Gediminas Vaičiūnas
Dažnai vartodami žodžius inteligentas ir kultūringas žmogus, net nesistengiame įžvelgti skirtumo tarp jų prasmių. Tarptautinių žodžių žodynas sąvoką inteligentas aiškina taip: išsilavinęs, kultūringas žmogus. Ko gero, šis apibūdinimas yra logiškas. Atrodo, čia lyg ir viskas akivaizdu. Akivaizdu tol, kol eidami gatve nepamatome, jog solidūs bankininkai ar teisininkai stato automobilius po ženklu, draudžiančiu tą daryti, kostiumuoti vyrukai kalba totoriškais jaustukais, rūko ten, kur negalima. Na, o dar sprogdinimai, reketas, narkotikų prekyba ir daug kitko. Daugelį šių darbelių daro, o jiems vadovauja tai tikrai save inteligentais laikantys žmonės. Čia ir kyla noras pasvarstyti, ar tikrai žodžiai inteligentas ir kultūringas Žmogus yra sinonimai. Mat inteligentas - tai yra padėties visuomenėje apibrėžimas, o kultūringas žmogus - tai asmeninė savybė. Norint apibrėžti pastarųjų sąvokų santykį, pirmiausia aptarkime inteligentijos, kaip luomo, bei kultūringo žmogaus požymius, tikslus, veiklą ir jos rezultatus.
Nuo pat civilizacijos pradžios labai opi yra visuomenės sluoksnių, luomų ir grupių problema. Visuomenė yra negailestingai ir, ko gero, neišvengiamai susiskirsčiusi. Sakydami, kad Dievas sukūrė Ievą iš Adomo šonkaulio, savaime tampame seksistais, nes teigiame, jog vyras ir moteris nėra lygūs. Akivaizdu, kad vyras ir moteris tikrai nėra visiškai tokie patys individai. Taip per visą pasaulio istoriją tęsiasi susiskirstymai. Nėra lygūs ir visuomenės sluoksniai. Skiriasi žmonių temperamentas, charakteriai. Tai gimdo interesų, poreikių bei veiklos skirtumus. Mokslininkai įrodė, jog net biologiškai kiekvienas žmogus, priklausomai nuo jo organizmo prigimties, išsivystymo ir veiklos ypatumų, turi užprogramuotus poreikius, polinkius, interesus bei veiklos stilių. O dar išgyvenimai, aplinkos poveikis. Pagal tai asmenys ir jungiasi į grupes. Ko gero, daugiausia apie savo, kaip grupės, vietą visuomenėje mąsto inteligentija. Pirmas, tikriausiai opiausias klausimas, kas yra inteligentija, aukštuomenė. Panagrinėkim keletą pagrindinių požymių. Kiekvienas visuomenės sluoksnis, kaip ir žmogus, turi poreikį būti dėmesio objektu. Tą padaryti galima dviem būdais. Pirmasis būdas - būti reikšmingu, antrasis - būti ypatingu. Daugelis asmenų ir visuomenės sluoksnių renkasi antrąjį būdą. Aukštuomenė užsitarnauja dėmesį savo atsakomybės jausmu, rūpesčiu, t.y. darydama teigiamą įtaką visuomenei. Todėl inteligentas nekelia sau tikslo išoriškai išsiskirti iš visuomenės. Tokį tikslą dažniau sau kelia gatvės publika. Taip pat tokį tikslą, savo nuoboduliui numalšinti, kelia atsitiktinai praturtėję ir negalintys savo turtų įprasminti žmonės. Jei pažvelgtume į tikrą menininką, pedagogą, mediką ar valstybės tarnautoją, pamatytume paprastą, tik išsilavinusį, kultūringą ir mandagų žmogų. Tokie žmonės nesuka sau galvos, kaip čia nustebinti kaimyną, kuo ypatingai apsirengti, kokį auskarą į kairę ausį įsiverti. Yra etiketo reikalavimai, jų laikomasi, ir to pakanka. Jei aukštuomenės vakarėlyje sutiksim žmogų, apsirengusį ne pagal etiketo reikalavimus, o kaip nors ypatingai, pabandykim jį užkalbinti. Dažniausiai jo žodyne vartojamas žodis bus “aš”. Mokslininkas, menininkas ar pedagogas tikrai nesijaučia visatos centru, nes gerai suvokia visuomenės sandarą, gyvenimo vyksmą, žmogaus trapumą ir savo vietą po saule. Kitas bendravimo ypatumas, išskiriantis aukštuomenę, yra grožio ir gėrio įžvelgimas. Žinoma, kad žmonėms patinka, kai juos giria. Komplimentų save vertinantys žmonės negaili, laiko jų sakymą mandagumo požymiu. Aukštuomenės narys privalo sakyti tik tiesą. Didis žmogus stengiasi ne pataikauti ir girti viską, kad tik