Kun. K.J. Ambrasas SJ
Be šabo (šeštadienio), Velykų, žydai turėjo dar ir kitų švenčių. Sekminės (gr. Pentecoste -penkiasdešimtoji diena). Tatai antroji pagal savo reikšmę žydų šventė. Taip vadinamas laikas nuo praėjusių Velykų iki javapjūtės pabaigos, kai kunigas kartu su gyvulių aukomis atnašaudavo du naujojo derliaus duonos kepalus. Tuomet jau būdavo praėję penkiasdešimt dienų, arba septynios savaitės, nuo Velykų iki pjūties pradžios. Tai būdavo padėkos Dievui už žemės gėrybes ir džiaugsmo diena, kad sulaukė naujo derliaus. Ši šventė nebuvo nei viena iš linksmiausių, nei iš populiariausių, bet į ją nemaža žydų atvažiuodavo iš svetur ir iš toliau. Mat tuo metu būdavo patogus kelias vandeniu.
Katalikų šventė, skirta paminėti regimam Šv. Dvasios nužengimui ant apaštalų. Tuo pačiu - Bažnyčios steigimo pabaiga ir viešojo jos veikimo pradžia. Sekminės, po Kalėdų ir Velykų, - viena iš didžiausių Katalikų Bažnyčios švenčių, minima visą aštundienį.
Palapinių šventė (kitaip dar ji kartais pavadinama padangčių, tabernakulių) būdavo Tishri mėn. 15 d. tarp rugsėjo pabaigos ir spalio pradžios, kai jau būdavo visas derlius nuvalytas. Tatai buvo džiaugsmo ir padėkos Dievui už žemės gėrybes diena: “Nė vienas nepasirodys mano akivaizdoje tuščiomis rankomis. Švęsi Pjūties šventę, - ....pirmienų savo triūso ir lauko pasėlių. Švęsi Derliaus šventę metų pabaigoje, kai būsi surinkęs iš lauko savo triūso vaisius” (Iš 23, 15-16). Šventė, trukdavusi 8 dienas, primindavo senovėje hebrajų gyvenimą tyrų palapinėse ir kartu būdavo švenčiamos vynuogių ir kito derliaus suvalymo pabaigtuvės.
Aikštėse, soduose, ant namų stogų ir balkonuose žmonės, iš žalių šakų pasistatydavę palapines, jose pagyvendavo. Per šventę būdavo laistomas vanduo (prisiminkime mūsų jaunimo paprotį laistytis vandeniu) ir meldžiama lietaus ateinantiems metams. Matyt, ne be reikalo Evangelijoje pagal Joną randame tokius žodžius: Paskutinę, iškilmingiausią šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė: “Jei kas trokšta, teateina pas mane! Teatsigeria, kas mane tiki. Kaip Raštas sako, - iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės” (Jn 7,37-38). Kristus čia primena, kaip Mozė stebuklingai ištrykšdino vandens iš uolos. Tas įvykis kaip tik minimas Palapinių šventės skaitymuose ir maldose, todėl ano meto klausytojams lengvai buvo galima suprasti tokią užuominą.
Be to, anuomet į šventyklą dešinėje rankoje būdavo nešamasi palmių, mirtų, gluosnių puokštės ar šakelės, o kairėje - kedro vaisių. Pirmąją šventės dieną šventykla būdavo išdabinta, o pirmaisiais septyniais rytmečiais kunigas pagal tam tikras apeigas šlakstydavo altorių iš Siloės šaltinio pasemtu vandeniu.
Pirmųjų vaisių šventė (vad. pirmienų) būdavo švenčiama paskutinę Neraugintos duonos iškilmių dieną. Tada Dievui būdavo paaukojamas pirmasis miežių pėdas: “VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: ‘Kai jūs ateisite į kraštą, kurį aš jums duodu, ir nuimsite jo derlių, atnešite jūsų pjūties pirmienų pėdą kunigui. Jis pakylės pėdą VIEŠPATIES akivaizdoje, kad būtumėte jam mieli... Iki tos dienos, kol jūs nebūsite atnešę savo Dievo atnašos, nevalgysite nei duonos, nei pagruzdintų ar šviežių grudų. Tai yra amžinas įstatas jūsų kartoms visose jūsų gyvenvietėse” (Kun 23, 9-14).
