Spausdinti

Juozas Vaišnys SJ

     Dažnai žmonės paklausia, ar galima kada nors meluoti, turint prieš akis kilnų tikslą. Galima trumpai atsakyti, kad melas yra blogas dalykas, todėl meluoti niekuomet negalima, nors tai darytum kilniausiam tikslui, nes ir kilniausias tikslas nepateisina blogų priemonių. Tačiau kiekvienam aišku, kad kartais tiesos pasakymas gali atnešti daug nemalonumų ar net atimti kito žmogaus gyvybę. Pvz., jei gydytojas pasakys pacientui tiesą, kad jis nepasveiks, toji žinia gali pacientui jau anksčiau būti mirties priežastimi. Arba jeigu tavo namuose nuo piktadarių pasislėpė žmogus, ir jie tavęs klausia, ar jis yra tavo namuose, tiesos pasakymas būtų to nekalto žmogaus išdavimas piktadariams. Tad kaip tokiais atvejais elgtis? Žinoma, geriausia būtų nieko nesakyti, bet reikia atsiminti, kad tyla čia galėtų reikšti teigiamą atsakymą. Jei pacientas klausia, ar jis mirsiąs, o gydytojas į tą klausimą atsako tyla, tai pacientui bus aišku, dėl ko gydytojas tyli. Jei piktadariams paklausus, ar tas žmogus yra

Regina Ingelevičienė   Kompozicija.

pasislėpęs namuose, namų savininkas tylės, jiems bus aišku, kad savininkas tyli, nenorėdamas išduoti jo namuose pasislėpusio žmogaus, ir jie pradės jo ieškoti. Tad ar gali gydytojas sakyti ligoniui, kad jis pasveiksiąs, jei gerai žino, kad jis mirs? Ar gali namų savininkas, sakyti, kad jo namuose nėra pasislėpusio žmogaus, jeigu tikrai jis yra juose pasislėpęs?

     Kiekvienas žmogus yra įpareigotas sakyti tiesą, bet jis drauge yra įpareigotas ir laikyti paslaptis. To reikalauja pati žmogaus prigimtis ir artimo meilės įsakymas. Tad kaip šiuos du reikalavimus suderinti? Štai kur glūdi melo problema, kuri yra taip sunki, kad suteikė daug vargo visų laikų geriausiems moralistams ir kankino visais laikais pačias gudriausias žmonijos galvas.

Istorinis žvilgsnis į melo problemą

     Melo problema buvo aktuali jau nuo seniausių laikų. Į klausimą, ar melas kada nors gali būti leidžiamas, Aristotelis savo etikos veikale, atrodo, atsako neigiamai. Platono doktrina šiuo klausimu yra švelnesnė. Savo garsiame veikale, vardu “Respublika”, jis leidžia kartais meluoti daktarams ir valdžios atstovams savo pacientų ir piliečių gerovei. Taip pat ir tarp modernesniųjų filosofų vyrauja dvi skirtingos nuomonės. Kantas neleidžia niekuomet meluoti. Daugelis kitų nekatalikų filosofų tvirtina, kad galima meluoti, jeigu yra tikras reikalas. Atrodo, kad modernioji, pragmatizmu persunkta filosofija melo per daug nesibaido ir jį labai lengvai pateisina, išskiriant žmogaus garbę nuplėšiantį melą arba šmeižtus.

     Ir Bažnyčios Tėvai laikėsi tai griežtesnės, tai švelnesnės nuomonės: vieni, sekdami Aristotelį, melą griežtai draudė, o kiti, Platono pavyzdžiu, tam tikrose aplinkybėse jį leido. Origenas ir Kasianas sako, kad pirma reikia gerai apgalvoti, ir jeigu matai, kad melas yra būtinai reikalingas, norint išsigelbėti iš kokios nors keblios padėties, jį turi nuryti, kaip ryji kartų vaistą, norėdamas išgelbėti savo gyvybę. Net ir šv. Jonas Krizostomas mokė, kad galima kitą apgauti jo paties gerovei.

