Spausdinti

A.A. Varanavičius

    Doros ir tikėjimo santykį XX amžiuje galima buvo ilgą laiką stebėti tarytum specialaus eksperimento ypatingomis laboratorijos sąlygomis vadinamojoje “blogio imperijoje”, ypač į jos bolševikų gniaužtus patekusioje ideologinės ir dvasinės prievartos slegiamoje Lietuvoje jos okupavimo metais.

    Ne paslaptis, kad čia - kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje - masiškai ir įvairiausias būdais iš ateizuotų šios šalies centrų buvo diegiamas, skatinamas ir platinamas ateizmas, t.y. bedieviška pasaulėžiūra, atmetanti tikėjimą į Dievą ir tradicinių religijų palaikomas dorovines, dvasines bei apeigines normas, buvo raginama keisti tradicines šventes, apeigas bei filosofines ir teologines tezes. Nors religija ir bažnyčia oficialiai nebuvo panaikinta, bet dėl bolševikų vykdomos prievartos atskirų piliečių atžvilgiu laipsniškai iš gyvenimo praktikos buvo išstumta normali tėvų ir vaikų apsisprendimo galimybė arba sąžinės laisvė. Religinį tikėjimą buvo siekiama pakeisti tikėjimo surogatu - bolševikų skleidžiama ideologija ir jos vadų - Markso, Lenino, Stalino masišku garbinimu. Jų garbinimo paunksmėje buvo aukštinami ir vietiniai bolševikų vadai - rajkomų ir kitų organizacijų sekretoriai, jų rankose sutelkiant kadrų, biurokratinio aparato, ekonomikos, kultūros, teisės ir kitus valdymo klausimus.

Mama - mokytoja.

    Atvirai skelbdami vadinamąją proletariato diktatūrą, visas bolševikų aparatas skiepijo jaunimui ir gyventojams aklą tikėjimą, jais pačiais ir jų platinama ateistine pasaulėžiūra bei dirbtinai sukurtu komunistinės moralės kodeksu. Moralės srityje ypač buvo propapguojama Lenino kalba III komjaunimo suvažiavime, kurios pagrindinė tezė tokia: viskas doroviška, kas padeda kurti komunizmą. Tačiau komunizmo tikslus ir uždavinius formuoja ir platinta “ne-klystančioji” bolševikų partija ir jos vadai. 

Vadinasi, tokia išvada: dorovinga visa tai, ką įsako ir propaguoja bolševikai ir jų vadai bei vadeivos, bet toks dorovės supratimas visiškai priimtinas bet kokių nusikaltėlių gaujos vadeivoms! Taigi komunistinė moralė - tai ta pati bolševikų proletarinė diktatūra - tik čia jau kitu - dorovės -pavadinimu. Dorovė komunistinėje ideologijoje neteko savarankiško žmogaus dvasią stiprinančio ar orientuojančio stimulo vaidmens -ištisai tapo proletarinės diktatūros marionete, aklai paklūstančia bolševikų nuolat kintantiems nurodymams iš viršaus. Sovietinių bolševikų dorovė ištirpo jų ateistinėje perdėm politizuotoje ideologijoje, tapo jos besąlygiška rėmėja ir ruporu, pavirto partokratų bei biurokratų kasdienės valios vykdytoja ir skatintoja, neprisipažįstanti jokių abejonių ar kitos asmenybės valios priešinimosi. Aristotelinio ar religinio tipo dorovė buvo masiškai išstumta iš sovietizuoto gyvenimo ir praktikos. Jos rudimentai kartu su religijos apraiškomis dar ruseno Lietuvos suaugusiųjų žmonių sąmonėje.

    Pokario Lietuvoje per radiją, kiną, paskaitas, mokyklos literatūrines pamokas, partinius komjaunimo ir pionierių susirinkimus dažnai ir masiškai, nevengiant ir sofistikos metodų, buvo peikiamos, pajuokiamos, žeminamos ir kritikuojamos religinėje praktikoje pastebėtos keistesnės detalės, reiškiama pseudoužuojata religingiems žmonėms, o partiečiai ir komjaunuoliai būdavo svarstomi susirinkimuose ir net baudžiami už tai, jei kas iš jų apsilankė bažnyčioje savo sutuoktuvių, vaikų krikšto, tėvų laidojimo ir kitais atvejais. Už tokius ir panašius “religinius prietarus” kai kurie komjaunuoliai ir partiečiai būdavo atleidžiami iš darbo, šalinami iš aukštųjų mokyklų.

