą, o kūrybinė - vienija, skatina bendrauti.
Šalyje, ilgai kentusioje nelaisvę, stipriai reiškiasi dvasingumo perteklius... dvasingumo stygiaus sąlygomis. Vienas iš to įrodymų - nerealizuota kūryba, įsikūnijusi įvairaus profilio nevertinguose leidiniuose, dažnai amoralaus turinio, neaiškios kilmės, teršianti paauglių sąmonę. Rykštė ir nedarbas, nes dėl jo didėja nusikalstamumas, vaikinų ir merginų abejingumas dvasinėms, kultūrinėms vertybėms. Neretai lietuvišką santūrumą keičia brutalumas, jėgos demonstravimas, moters švelnumo įvaizdis iškeičiamas į vulgarų seksualumą. Daug dar tuščios puikybės, chamizmo, netiesos ir kitokių blogybių.
Džiugu, kad įsigali konkurencija. Galimybė būti savo kūrybinio likimo šeimininku. Konkurencija nuolat primins darbo netekimo galimybę. Tai vers kiekvieną pasitempti, įrodyti savo asmenybės ir kūrybos reikalingumą.
Tautos dvasiniu vadovu visada buvo ir bus inteligentija. Ji suformuoja naujo, teisingesnio, turtingesnio, laisvesnio gyvenimo viziją ir žengia tos kovos priekyje. Bet šiuo metu inteligentija eliminuojama iš politinės kūrybos, iš Lietuvos ateities paieškų. Į politinės kūrybos avangardą vėlei sugrįžta savimi pasitikinti, su niekuo nesiskaitanti vidutinybė. Dažnai tai būna jauni žmonės be aukštojo mokslo diplomo, prisidengę reformistiniais šūkiais, garsiai smerkiantys bolševizmą, bet gyvenantys jo nelaisvėje. Dingsta tokios dvasinės vertybės kaip tiesa, teisingumas, dora, įsigali asmeniniai, o ne tautos interesai. Šviesuomenės uždavinys - svarstyti Lietuvos dabartį praeities ir ateities kontekste. Ji padės jaunoms širdims ugdyti tautinę dvasią, siekti idealų, kurių pavyzdžių nestokoja turtinga Lietuvos istorija.
Įsitikinusi, kad kiekvienas iš mūsų bus tikras lietuvis tik tada, kai žinos savo krašto istoriją, tautos laimėjimus. Svarbu prisiminti, kiek daug lietuviai davė pasauliui mokslininkų, kiek dar daug genialių valstybininkų, administratorių, menininkų, rašytojų, poetų kardinolų ir net karalių. Deja, ne tiek savo tautai, kiek kaimynams - Lenkijai, Rusijai, Ukrainai.
Lietuvos inteligentai, pasiduodami įvairioms svetimoms įtakoms, nuėjo darbuotis svetimų tautų labui, drauge labai nuskriaudę savosios tautos kultūrą, jos gyvybinius interesus ir tautinį susipratimą. Taip įvyko todėl, kad Lietuvos šviesuomenė nevykdė savo tautos pašaukimo. Dr. A. Maceina įsitikinęs: “tautinis pašaukimas yra tautos gyvybės klausimas ir kad jį atsisakyti vykdyti, reikštų pražudyti savo tautą” .
Mūsų jaunimo šlovinamiems Vakarams ir šiandien esame įdomūs ir verti pagarbos ne dėl to, kad būsime į juos panašūs, o dėl savo tautinės kultūros, originalios kūrybos.
Viltis - inteligentija, šeima ir tikėjimas
Šviesuomenės uždavinys - savarankišku mąstymu kovoti su kūrybiniu pasyvumu. Inteligentija turėtų aktyviau sekti istorinį procesą, fiksuoti ir aiškinti jo pasekmes, numatyti ateitį ir ją veikti, įspėti tautą apie tuos padarinius, kurių neįžvelgia kasdienybė. Labai svarbu padėti tautai atskirti kelius nuo klystkelių, kartu padrąsinti ją tuose žygiuose, kurie žada laisvę, santarvę ir klestėjimą.
Žvelgiant į naują tūkstantmetį, lietuvių tautos ateitis turėtų priklausyti darniai, katalikiškai šeimai. Sena liaudies išmintis byloja: “stipri šeima - stipri valstybė”. Tai viena iš svarbiausiųjų žmogiškųjų vertybių, per šimtmečius išbandyta ir įrodyta, užimanti svarią vietą visuomenėje. Šeimos gyvenimas atspindi tautos kultūrinį išsivystymą. Tai tikrasis tautos istorijos, jos gyvenimo būdo bei papročių veidrodis. Taip su “mažojo” pasaulio kūryba įsiliejama į “didįjį” pasaulį. Gaila, kad šiandien kas trečia santuoka išyra.
Kad šeimų gyvenimas sumenkintas, kalta ne tik valstybė, bet ir žmonių beširdiškumas, nekantrumas, iškrypusi dora. Lietuviškai šeimai gali padėti tik atsinaujinimas per religiją, dorovės ugdymas. Šeima, Dievo leista, Dievo patvarkymu sudaryta. Todėl Bažnyčia rūpinasi šeimomis kaip tautos kultūros, dorovės ir religijos tęsėjomis.
Kai noriu kreiptis į Dievą, nueinu į Katedrą dalyvauti Mišiose. Kasdien pastebiu vis daugiau jaunų, klausančių, susikaupusių veidų. Gerai, kad jie atėjo čia ieškoti patarimų, paguodos. Dievo namuose primenama žmogaus vertė, išaukštinamas santuokos šventumas. Iš šių namų su didele palaima ir gera nuotaika grįžtu į savo būstą.
Tikiu, kad blogis bus nugalėtas, nes netikėjimas - nusikaltimas. Ar galima netikėti, kad po gilios žiemos ateis pavasaris, kad prasikals žolė, kad sužydės gėlės?
Regiu Lietuvą, besididžiuojančią savo tautiškumu, savo grožiu spindinčią Europos Tautų Sąjungoje kūrybiniais laimėjimais, gyvuojančią. .. ateities Lietuvą. Tėvynę, kuri savo lopšyje augantiems vaikams tautos širdimi dainuos amžinąjį himną:
Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia...
□ Pasak Vatikano radijo, Europos krikščionių Bažnyčios ketina 2001 m. parodyti regimus krikščionių vienybės ženklus. Bendrame Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) ir Europos Bažnyčių konferencijos (KEK) posėdyje Romoje nutarta 2001 m. Sekminių šventę paskelbti “ekumenizmo chartiją”, kurioje būtų pateikti tarpusavio pagarbos bei krikščionių bendradarbiavimo orientyrai (gairės). Tais metais Velykų šventę ortodoksų ir Vakarų tradicijų Bažnyčios išimties tvarka švęs tą pačią dieną.