     Plačiai apie melą yra rašęs šv. Augustinas. Jis laikosi Aristotelio doktrinos ir melą draudžia, tačiau pačioje savo veikalo pradžioje pabrėžia, kad melo problema yra be galo sunki. Jo doktriną seka beveik visa Vakarų Bažnyčia, vadovaujant didžiausiam krikščioniškosios filosofijos ir teologijos autoritetui šv. Tomui Akviniečiui.

Kas yra melas?

     Pagal šv. Augustino ir šv. Tomo doktriną, melas yra apibrėžiamas: “locutio contra mentem”, t.y. kalba priešinga turimoms žinioms ir įsitikinimui arba tokia kalba, kai sakomi žodžiai neatitinka galvoje turimos minties. Melas gali būti įvairių rūšių. Paprastai moralistų yra minimos šios melo rūšys: a) juokais pasakytas melas, b) bėdos arba išsisukinėjimo melas ir c) skriaudos melas. Skriaudos melas yra tuo atveju, kai meluodamas žmogus padaro fizinę arba moralinę skriaudą savo artimui. Ši melo rūšis yra pati negarbingiausioji ir bjauriausioji.

     Moralistų nuomone, melas yra blogas dėl to, kad prieštarauja tiesos dorybei. Jie sako, kad kalba žmogui yra Dievo duota tam, kad galėtų išreikšti savo mintis, o ne tam, kad jas slėptų arba klaidingai išreikštų. Todėl kalbėti netiesą esąs iš esmės blogas dalykas ir jokios aplinkybės jo negali padaryti geru. Žmogus yra socialinis tvarinys, jis yra skirtas gyventi bendruomenėje, bet melas yra didelė socialinio bendravimo kliūtis. Jeigu žmogus negali pasitikėti kito žmogaus žodžiu, tai negali būti kalbos apie jokią bendruomenę ar socialinį gyvenimą. Dėl to moralistai sako, kad kiekvienas melas, net ir juokais pasakytas, yra nuodėmingas. Juk kitas žmogus ne visuomet gali tuoj suprasti, kad tu ką nors juokais sakai, jis gali stipriai į tai reaguoti, ir iš to gali kilti jam didelių nemalonumų.

     Paprastai melas yra lengva nuodėmė, bet sunki ji gali tapti tada, kai kitam iš to kyla didelių nemalonumų arba yra padaroma žymi skriauda. Melas yra tikrai negarbingas ir nesocialus elgesys. Žmogus, kuris yra linkęs meluoti, niekad nebus gerbiamas ir vertinamas visuomenėje. Meluoti mėgsta vaikai, norėdami lyg uždengti savo silpnumą, nesugebėjimą ir klaidas. Dažniausiai jie meluoja iš baimės. Taip pat ir suaugusio žmogaus melas beveik visuomet suponuoja jo silpnumą, bailumą, nesugebėjimą ir didesnes ar mažesnes klaidas. Melas labiausiai suaugusį žmogų paverčia vaiku. Melas yra didžiausias artimo meilės ir draugystės priešas.

     Tad yra visai suprantama, dėl ko visi moralistai yra taip griežti melo atžvilgiu. Melo neleistinumą galima įrodyti ir žmogaus protu, ir Šv. Rašto mokslu. Bet kaip elgtis tais atvejais, kai tiesos pasakymas atneštų didelių nemalonumų pačiam žmogui arba jo artimui? Juk, kaip jau minėjome, kartais tiesos pasakymas gali būti kitam net gyvybės praradimo priežastis. Kai kurie griežtesnieji moralistai į tai trumpai atsako: “Tegul verčiau žmogus praranda gyvybę, negu melo nuodėme teršia savo sielą!” Bet kiti stengiasi surasti kokių nors būdų, kuriais būtų galima išvengti ir melo ir nepakenkti sau arba kitam. Šiam tikslui moralistai išgalvojo vieną būdą, vadinamą “restrictio mentalis”, t.y. tam tikrą proto apribojimą. Nenorint nei meluoti, nei išduoti savęs ar kito, yra pasakomas koks nors dviprasmiškas sakinys. Savo mintyje aš turiu teisingą prasmę, bet kitas gali tą patį pasakymą suprasti priešinga prasme. Tačiau tokią “kombinaciją” galima vartoti tik tais atvejais, kai kitas, jei būtų protingas, galėtų tą pasakymą suprasti tokia prasme, kokią aš turiu savo galvoje. Gal visa tai bus aiškiau iš kelių pavyzdžių.