    Masinės ir sistemingos okupantų bei jų aktyviųjų pasekėjų - kolaborantų ateistinės veiklos pastangos, jaunimo ateistinis auklėjimas ir žmonių tampymas per iš anksto surežisuotus susirinkimus, - visa toji ateistinė prievartinė atmosfera, - darė savo juodą mauro darbą įr Lietuvos padangėje. Jauni žmonės, siekiantys mokslo ir karjeros, net išlaiką savo sieloje religinį tikėjimą ir tradicinės krikščioniškos dorovės principus, ėmė vengti lankytis bažnyčioje, arba vis rečiau tai darė jau slapukaudami, nes savo gyvenamoje vietoje nuėjęs į bažnyčią, neretai patekdavo į “juoduosius sąrašus”, kuriuos sudarinėjo iš mokyklų, rajkomų ir pan. atsiųsti pažįstamų žmonių registratoriai. Laipsniškai Lietuvoje atsirado iki tol neregėtas ir naujas santykis tarp susilpnėjusio -išretinto religinio tikėjimo bei jo moralės nešėjų ir naujai besiformuojančios sovietiškai ateizuojamos dorovės, išvaduotos iš “religinių pančių”, - kaip tuomet sakydavo bolševikai.

    Būtina turėti galvoje, kad visą penkmetį užtrukę karai, o po to buvęs pokario ekonominių, politinių, karinių, socialinių, mokslinių, kultūrinių, ideologinių, bei teisinių permainų lakotarpis jau iki Stalino mirties 1953 m. gana stipriai paveikė neigiama prasme Lietuvos jaunimo religinį švietimą bei parengimą. Vis daugiau jaunimo atitrūkdavo nuo religinio švietimo, apeigų ir bažnyčios. Didžia dalimi tai priklausė nuo tėvų pozicijos. Tačiau gausėjo smulkių darbo vietų kiekis miestuose ir kaimuose. Jaunimas veržėsi į miestus ir miestelius, atitrūkdami nuo tėvų globos. Kaimo ir ypač mokyklų ir miestų jaunimą siekė įtraukti į savo gretas komjaunimas ir kitos visuomeninės organizacijos. Jaunimo religinis išprusimas buvo labai nevienodas: nuo baigusių pirmosios komunijos kursus (vaikai iš religingų šeimų) iki absoliučių beraščių ir aklų ateistų, lengvai priimančių bet kokią ateistinę propagandą. Komjaunimo organizacijose neretai buvo svarstomos komjaunuolių asmeninės bylos, susijusios su jų pažiūromis į religiją, jos apeigas ir bažnyčią. Dažniausiai, aišku, viršų imdavo ir puldavo žodžiais kitus aktyviausi aklieji ateistai, nes juos skatino ir rėmė visos rajono ir aukštesnės bolševikinės valdžios instancijos. Komjaunimo ir bolševikų vidaus jurisdikcija buvo atskirta nuo teismo. Todėl nei komjaunuolis, nei partietis negalėdavo skųstis prokuratūrai ar teismui, kad komjaunimo ar bolševikų organizacijos pažeidinėja jų asmenines teises.

Taigi komjaunuolių ir partiečių “auklėjimas” vykdavo pusiau slapta nuo visuomenės.

