Novelė
Algirdas Paliokas, SJ
Kartą, jau eidamas miegoti, praėjau pro tavo lovą. Mėnulio šviesoje ryškiai bolavo tavo veidas ir ranka, išlindusi iš po apkloto, buvo nusvirusi žemyn. Aš stabtelėjau ir man dingtelėjo: žmoguje du dalykai svarbiausi - mintis ir veiksmas, galva ir ranka. Maža tavo galvelė, mano sūnau, o kiek daug ji talpina. Koks tu imlus esi visada, o ypač kai pasakoju apie augančią ir judančią mūsų žemės įvairovę. Tu nori viską suprasti. Kartais ir man sunku į visus tavo “kodėl” atsakyti. O kaip tau buvo nuostabu, kad gyvuliai supranta žmones, kad jų nereikia bijoti, tik reikia mokėti su jais elgtis ir kalbėtis. Tu pats pasakojai savo atradimą, kad mūsų Sargis ramiai klausosi, kai tu jam kalbi ir labai kantriai laukia kol baigsi, o tada jau jis kalba, savo džiaugsmą išreikšdamas šokinėjimu, amsėjimu ir lakstymu. Kai tik pamato, kad ruošiesi
Kristus Jadvyga Paukštienė
nueiti, tave apkabina savo priekinėmis kojomis. Tu jau supratai, kad gyvuliai jaučia tavo vidinę nuostatą jų atžvilgiu. Jeigu tik ji gera, ir jie bus tau geri. Pameni, anksčiau tu žaisdavai su vabalėliais, užtverdamas jiems kelią ar kitaip skaudindamas. O dabar jau supratai, kad gyvybė brangi ne tik žmogui, bet ir mažiausiam sutvėrimėliui, net augalui, gėlei ar žolei. Tu jau viską Dievo kūrinijoje pradėjai gerbti ir globoti. Juk viskas Kūrėjui priklauso. Žmogus gali naudotis kūrinija, bet tik tada, kai tikrai reikia. Tu jau žinai dar daugiau: tavo protas, rankos ir tu visas Dievo ir Dievui sutvertas, o mylėti žmones, žemę ir visa, kas žemėje, yra svarbiau už viską. Tad aš tavim džiaugiuosiu ir didžiuojuosi, mano sūnau. Tu amžiumi dar mažas, o dvasia jau didelis.
Taigi miegok ramiai, mano, sūnau. Tegu gerasis angelas sapno sparnais nuneš tave į rojaus sodus. Ir viską viską ten įsidėmėk, kad vėliau galėtum rojų kurti savo ūkyje ir savo aplinkoje. Tau dabar tik septyneri, bet užaugsi greitai ir paveldėsi šį ūkį, ir jokia galybė jo iš tavęs neatims.
Praėjo penkeri metai. Kartą turėjau visai dienai išvykti. Iš vakaro išskaičiavau sūnui visus rytdienos darbus. Grįžęs matau, kad kai kas tik įpusėta, kai kas nė nepradėta. Pasišaukiau sūnų. Pasirodo, nieko nepamiršęs, bet nesuspėjęs. Klausiu kodėl. Jis tylėjo, paskui pradėjo timčioti lūpas ir tyliai tarė: “Tėveli, juk aš dar tik vaikas”. Aš žiūrėjau, žiūrėjau į jį, mano griežtumo neliko nė pėdsako, šypsojausi sau ir tylėjau. Nesulaukęs pamokymų tęsimo ir jis pakėlė galvą: “Atleisk sūnau, aš šitai kaip tik ir buvau pamiršęs. Mano mintyse tu jau šaunus jaunuolis. Aš jau matau, kaip tu tobulini mūsų ūkį, įsitaisai naujas mašinas. Tau bus ir dirbti lengviau, ir gyventi lengviau, ir pajamos bus didesnės. Ar vykdysi mano planus?”
-Taip, tėve, - kareiviškai atsakė sūnus.
- Ar eisi ginti Tėvynę, kai reikės?
— Tėveli, juk tu man tiek daug pasakojai apie lietuvių kovas už laisvę, apie mūsų didvyrius, apie jūsų pulko savanorių žygius, pasiaukojimą ir meilę Tėvynei. Tėvynė man tokia pat brangi kaip žemė maitintoja, kaip mūsų šeima, kaip mano gyvybė.
— Aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi tavim, mano sūnau. O dabar gali bėgti maudytis.
— Tėveli, aš noriu padėti, dviese bus greičiau.
Sekanti diena buvo sunki, tikriausiai dėl sapno. Vos tik užmigęs, išgirdau kraupiu balsu tariamus žodžius: “Klestintys ūkiai... cha, cha, cha. Tėvynės meilė, laisvė... cha, cha, cha”. Tas mefistofeliškas balsas išjuokė visa, kas brangu ir šventa. Galiausiai pasirodė velnias, raudonas velnias. Tikriausiai ne iš pragaro, nes juk pragaro velniai turi būti juodi. Bet jau tas baisus balsas ir patyčios... Brrr... dar dabar šiurpuliai pereina kūnu, tai prisiminus. O jo raudona spalva buvo tikrų tikriausia kraujo spalva. Įsižiūrėjau, jo gaurai buvo šlapi ir sulipę, ir kai pasipurtė, į visas puses tiško kraujo lašai. Man dingtelėjo: juk jis maudėsi kraujyje.