     Sakykime, kad ponas yra šiandien labai užimtas svarbiais darbais ir nenori, kad kas nors jį trukdytų, todėl savo tarnaitei sako: “Jei kas nors šauks mane prie telefono, atsakyk, kad manęs nėra namie”. Tarnaitė taip ir elgiasi. Ar ji meluoja, sakydama, kad pono nėra namie? Moralistai sako, kad ne. Nes jos pasakymas “pono nėra namie” reiškia, kad pono nėra namie Tamstos dispozicijai. Arba jeigu kitas prašo manęs paskolinti jam pinigų ir aš žinau, kad bus labai sunku atsisakyti, jeigu jis žinos, kad aš pinigų turiu, o aš jokiu būdu jam negaliu jų skolinti, tada aš jam pasakau, kad aš neturiu pinigų jam paskolinti, nors aš jų turiu sau. Tai yra ne kas kita, kaip tik įprastinis ir visų vartojamas mandagesnis neigiamas atsakymas. Kiekvienas žmogus tai gali suprasti, todėl tokie atsakymai ir nelaikomi tikru melu. Žinoma, juos galima vartoti tik tada, kai yra labai kebli doktrina, ir moralistai net pataria jos neaiškinti, nes kai kurie gali ją blogai suprasti ir klaidingai vartoti.

     “Restrictio mentalis”, mūsų nuomone, yra ne kas kita kaip tam tikra beveik dirbtiniu būdu pasidaryta išimtis iš bendros taisyklės, norint išsaugoti aukščiau minėtą melo apibrėžimą. Modernieji moralistai sako, kad tas apibrėžimas (“locutio contra mentem”) esąs nevykęs. Jie siūlo kitą melo apibrėžimą, kuriam apsaugoti ir gyvenime pritaikyti nereikia jokiu išimčių ir jokių “restrikcijų”, t.y.: “mendacium est negatio veritatis debitae” - melas yra neigimas tokios tiesos, kurią žinoti kitas žmogus turi teisę. Žinoma, ir šitas apibrėžimas nepadaro sunkios melo problemos visiškai lengva, bet vis dėlto jis atrodo gyvenimiškesnis ir aiškesnis. Tik reikia atsiminti, kad kitas žmogus visuomet turi teisę žinoti tiesą, išskiriant tuos atvejus, kai kalbančiojo profesija negali išduoti paslapties arba kai kitas tą tiesą blogam tikslui panaudotų ar iš to galėtų kilti didelių nemalonumų.

Ar melas ir nesakymas tiesos yra tas pat?

     Jau nuo senų laikų vartojamas melo apibrėžimas “locutio contra mentem”, t.y. tokia kalba, turi neatitinka galvoje turimos minties -modernesniųjų moralistų vis labiau ir labiau yra paliekamas nuošaly, nes, norint šį apibrėžimą pritaikyti gyvenime, dažnai reikia griebti visokių “protinių apribojimų” (“restrictio mentalis”), kurie jau ir šiaip sunkią melo problemą kartais dar labiau supainioja ir apsunkina. Nemaža dabartinių moralistų yra labiau linkę prie kito melo apibrėžimo - “mendacium est negatio veritatis debitae”, - tai reiškia, kad melas yra nesakymas kitam privalomos tiesos, vadinas, tokios tiesos, kurią žinoti kitas turi teisę. Ši teisė išplaukia iš teisingumo, iš artimo meilės įsakymo ir iš paties fakto, kad žmogus yra socialinė bei visuomeninė būtybė.