    Tokiomis sąlygomis bolševikiniai vadukai buvo įžūlūs ir drąsūs, susidorojant su eiliniu komjaunuoliu ar partiečiu - nevengdavo panaudoti ir iš esmės neleistinus metodus: apgaulę, melą, šmeižtą, išankstinį susirinkimų surežisavimą, faktų iškraipymą ir pan. Eiliniai komjaunuoliai ir partiečiai gerai jautė, kad jiems geriau nepatekti į panašų savųjų kolektyvinio “auklėjimo” malūną. Todėl daugelis komjaunuolių nori nenori siekė vykdyti vadukų nurodymus, dažnai nesiskaitydami su savo sąžinės liekanų parodymais ir vidinės dvasinės ramybės bei teisingumo interesais. Taip ateizuotoje visuomenėje dorovinės vertybės laipsniškai neteko vidinės saviregulos mechanizmo funkcijų ir tapo tik paklusnia bolševikinių vadukų ir jų skleidžiamos ideologijos iš išorės lengvai valdoma tarnaite. Aristotelinė religinė dorovė kaip santykiškai savarankiška visuomeninės sąmonės forma okupuotoje Lietuvoje žymia dalimi neteko savo gyvybingumo. Melas, apgaulė, vagystės, svetimavimas tampa kasdieniu reiškiniu. Tokio elgesio “teoriniu” pateisinimu tampa vis dažniau liaudyje vartojamas posakis -nepagautas - ne vagis.

    Ilgainiui religija ir tikėjimas Lietuvoje gerokai nusilpo, daugelis žmonių nustojo praktikuoti religines apeigas ir liovėsi lanką bažnyčią. Kasmet priaugdavo naujos kartos, kurios vis mažiau buvo girdėjusios religinio lavinimo tiesas. Jie augo su vis menkiau iškultivuotu tikėjimu. Tuo labiau, kad ir religinė literatūra pateko į specfondus, buvo masiškai išguita iš kasdienio gyvenimo praktikos. Planingai maišant Sovietų imperijos gyventojus, Lietuvoje kasmet gausėjo visiškai kitoje religinėje bei kultūrinėje terpėje susiformavusių ateistų profesionalų, kurie aršiai puldinėjo katalikybę ir stengėsi mokyti lietuvius, kaip reikia gyventi ir kuo tikėti.

    Vietinių gyventojų masėje gausėjo jaunų -sovietinėje mokykloje ir net sovietinėje šeimoje išauklėtų - žmonių santykinis kiekis religinio tikėjimo nenaudai. Tikėjimas ir jo rudimentai išliko pagyvenusių žmonių masėje ir jų išauklėtų arba auklėjamų vaikų santykiškai mažėjančioje dalyje. Bet šis nueinančių arba dar neįsijungusių į visuomenės gyvenimą žmonių kontingentas visuomenės kultūriniame ir ideologiniame darbe buvo iš esmės nustumtas vos ne į pogrindį - jų visuomeninis reiškimasis buvo prislopintas ir ignoruojamas. Informacijos kanalais daugiausia dėmesio buvo skiriama darbui ir fiziškai tvirtų žmonių darbinei veiklai -melžėjų, šėrėjų, traktorininkų, statybininkų, audėjų ir kitų fizinio darbo atstovų biografijoms. Mokslo, švietimo ir kultūros bei propagandos darbuotojai vis mažiau bevartodavo ištraukas iš Šventojo Rašto. Atskiri Biblijos posakiai kritikuojami ir pašiepiami. Lietuvoje ima klestėti ateizmo daigai. Religijos kritikai panaudojamas supaprastintas interpretavimas arba net gudriai maskuojama sofistika, kurią gali kvalifikuotai vertinti tik labai aukšto išsilavinimo žmonės. Tuo tarpu populistinė auditorija neretai tokią pseudokritiką priima už tikrą monetą.