Permaldavimo diena (vad. Jom Kipur) -Tishri mėn. 10 - būdavo visiško poilsio, pasninko, apsivalymo ir atgailos diena: “VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “...šio mėnesio dešimtą dieną yra Permaldavimo diena. Ji bus jums šventa sueiga: marinsitės ir aukosite... Tą dieną nedirbsite jokio darbo, nes ji yra Permaldavimo diena... kas tos dienos metu nesimarintų, bus pašalintas iš savo tautos. O kas tos dienos metu dirbtų kokį darbą, aš ištrinsiu jį iš tautos tarpo” (Kun 23, 26-32). Izraelitai išpažindavo savo nuodėmes ir prašydavo Dievo atleidimo. Vyriausiasis kunigas, apsitaisęs baltu drabužiu, pirmiausia aukodavo už tautos kaltes. Tik šį vienintelį kartą per metus vyriausiasis žydų kunigas galėdavo įžengti į garbingiausią šventyklos šventų Švenčiausiąją vietą: “... į priekinę dalį visuomet eina kunigai atlikti apeigų, o į antrąją - tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja per metus už save ir už tautos nuodėmes” (Žyd 9, 6-7). Ten jis, pašlakstęs aukos kraują, paimdavo “atpirkimo ožį” ir išvarydavo jį į dykumą (plg. kaip mūsų tėvai su rykšte uždroždavo per dugninę - varydavo lauk vaikams užsispyrimą!) - šitaip simboliškai išguldavo žmonių nuodėmes.
Pašventinimo, arba šviesų šventė (Ence-nie), Kislevo mėn. 25 (gruodžio pabaigoje) trukdavo aštundienį. Ji skirta Judo Makabie-jaus prieš Kristų 164(5) m. šventyklos pašventinimo dieną. Kadangi anuomet šventykloje degė daugybė žibintų, o tai buvo ir tautos pasididžiavimas, iš čia kilo ir toks pavadinimas. Ši šventė minima Evangelijose: “Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo iškilmės. Buvo žiema” (Jn 10,22). Kadaise lietų metu švęsta šventė, dabar vadinama Hanuka, žydų neužmiršta ir šiais laikais.
Purimų dienos (akadiškas žodis pur-butų dienos) būdavo Adar mėn. (vasario-kovo 14-15 d.). Ši triukšminga džiaugsmo diena primindavo Esterą su pusbroliu Mordekajum Persijos karaliaus valdymo laikais, kai jiedu išgelbėjo žydų tautą nuo sunaikinimo. Mat karaliaus vyriausiasis pavaldinys Amanas metė burtus, kad galėtų sužinoti, kada reikės išžudyti žydų tautą. Tačiau karalienės Esteros ir jo pusbrolio Mordekajo gudrumas, pasninkas ir pamaldumas išgelbėjo žydų tautą nuo pražūties: “Taip buvo įvestos...šios Purimų dienos, kurias Mordekajis Žydas ir karalienė Estera buvo nustatę žydams, lygiai kaip jiedu anksčiau buvo įpareigoję save ir savo tautą pasninkui ir maldavimui” (Est 9,31).
Trimitų (arba vėliau pavadinta Naujųjų metų) šventė. Nors kiekvieno mėnesio pradžia ir visos žydų šventės būdavo skelbiamos trimitais, bet ypatingai pasižymėjo septintojo mėnesio pirmoji diena. Tądien trimitai, skelbdami poilsio ir apeigų šventę, itin balsiai skardendavo po miestus. Šitaip septintasis mėnesis, ypač po tremties, tapo reikšmingiausias: virto religine Naujųjų metų švente - Ros Hašana.
- Viešpatie, Visagalis Dieve! Leisk visiems kraštams, ypač lietuvių tautai iš naujo suprasti Tavo duotųjų ir Bažnyčios įvestųjų sekmadienio, Velykų, Kalėdų ir kitų religinių švenčių tikrąją prasmę, kad žmonija, kaip kadaise žydai, ištikimai saugoję Senojo Testamento autoriaus šventadienius, ir dabar, XX a. pabaigoje, iš naujo imtų uoliai švęsti šventas dienas, pasninkauti ir laikytis kitų Tavo įsakymų.
■ ■ ■
□ Kauno mokyklų direktoriai kovo 18 d. Kunigų seminarijoje susitiko su arkiv. S. Tamkevičium ir vysk. R. Norvilą. Pranešimą “Laisvė ir atsakomybė” skaitė dr. Arvydas Žygas. Arkiv. S. Tamkevičius kvietė pedagogus dažniau apsilankyti kurijoje ir pasidalinti mintimis.