     Senesnieji moralistai vis aiškina, kad kalba yra duota žmogui išreikšti mintims. Tad jeigu jis vartoja kalbą ne minčių išreiškimui, bet jų slėpimui ir kito apgavimui, tai visuomet meluoja ir nusideda prieš aštuntąjį Dievo įsakymą. Atseit, žmogus, vartodamas kalbą ne tam tikslui, kuriam ji yra Dievo įsakymą. Atseit, žmogus, vartodamas kalbą ne tam tikslui, kuriam ji yra Dievo duota, ardo ir iškreipia Dievo nustatytą tvarką, todėl kiekvienas netiesos sakymas esąs nuodėmingas.

     Visi moralistai sutinka, kad kiekvienas melas nuodėmingas, bet ne visi sutinka, kad kiekvienas netiesos sakymas (falsiloquium) yra melas. Kai kam gali atrodyti, kad čia yra tik žodžių žaidimas, tačiau, labiau įsigilinus į moralės dėsnius, paaiškėja, kad ir kitose moralės srityse galima pritaikyti minėtą skirtingumą. Juk visi sutinka, kad ne kiekvienas svetimo daikto paėmimas yra vagystė ir ne kiekvienas žmogaus gyvybės atėmimas yra žmogžudystė. Jeigu darbdavys tau neteisingai sumažino užmokestį, tu gali slaptai paimti tai, kas tau priklauso, ir jokios vagystės čia nebus. Teisingame kare galima šaudyti į priešą, ir kareivių mes nevadiname žmogžudžiais. Teisė leidžia dideliam nusikaltėliui atimti gyvybę, ir mes nevadiname žmogžudžiu nei teisėjo, nei bausmės įvykdytojo. Žmogus turi teisę gintis nuo priešo ir, jeigu yra būtinas reikalas, net nužudyti tą, kuris kėsinasi atimti jo gyvybę. Už tai nebaudžia nei žmonių, nei Dievo teismas. Taigi taip pat yra išimtinų atvejų, kai žmogus gali sakyti netiesą, ir už tai jo negalima vadinti melagiu.

     Bet kai kurie mano, kad ši modernioji nuomonė su savo nauju melo apibrėžimu praktikoje yra pavojinga, nes žmogus gali galvoti, kad kitas niekad neturi teisės žinoti mano minčių. Kyla klausimas, kada kitas turi teisę žinoti tiesą. Argi kitas turi teisę žinoti, ką aš galvoju, kur aš buvau ir kur būsiu? Juk tai ne jo dalykas. Todėl kai kurie mano, kad šiuose dalykuose jie visuomet gali kitiems sakyti netiesą, ir čia jokio nusikaltimo nebus. Tai yra labai klaidingas galvojimas. Tokios taktikos laikantis, nebūtų galima kalbėti apie jokią artimo meilę, apie jokią draugystę, apie jokius socialinius žmonių santykius. Čia nereikia žiūrėti griežto teisingumo, bet ypatingai artimo meilės, be kurios gražūs socialiniai santykiai yra neįmanomi. Iš artimo meilės įsakymo kitame gali atitinkamai kilti ir tam tikros teisės. Apskritai galima pasakyti, kad kuo žmogus yra tau artimesnis, kuo daugiau jis tavimi pasitiki, tuo labiau tu esi įpareigotas jam sakyti tiesą, neslėpdamas nieko, jeigu tai slėpti neturi aiškios pareigos.

     Taigi šiais laikais melo atžvilgiu tarp moralistų yra dvi pagrindinės nuomonės: pirmoji nuomonė sako, kad netiesos sakymas yra visuomet melas, o antroji, modernesnė nuomonė tvirtina, kad netiesos sakymas ne visuomet yra melas. Visa tai gal geriau paaiškės iš kelių pavyzdžių.