    Dorovę ir etikos normas bandoma atskirti nuo religinio tikėjimo. Propagandistai dažnai įrodinėjo, kad ateistų dorovė galinti egzistuoti nepriklausomai nuo religijos ir būti net aukštesnės kokybės. Jie bandydavo remtis J. Šliūpo ir kitų tarpukario Lietuvos laisvamanių dorovės apibūdinimu. Tačiau jie sąmoningai nutylėdavo tą nenumaldomą faktą ir sąryšį, kad J. Šliūpas buvo išauklėtas krikščioniškos moralės įtakoje ir atmosferoje! Kaip tik tai ir įgalino jį ir gyvenime būti dorovišku! Be to, J. Šliūpo veikla ir pažiūros sovietinėje Lietuvoje buvo mažai kam žinomos. Bet hipotetinių teiginių aiškinimas, panaudojant silpnai žinomus faktus ir dar su nutylėjimais, nieko neįrodo! Ateistai platino tezę, kad svarbiausias pozityvus elementas religijoje - tai dorovės normų propagavimas, bet dorovę religija vos ne mechaniškai perėmusi iš pasaulietinės dorovės. Todėl esą dorovę galima mechaniškai atskirti nuo religijos ir ją naudoti visuomenės gyvenime, o religija tuomet būsianti visuomenei nereikalinga! Eidami tuo keliu, laikas nuo laiko bolševikai ėmė skelbti komunistinės dorovės principus. Tačiau liaudis iš tų kodeksų tik šaipėsi ir kūrė anekdotus. Bolševikams atrodė, kad pakanka priimti jų sambūrio nutarimą, ir nauji dorovės principai įsigalios! Tačiau bolševikai, griaudami beveik

Jos brangiausias turtas.

 

visas praeities tradicijas ir visuomeninės sąmonės formas, neturėdami širdyje nieko švento, sustiprinti religijos ir Dievo palaiminimu, jau aprioriškai pasmerkė irimui ir savo pačių paskelbtus dorovės principus su visais jų rinkiniais arba kodeksais. Ir iš tiesų, kai žmogui bandoma iš išorės primesti kažkokius visuomenės grupuotės prasimanytus principus ar dorovės (t.y. individo asmeninio elgesio kasdienes normas) kodeksą, neturintį vidinio dvasinio - iš dangaus aukštybių einančio palaiminimo, verčia patį individą pasišlykštėti tokiu kodeksu - kaip grubiu pasaulietinės valdžios kišimusi į asmenybės dvasinio ir konkrečiai kūrybingo gyvenimo individualų pasaulį, neturintį jokio noro nei intereso tapti tos ar kitos pasaulietiškos grupuotės valios marionete ar robotu. Visai kitas dalykas, kai tam tikros dorovės normos įtvirtintos religijoje ir pašventintos Dievo valia. Tokios dorovinės normos tampa asmenybės formavimo tvirtumo pagrindu, tarnauja pačios asmenybės kaip Žmogaus aukščiausių tikslų bei interesų - net gyvenimo prasmės -įgyvendinimui bei vidinio dvasinio gyvenimo pusiausvyros realizavimui, dvasinės rimties, asmeninės atsakomybės ir artimo meilės realizavimui. Dorovės normų religinis motyvavimas turi gilią humanišką ir visuomeninę prasmę bei žmonių visuomenės narių koegzistencijos įprasminimą.

    Ateizmo propaguotojai teigė, kad pasaulietiška dorovė esanti net aukštesnio lygio nei religinė dorovė. Masinė Lietuvos gyventojų ateizacija ir kurį laiką susilpnėjęs religinis tikėjimas negalėjo nedaryti pokyčių ir Lietuvos ateizuotų gyventojų dorovės pobūdžiui. Pagal ateizmo propagandą išeitų, kad pokario ateizuojamų gyventojų dorovės lygis turėjo augti ir tobulėti. Tam tikrų pavyzdžių tikėjimo ir dorovės raidos santykiui analizuoti gali pateikti eilinio Lietuvos komjaunimo komiteto bendradarbių dorovės apraiškos, pastebėtos praėjus daugmaž 10 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai sovietiniai okupantai Lietuvoje, atrodė, amžiams čia įsitvirtino ir nebebuvo matyti išsivadavimo prošvaistės. Kadangi nomina sunt odiosa, tai komjaunimo rajkomo ir minimų bendradarbių pavardės ir vardai pakeisti sąlyginiais.

