(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

Rita Kasparavičiūtė

     Nuo pat tos valandos, kai išvydome pasaulį, mūsų gyvenimo laivelis yra blaškomas po bekraštį vandenyną. Ne vieną kartą, siautėjant audrai, laivas dužo, atsitrenkdamas į uolas, ne vieną kartą skendo, plakamas vandenyno bangų.

     Kiekvienas tikimės pasiekti laimės, ramybės uostą, bet ne visiems tai pavyksta. Vieni pamanome, kad tai lemtis, likimo pokštas ar Dievo bausmė. Tuomet imame iš naujo skaityti gyvenimo knygą, atsargiai, lyg su baime verčiame lapas po lapo. Apsvarstome savo poelgius, mintis, lyg tikėdamiesi atrasti tą lemtingą klaidą.

     Tik tada suprantame, kad nesame pasaulio valdovai, o esame priklausome nuo Dievo. Mes ir mūsų likimas yra nulemtas, suplanuotas Dievo. Tik savo laimę ir gerovę kuriame patys, galvodami apie sau artimus ir mylimus žmones.

     Paslydus nuodėmės kelyje, pakilti yra sunku, o dar sunkiau užgydyti krauju pasruvusias sielos žaizdas. Bet kai pats esi sužeistas nuodėmės, imi lengviau suprasti kitų skausmą, neviltį, išmoksti užjausti, paguosti. Tampi jautresnis ir jauti, kaip tave žeidžia aplinkinių sielvartas, širdgėla.

     Kiekvienas kažkuo tikime, nes jeigu žmogus niekuo netiki - jis neegzistuoja.

     Tikėjimas suteikia viltį gyventi, mylėti. Prikelia dvasią naujam atgimusiam rytojui. Tik tikėdami atrandame savąjį AŠ, atrandame gaivinančią versmę - Dievo meilę. Suvokiame, ko norime iš gyvenimo, iš savęs ir kitų.

     Tik tikėjimas Dievu atveria akis, priverčia pamatyti platesnius horizontus, išskleisti sparnus aukštesniam skrydžiui ir pakilti į beribę erdvę. Suvirpina kiekvieno žmogaus širdį, įžiebia negęstančią ugnelę.

     Mes - laikini šioje žemėje ir, išmušus paskutinei gyvenimo minutei, išlipsime iš skubančio traukinio amžinybės stotelėje ir tapsime laiko dulkėmis.

     Tad gyvenimą turėtume nugyventi taip, kad paskutinę gyvenimo akimirką netektų atsidusti ir savęs paklausti - ką gyvenime padariau ne taip?