     1. Prieš keliasdešimt metų redemptoristas M.E. Gounley ir jėzuitas G. Kelly rašė šiuo klausimu, gindami antrąją nuomonę (pirmasis rašė žurnale “The Priest”, 1947 m., o antrasis -“Theological Studies”, 1948 m.). Savo straipsniuose jie mini įdomų pavyzdį iš Dachau koncentracijos stovyklos. Mes žinome, kad toje stovykloje buvo labai daug kalinių, tarp jų nemaža ir kunigų, kurių gyvenimas buvo nežmoniškai baisus. Vokiečių jėzuitas tėvas Pies kartą sugalvojo tiems kaliniams kaip nors padėti. Jis persirengė vokiečių kariuomenės kapitono rūbais, įsigijo didelį sunkvežimį, prikrovė jį pilną duonos ir nuvažiavo į Dachau stovyklą. Prie vartų valdininkams pasakė, kad jis esąs siųstas aukščiausios karo vadovybės aprūpinti duona tuos kalinius, kurie yra siunčiami už stovyklos ribų įvairiems darbams. Mat esą negera, kai žmonės mato tuos kalinius labai išvargintus ir išbadėjusius. Stovyklos valdininkai patikėjo ir jį įleido. T. Pies, išdalinęs kaliniams duoną, paslėpė sunkvežimyje per 30 kunigų ir išvažiavo. Šį savo žygį jis pakartojo tris kartus, išgelbėdamas per 100 kunigų iš to pragaro.

     Be abejo, tai buvo drąsus ir rizikingas darbas, už kurį jam grėsė didžiausi kankinimai ir mirtis. Mums šis tėvo Pies žygis atrodo hero-iškas, bet kaip į tai pažiūrėtų moralistai? Ar jo darbas yra girtinas, ar peiktinas? Juk jis apgavo stovyklos valdininkus ir kalbėjo netiesą.

     Pirmosios nuomonės šalininkai turbūt atsakytų, kad toks darbas yra neleistinas, nes čia esąs aiškus melas. Kitaip į tai žiūri antrosios nuomonės aiškintojai, kurie sako, kad melas yra nesakymas kitam privalomos tiesos ir kad kalbos tikslas yra socialinių santykių palaikymas. Apie kokius socialinius santykius būtų galima kalbėti Dachau ir kitose panašiose stovyklose, kur nekalti žmonės padaromi vergais ir laikomi žemesniais už gyvulius? Kokią teisę turi tie nekaltų žmonių kankintojai, kad jiems būtų sakoma tiesa? Juk jie yra po kojomis pamynę pagrindinius teisės ir artimo meilės dėsnius. Jeigu žmogus savo gyvybę nuo neteisingo užpuolėjo gali ginti žodžiu? Jeigu aš galiu net gyvybę atimti tokiam užpuolėjui, jei kitos išeities nėra, tai ar aš negaliu vartoti savo kalbos jį suklaidinti ir išvaduoti save ar kitus iš neteisingos vergijos ir iš mirties? Šiuo atveju netiesos sakymas ir suklaidinimas visiškai negali pakenkti socialiniams žmonių santykiams palaikyti normaliose aplinkybėse. Juk čia yra toks išimtinis atsitikimas, kur negali būti kalbos apie jokius socialinius santykius nei apie žmonišką bendravimą vienų su kitais.

     Norėdamas žvėrį įvaryti į narvą, aš galiu vartoti visokias suklaidinimo priemones. Kuo skiriasi tie žmogaus vardą nešioją sutvėrimai nuo žvėrių? Ir kun. St. Yla, ir Balys Sruoga, abudu buvę toje pačioje stovykloje, savo rašytuose atsiminimuose vadina tuos žmones žvėrimis. Todėl ir minėti moralistai, tėvas Kelly ir tėvas Gounley, pateisina tėvo Pies elgesį, jį laikydami ne melagiu ar apgaviku, bet artimo meilės herojum. Panašiai turbūt pasakytų ir kiti žymūs moralistai bei katalikiškosios asketikos žinovai, kurie savo raštuose gina antrąją nuomonę. Paminėtinas yra Gregorianum universiteto profesorius tėvas M. Ledrus SJ (“Peri-odica”, 1943, 1945 ir 1946 m.) ir tėvai kapucinai Varceno bei Loiano (“Theol. Moralis II, 1935). Visi šie autoriai Bažnyčios patvirtintuose leidiniuose gina ir laiko daug gyvenimiškesne bei aiškesne antrąją nuomonę, kurią ir mes šiame straipsnelyje stengėmės paaiškinti.