    Žemaitijos komjaunimo rajkome atsakingose pareigose dirbo Algirdas Taurinskas ir norom nenorom tapo ateizuotų bendradarbių -komjaunuolių dorovės liudininku. Pats Algirdas dar karo metais, būdamas ikimokyklinio amžiaus, baigė tradicinius pirmajai komunijai priimti parengiamuosius kursus prie miestelio bažnyčios buvusioje špitolėje. Jis tapo religinės bendruomenės nariu ir bažnytinių apeigų vykdytojų - tuo labiau, kad tam skatino kurį laiką laiką jį auklėjusi teta - bažnytinio choro giedotoja. Nors paties Algirdo religinės pažiūros dar nebuvo gerai susiformavusios, bet daug religinių tezių, faktų, gražių įspūdžių bei pagrindines apeigas ir pagrindus jis jau buvo įsisavinęs. Mokykloje mokėsi labai gerai. Todėl komjaunimo organizacija ir mokytojai siekė jį stipriais raginimais įstoti į komjaunimą, nurodydami to žingsnio didelius privalumus jo paties ateičiai. Įstojęs į komjaunimą, Algirdas nustojo lankęs bažnyčią.

    Pakviestas dirbti į Žemaitijos komjaunimo rajkomą, ilgainiui prisiklausė rajkomo partokratų religinės teorijos ir praktikos kritinių tezių bei įrodinėjimų, kai kada jautė tos kritikos perdėtą tendencingumą, o kai kada pagalvodavo - nejaugi partokratų kalbos - tik klaidingi prasimanymai?! Susidarė situacija, kai susvyravo įsitikinimas kai kurių tezių tiesa, galvoje kildavo viena kita abejonė - ką derėtų manyti tuo ar kitu klausimu? Dažniausiai Algirdas vijo šalin tas abejones ir siekė vaizduoti save abejingu ateistu, nelankančiu bažnyčios, įsitikinusiu, kad pagrindinius tikėjimo klausimus dar bus galima spręsti ateityje, kai jis po kelių ar keliolikos metų savaime įgis daugiau žinių arba tam atsiras daugiau pasirinkimo laisvės. Einamuoju momentu Algirdui, siekiančiam mokslo, buvo palankiau prislopinti savo religinių pažiūrų demonstravimą ir aktyviai bendrauti su bendraamžiais komjaunuoliais, tuo labiau, kai jų gretose Žemaitijos rajkome buvo galima sutikti, atrodė, daug įdomių ir aukštos moralės jaunimo -apsišvietusių, gabių, talentingų, geranorių ir humaniškų žmonių. Ilgainiui ir Algirdo Taurinsko religinės pažiūros nors ir neišnyko, bet įgavo tam tikrų svyravimų formas. Atsitiktiniame susitikime su teta, užėjus kalbai apie Dievo buvimą, Algirdas, vengdamas kalbėti atvirai (kad teta nepaskleistų jam socialiai pavojingus gandus apie rajkomo komjaunuolio religines pažiūras), pareiškė: “Labai norėčiau, kad Dievas būtų! Bet... atrodo, kad jo, deja, nėra!” Tai buvo Algirdo diplomatinis išsisukimas nuo atsakymo į tiesų klausimą. Jei religijos klausimais vieną kitą klausimą mintyse trumpam ir panagrinėdavo, tai dorovės klausimai Algirdui nekėlė abejonių. Jis naivokai manė ir tikėjo, kad visi žmonės laikosi ir privalo laikytis tų pačių dorovės principų. Jam ir į galvą neateidavo, kad jis pats iš esmės laikosi Dekaloge paskelbtų reikalavimų žmogui: nemeluok, nevok, nesvetimauk, nepavydėk artimui ir t.t. Išaugęs krikščioniškoje aplinkoje, Algirdas ir ateizuotoje atmosferoje siekė elgtis pagal krikščioniškos dorovės principus ir jais vadovavosi. Algirdas nesuprasdavo, kodėl jam kai kurie žmonės sakydavo: “Tu tik vienas dirbi visame rajkome!” “Tu kažkoks ypatingas!” “Tu stipriai imponuoji!” “Tu - senoviškas žmogus!” “Tu man patinki!” “Tu - genijus!” “Jis supranta daugiau, negu kalba!” (I-jo sekretoriaus tezė), “Jis ten visa galva aukštesnis už kitus!” (II-jo sekretoriaus -mokytojos Irenos žodžiai, apie Algirdą klasės pamokose) ir pan. Dabar galėčiau vertinti, kad panašūs atsiliepimai apie Algirdą Taurinską kildavo ne tik dėl jo gabumų darbe ir mokymesi, reikalaujančio tam tikro stoiškumo ir susilaikymo lemtingais sau ir kitiems momentais, pavyzdžiui, kuo mažiau kalbėti abejotinais klausimais ir neįvelti kitų į nereikalingus svarstymus bei tampymus susirinkimuose.