Praėjo dar penkeri metai. Pasakoja sūnus.
Lageris šventė Spalio revoliucijos eilines metines. Kaliniams tereikėjo vien poilsio, poilsio ir duonos. Vergiškas darbas, daugiau negu silpnas maistas išsekindavo visas jėgų atsargas. Buvo taip sunku, kad kartais norėjosi, jog Dievas greičau pasišauktų. Sėdėjome su tėvu besibaigiančios vasaros saulėje ir kaip visada kalbėjome apie Lietuvą. Tėvas jau nesitikėjo grįžtąs, todėl man ne kartą buvo kartojęs savo norus ir troškimus. Aš tai pavadinau meilės Lietuvai testamentu. Mane vis mokė nepasiduoti neapykantai ir vis tikino, kad pergalė priklauso tai tautai, kurios dvasia kilnesnė, stipresnė.
Tačiau dažniausiai sėdėdavome tylėdami. Tėvo artumoje ši tyla man tapdavo kalbančia tyla. Atmintyje išskildavo praeities vaizdas ir tėvo žodžiai. Dvidešimtojo amžiaus vergai mokėjo branginti visa, kas šviesu, gera ir tauru. Nors ir dažnai besikartojantys prisiminimai nesidarė nuobodūs ar įgrisę. Jie buvo tuo plonyčiu vilties siūlu, rišančiu šiandienos vergiją su ateitimi. Jie leido tikėti negalimybės galimybe, Kokie brangūs, kokie šventi buvo man tėvo žodžiai. Taigos tyloje tekėdamas šių brangių žodžių upelis ramindavo, guosdavo ir stiprindavo. Aš ir šiandien prisimenu jų santrauką:
“Jei žemę mylėsi, sūnau, žemė tau bus dosni. Gamta susideda ne tik iš negyvosios ir gyvosios gamtos. Visa tai - Dievo pasaulis. Tai Dievo dovanoti namai žemės gyvybei ir žmogui. Kai kalbu apie žemę, galvoju apie šaknis, mažas ir dideles, iš žemės gyvybę siurbiančias, ant stiebo vaisius nokinančias ir naujos gyvybės sėklą vėl ir vėl sėjančias. Galvoju apie Saulę — gyvybės energiją, apie debesis, žemės gyvybę girdančius. Galvoju apie visą žemės gyvybę: tik mikroskopu įmatomą, ir tą didelę, prieš kurią žmogus atrodo nykštukas”.
“Jei mylėsi žemę ir gyvybę, jei matysi aplinkui sukurtą ir nuolat kuriamą Dievo dėsniais gyvybę, žemės gėrį ir grožį, tu ir pats būsi paliestas šiuo kuriančiuoju Dievo žodžiu. Šventa gyvybė, šventa žemė ir jos įsčiose — šventas žmogus: augantis, bręstantis, tobulėjantis. Patikėk, sūnau, ilgainiui ne kartą pajusi aukštyn keliančią žemės galią. Pavasarį, išėjęs sėti, tu kasmet jau būsi nebe tas: vis naujais saitais su žeme susirišęs, daugiau meilės žemei parodęs, didesnį ir gausesnį atsaką iš jos gavęs”,
“Nebus tau sunku Dievą tikėti ir bažnyčią lankyti. Gamtos dėka išmoksi su Dievu bendrauti, per meilę žemei, savo gimtajai žemei, ir Dievą išmoksi mylėti, bręstančio ir tobulėjančio žmogaus širdimi. Savo darbu tu būsi kūrėjas žemėje kartu su Kūrėju Visatoje”.
Vieną dieną, kaip ir visada, dirbome taigoje. Pertraukų metu sargybiniai paprastai leisdavo pasiskinti miško uogų. Nepastebėjau, kad ši kartą buvo vienas naujas sargybinis. Paėjęs keletą žingsnių link vaiskrūmio, išgirdau “Stoj!” Pamačiau į mane atsukamą automato vamzdį ir dar spėjau pagalvoti: “Dabar jau viskas”. Tik staiga, kaip man tuomet pasirodė, kažkoks šešėlis šoko į mano ir sargybinio tarpą, nuaidėjo šūviai, kelios kulkos prašvilpė pro mane, manęs nekliudžiusios, o tas žmogus, priėmęs mano kulkas sukniubo. Tuo nustebintas sargybinis į mane, jau atvirą kulkų ugniai, nešovė. Tik paklausė: “Kto, on?” Tik tuomet, atsipeikėjęs iš juodos automato vamzdžio skylės hipnozės, pažvelgiau žemyn. Vešlios taigos žolės patale ramiai gulėjo mano tėvas. Raudonos dėmės ėjo vis didyn...
* * * * *
Tėvų ir motinų širdys tuomet, trėmimų, lagerių ir kalėjimų metais, kentėjo keleriopas kančias: dėl vaikų, dėl laisvės, dėl Tėvynės. Prie Nekaltojo Avinėlio kraujo jungėsi lietuvių ir kitų tautų kraujas. O kiek daug gali nekalta kančia! Anuomet ji sutaikė žmoniją su Aukščiausiuoju Teisingumu. Ir dabar ji pajudino dangų. Pribrendus laikui, atėjo laisvės dovana. Ačiū visų mūsų TĖVUI, esančiam danguje.