Violončelė.      Vytautas Kasiulis

     2.    Kitas pavyzdys. Mirusio kario draugas grįžo pas jo motiną ir pasakė, kad sūnus gyvas, nes manė, kad jeigu senai motinai pasakys tiesą, ji mirs iš sielvarto. Pirmosios nuomonės šalininkai taip elgtis neleidžia, čia jie pataria vartoti tą garsųjį “proto apribojimą”. Taigi tas mirusiojo kario draugas galėtų taip motinai sakyti: “Tamstos sūnus dabar gerai gyvena ir jokio vargo nekenčia”. Jis, taip sakydamas, nemeluoja, nes galvoja, kad jos sūnus dabar esąs danguje, kur nėra jokio vargo.

     Antrosios nuomonės šalininkai pastebi, kad tas “proto apribojimas” yra paprastas netiesos sakymas. Juk yra kaip tik norima, kad kitas tą pasakymą suprastų klaidinga prasme. Šios nuomonės aiškintojai sako, kad tas mirusio kario draugas gali motinai sakyti netiesą, nes tiesos pasakymas jai pakenktų. Nors ji turi teisę žinoti apie savo sūnų, bet tiesos sužinojimas galėtų būti jos mirties priežastis, todėl kitas gali vartoti kalbą jos gyvybės išgelbėjimui, sakydamas netiesą. Klaidinga informacija čia nėra melas, bet artimo meilės darbas. Bendrai galima pasakyti, kad, kur pirmojoje nuomonėje leidžiama vartoti “proto apribojimą”, ten antrojoje nuomonėje galima nesakyti tiesos.

     3.    Dar vienas pavyzdys, jaunai studentei skambina draugas, kviesdamas ją šį vakarą važiuoti į kiną. Ji labai nenori su juo važiuoti, todėl pradeda jam pasakoti visokius išsigalvotus pasiteisinimus, visokias iš piršto išlaužtas istorijos, kad tik jį įtikintų, jog šį vakarą visiškai negalinti važiuoti. Ar ji gali taip elgtis?

     Norėdami rasti tinkamą atsakymą, turime pirma atsakyti į kai kuriuos klausimus: ar tas jos draugas turi teisę žinoti tiesą, ar jis taip elgiasi, kad galima prieš jį vartoti visokias priemones, norint apsiginti? Ar tas studentės elgesys, pasakojant visokias apgaulingas istorijas, nepakenks artimo meilei, draugystei ir socialiniam bedravimui?

     Reikia atsiminti, kad čia kalbama apie draugą, bet ne apie priešą, todėl jis turi teisę žinoti tiesą, išskiriant tuos atvejus, kai tiesos sužinojimas pakenktų jam pačiam arba jeigu studentės profesija bei įsipareigojimai jai draustų sakyti tiesą. Jos minėtas elgesys labai gali pakenkti socialiniams santykiams ir jai pačiai, nes jeigu ji dažnai taip elgsis, niekas daugiau ja nepasitikės. Taip pat toks elgesys yra priešingas ir artimo meilei, ir draugystei. Jeigu ji nenori su juo važiuoti, gali mandagiai pasakyti, kad šį vakarą važiuoti į kiną negalinti dėl tokių priežasčių, apie kurias kalbėti jai nepatogu. Jeigu tas berniukas yra protingas ir mandagus, jis tuo atsakymu pasitenkins ir daugiau nesibraus į jos asmeninius reikalus.

     Bendrai, ir ši nuomonė leidžia sakyti netiesą tik labai svarbiais, išimtinais atvejais. Šiaip reikia stengtis visuomet kalbėti tiesą, nes netiesiakalbis žmogus greitai praranda savo garbę ir pasitikėjimą visuomenėje.

     Na, tai ar šie aiškinimai yra tik paprasta “jėzuitiška kazuistika”. Iš pateiktų argumentų turėtų atrodyti kitaip.

Išpuikimas ir savo jėgų pervertinimas jau ne kartą yra pakenkęs: viena ranka sugriovė tai, ką buvo pastačiusi kita, ir statybos teko imtis iš naujo

E. Mieželaitis