    Tačiau savyje Algirdas Taurinskas kritiškai vertino aplinkinių bendradarbių labiau atsipalaidavusį dorovinį elgesį, kuris laikas nuo laiko pateikdavo ryškių ir šokiruojančių dorovinio degradavimo pavyzdžių.

    Žemaitijos rajkome dirbo vidurinę mokyklą bebaigiantis gražiai nuaugęs komjaunuolis Jonas. Tai buvo tvirtas, rudakis, tamsiaplaukis komjaunuolis. Jo tėvai priėmė į namus gyventi tamsiaplaukę Aldoną. Staiga Žemaitijos rajkome kilo sambrūdis, kai Aldona kreipėsi į I-jį sekretorių Jurgį, kad šis įtikintų Joną ją vesti, nes ji nuo jo jau laukiasi kūdikio. Jonas atsisakė ją vesti ir buvo atleistas iš komjaunimo rajkomo kaip morališkai susikompromitavęs.

    Rajkomo II-ji sekretorė Irena - šviesiaplaukė mėlynakė - buvo mokytoja. Vos tik į Žemaitijos rajkomą atvyko Lietuvos komjaunimo CK instruktorius Edvardas patikrinti rajkomo darbų. Irena su juo susidraugavo ir ištekėjo. Tačiau laikinai ji liko dirbti tose pat mokytojos pareigose - vakarinėje mokykloje vakarais, o dieną - rajkome. Praėjo vos keli mėnesiai ir pasklido gandai, kad Irena susiradusi meilužį -vakarinės mokyklos mokinį - kaimyną. Neilgai trukus, ji buvo atleista iš rajkomo kaip morališkai susikompromitavusi.

    Žemaitijos komjaunimo rajkomo Il-ju sekretoriumi buvo iškeltas iš kito rajkomo atsiųstas iš šnekos labai kultūringas šviesiaplaukis mėlynakis Klemas, baigęs vidurinę mokyklą. Jam niekada netrūkdavo žodžių. Jis visada žiūrėdavo į akis pašnekovui. Atrodė labai nuoširdus, draugiškas, lipšnus, mokėjo bendrauti su žmonėmis. Vos tik padirbėjo kelis mėnesius, ėmė girtauti, darė pravaikštas, susirado komjaunuolę ir ją vedė. Netrukus su ja išsiskyrė. Paplito gandai, kad jo motina skundžiasi, jog jis bando ją išprievartauti. Iš rajkomo buvo atleistas kaip morališkai susikompromitavęs.

    Rajkomo Il-ju sekretoriumi buvo išrinktas vidurinę mokyklą bebaigiantis komjaunuolis Ričardas. Geltonplaukis mėlynakis, kiek stačiokiško būdo, bet mokantis dirbti su pionieriais ir komjaunuoliais. Pradžioje atrodė, kad jis turi aukštų siekių. Dirbdamas rajkome, gerai vadovavo mokyklų pionieriams, mokydamas ir ragindamas juos auginti triušius. Jis mėgdavo girtis: “Man visiškai nesvarbu, ką kiti galvoja apie mane!” Algirdui Taurinskui tokia Ričardo išmintis kėlė abejones dėl jų socialinės vertės... Kartą atšilus orams, Žemaitijos rajkomo bendradarbiai nuėjo į aikštelę pažaisti tinklinio. Abipus tinklo įsitaisė vien komjaunimo darbuotojai, sudarydami nepilnas komandas. Daug smūgių buvo rezultatyvių. Štai čia netikėtai atsivėrė Ričardo aistros. Jis ėmė taip šlykščiai keiktis, kad buvo gėda klausytis, su kiekvienu smūgiu į kamuolį, su kiekvienu pašokimu prie tinklo, su kiekvienu sėkmingu ar nesėkmingu smūgiu jis grubiai keikėsi, panaudodamas tiek lietuviškus, tiek rusiškus keiksmažodžius. Niekas jo nedrįso ar nenorėjo viešai perspėti ir sulaikyti. Žaidėjų komandose pagal pareigybes Ričardas buvo vyriausias. Tad kitiems buvo nepatogu viešai mokyti savo viršininką. Vėliau, kai kitas Žemaitijos komjaunimo rajkomo bendradarbis bus svarstomas už tai, kad per tėvų laidotuves užėjo į bažnyčią, Il-is sekretorius Ričardas susirinkime naiviai apkaltins bendradarbį, sakydamas: “Tu privalai su savimi nešiotis komjaunimo bilietą. Tu įėjai į bažnyčią. Vadinasi, tu įnešei į bažnyčią ir savo komjaunimo bilietą, jį purvinai suteršdamas. Nuo tavo komjaunuoliško bilieto niekas nebenuplaus šios dėmės!”

    Po to Ričardas ėmė kitų puolamą bendradarbį Algirdą Taurinską grubiai šmeižti keliais prasimanymais, nors ir taip jau buvo pareikšta daug fantastinių prasimanymų, naivių ir melagingų kaltinimų. Instruktorius Steponas pabandęs protestuoti: “Kaip tu gali taip šnekėti Ričardai!? Pagalvok, kaip tu pats pasielgtum Algirdo Taurinsko padėtyje?!” Po kelių dienų instruktorius Steponas buvo priverstas atsisveikinti su Žemaitijos komjaunimo rajkomu, o Ričardas vėliau buvo paaukštintas pareigose -tapo Žemaitijos komjaunimo rajkomo I-ju sekretoriumi. Algirdas Taurinskas nustojo su juo sveikinęsis.

    Buvęs Žemaitijos komjaunimo rajkomo I-is sekretorius Jurgis jau kitame susirinkime vėl svarstant tą patį bendradarbį Algirdą, užuot jį kokiu nors atžvilgiu pagyręs, parėmęs ar paguodęs nelaimės atveju, chamiškai kartojo Ričardo šmeižikiškus žodžius ir pridėjo nuo savęs: “Kokia mums iš Algirdo Taurinsko nauda?! - Jokios!” Ir tai buvo kalbama apie bendradarbį, kuris Žemaitijos komjaunimo rajkome išdirbo apie trejus metus, vykdydamas nelengvą rajkomo biurokratinį darbą, o paties I-jo sekretoriaus vertinimu akis į akį normaliais taikos laikais buvo pasiekęs aukštą lygį - Algirdui jis pareiškė: “Tu esi genijus!” -ta prasme, kad gerai susidoroji su visais darbais -rajkome - su raštvedyba ir dviračių remontu, o vakarinėje mokykloje - gaudamas gerus pažymius. Be to, paties I-jo sekretoriaus Jurgio rekomendacija prieš du ar tris mėnesius Algirdas Taurinskas buvo apdovanotas Lietuvos komjaunimo Centro Komiteto garbės raštu “Už pavyzdingą darbą komunistiškai auklėjant jaunimą”! Prie geriausių norų bolševiko Jurgio nepavadinsi nuosekliu ir teisingu: po tokių dorovinių ekscesų iš tokio veikėjo galima tikėtis visko - jo dorovė pernelyg kūrybinga - marionetiška - nenusakoma. Po kelių mėnesių šis I-asis rajkomo sekretorius Jurgis, turėjęs 8 ar 9 klasių baigimo pažymėjimą, buvo paaukštintas - jį išrinko Lietuvos komjaunimo Centro Komiteto nariu! Mat jis Vilniuje pasakė kalbą Lietuvos komjaunimo suvažiavime ir, matyt, sumaniai pasigyrė, įtikino kitus, kad jis esąs puikus jaunimo auklėtojas bei švietėjas, nuoseklus ir principingas kovotojas prieš religinių pažiūrų - prietarų liekanas jaunimo sąmonėje, nors anksčiau - artėjant naujiems rajkomo sekretorių rinkimams, Jurgis dejavo rajkomo bendradarbiams, kad sužlugtų, jei jam reikėtų apleisti Žemaitijos rajkomo sienas: “Kur man tada eiti?! Į kiaulių fermą? - Ten dirbti negaliu, nes ten reikia turėti žinių, reikia mokėti, kaip kiaulės šeriamos!” Bendradarbiai nedrįso nieko sakyti, nors savyje kilo pašaipi mintis: “Įdomu, kad jaunimui auklėti mažaraštis Jurgis laiko save kompetentingu, o štai kiaulių šerti - nesugebėtų, nes turi per mažai žinių! Įdomus šio bolševiko menkas savikritiškumo lygis, kiaulių šėrimas pripažįstamas rimtesniu darbu, reikalaujančiu šiokios tokios atsakomybės, o jaunimo auklėjimas esąs paprastesnis, nes čia esą jo žinių pakanka. Jurgis neretai girdavosi turįs 9 klasių baigimo pažymėjimą ir karininko antpečius, vadinasi, buvo įpratęs vaikyti iš esmės beteisį jaunimą kareivinių sąlygomis. Bet negi žmonėms auklėti ir mokyti lengviau nei kiaules auginti! Įdomi šio jaunimo vadeivos mąstysena ir savimonė! Tikrai įdomi! Algirdo Taurinsko apeliacinės kovos su rajkomo I-uoju sekretoriumi Jurgiu. Jurgis taip įklimpo į savo paties melo, gudragalviavimų ir intrigų liūną, kad Lietuvos komjaunimo Centro Komitetui neliko nieko geresnio sugalvoti, kaip staiga atleisti iš Žemaitijos komjaunimo rajkomo I-jo sekretoriaus pareigų ir patį antžmogį Jurgį -vidury vasaros, net nelaukiant jo kadencijos pabaigos. Tai reiškia, kad ir šis komjaunimo veikėjas nepataisomai susikompromitavo savo pseudodorovine veikla. Sapientibus sat, nors čia būtų galima pateikti ir daugiau konkrečių jaunimo dorovinės degradacijos pavyzdžių.

    Iš esmės dauguma Žemaitijos komjaunimo rajkomo atsakingų darbuotojų, per trejus metus pasikeitus net trims II-iems sekretoriams, ištisai subyrėjo dėl dorovinio susikompromitavimo, t.y. dėl žemo moralinio lygio, ypač dėl Dekalogo reikalavimo “nesvetimauk” pažeidimų. Už melą, gudragalviavimus - intrigas, keikimąsi rajkomo kadrai netgi gaudavo paaukštinimus -kildavo savo karjeroje. Tik pernelyg įklimpę į melą ir intrigas, pernelyg nepateisinamai susipainioję sofistikos džiunglėse galėjo irgi netekti darbo. Bet tai būdavo retokai.

    Man regis, kad netekę religinio tikėjimo ir jo teikiamų vidinės kontrolės varžtų, jauni žmonės, pavyzdžiui, Žemaitijos komjaunimo rajkomo atsakingi bendradarbiai, prarado sugebėjimą valdyti savo aistras rimtesniuose gyvenimo išbandymų posūkiuose. Praktiškai įsigalėjo visuomenei labai žalingas principas: jei tavęs niekas nemato, gali daryti, ką tik nori! Bet žmonės užmiršta, kad “darydami, ką nori” neišvengs palikti pėdsakus. Todėl tik laiko klausimas - kada ši yla išlįs iš maišo. Žymiai geresnių ir patikimesnių vaistų visuomenei teikia krikščionių tikėjimas, kai sako, kad viską stebi ir mato Dievo akis. Nuo Dievo žvilgsnio tu niekur nepasislėpsi! Tai skatina ir iš vidaus žmogų kontroliuoti - net ir jauna žmogų - kontroliuoti savo paties vidinį pasaulį ir dažnai sulaiko jo valią nuo nuodėmingo poelgio. Be to, žmogų ir ypač jaunimą labai tinkamai auklėja pati išpažintis, kurios metu žmogus priverstas pergalvoti savo blogus poelgius gero elgesio naudai ir tuo tikėjimas aiškiai stiprina dorovės normas ir žmogaus dorybingą elgesį.