įtikti, o įžvelgti gerąsias savybes. Tuo būdu lavina savo gėrio ir grožio supratimą bei padaro paslaugą giriamajam -nurodo, ką jame reikia plėtoti, ugdyti. Beatodairiškas gyrimas to neduoda. Gerai žmogų atskleidžia konfliktinės situacijos ir problemų sprendimas. Dažnai, kilus ginčui, besiginčijantys naudojasi proga pasirodyti protingais. Inteligentas tokio poreikio nejaučia. Atsitikus bėdai, žmonės naudojasi proga savo vertei pakelti. Savo vertę kelia, žemindami kitą žmogų, kaltindami jį dėl bėdos. Pasąmonėje lygina jį su savimi ir mąsto, koks jis menkas, o aš didis, nes jis padarė blogai, o aš ne. Aukštuomenės požymis - konstruktyvumas. Toks žmogus ieško priežasties ir išeities. Nelaiko savęs turinčiu teisę spręsti, ar suklydęs yra didis ar mažas, protingas ar kvailas. Ir nelygina jo su savimi. Priešingai - stengiasi suprasti ir užjausti. Visi išvardinti privalumai būtų nieko neverti, jei jų niekas neįgyvendintų visuomenėje. Taigi apsibrėžę aukštuomenės pagrindinius požymius, pakalbėkime apie jos misiją. Dažnai kalbama, kad išsilavinę žmonės gyvena blogiau nei verti, o gerai gyvena ne tie, kurie turėtų. Pasaulį valdo pinigai, per juos į paviršių išsiveržia ir ima dominuoti blogis. Kaip tik aukštuomenė ir turėtų pataisyti šią padėtį. Didžioji dalis visuomenės yra dori žmonės, jie nepritaria neteisybei, blogiui, nori gyventi teisingai, sąžiningai. Tik nežino, kaip tai padaryti. O inteligentija dažnai elgiasi nedrąsiai. Turėdama daugybę privalumų prieš kitus visuomenės sluoksnius, inteligentija turi ir didelį uždavinį -formuoti pagrindinius tikslus, numatyti būdus jiems pasiekti, dalinti darbus, objektyviai vertinti tai, kas padaryta. Lietuvoje tokių žmonių yra. Nedaug. Eina aukštuomenė į politiką. Kuria įstatymus, valdo valstybę. Dirba aukštuomenė universitetuose, ugdo jaunus žmones. Tai labai svarbu. Gydo žmones, sprendžia socialines problemas, kelia kultūrą: kuria filmus, stato spektaklius, organizuoja koncertus. Jei žmogus neserga, neturi socialinių bėdų, nežiūri filmų, spektaklių, nelanko koncertų, nesimoko, jam gali pasirodyti, kad inteligentija nieko nedaro, o gal ir nieko negali padaryti. Pati inteligentija taip nemano. Galvų nevargina. Dabar, kaip niekada, yra ką veikti ir apie ką galvoti. Kuriasi valstybė, auga, bręsta visuomenė. Įspūdingi skaičiai, kiek reikia pinigų, kad būtų galima modernizuoti gamyklas, nupirkti naujas mašinas, įdiegti naujas technologijas. Ne mažiau įspūdingi skaičiai, kiek reikia išsilavinusių žmonių tiems pinigams dorai ir protingai valdyti. Aukštuomenė čia turi užduotį kelti žmonių dorą ir sąmoningumą. Kiekvienas inteligentas turi būti ir valdžia, ir pedagogas, ir dvasininkas. Statistika sako, kad labiausiai dabar Lietuvoje pasitikima žiniasklaida ir bažnyčia. Pastebėkime, kad būtent šios institucijos labiausiai visuomenės nuomonę ir formuoja. Galime padaryti išvadą, jog tuos žmones, kurie yra atsisukę į visuomenę, pastaroji gerbia ir jais pasitiki. Inteligentija turi tuo naudotis. Priešingu atveju tuo pasinaudos kiti. Žinodami klasikinę aukštuomenės misiją, galime pasamprotauti apie dabartinę Lietuvos bei kitų šalių inteligentiją, jos vietą visuomenėje ir ateitį. Turime didelę bėdą, kurią dažnai priskiriam sovietmečiui. Tai nemažos visuomenės dalies tamsumas, kartais peraugantis į dvasinį debilizmą. Priskirdami šią negandą sovietizmui, darome esminę klaidą. Jei pažvelgtume į pasaulio visuomenę, pamatytume, kad minėta bėda daug kur yra aktuali. Panagrinėkim galingųjų septintuką. Čia matome kaip sukuriamas pseudoelitas. Jam masės tarnauja. Klesti nusikalstamumas, korupcija. Šias blogybes dažniausiai matome kaip šios dienos bėdas. Pažvelgę į istoriją, pamatysim, kad dar Spartako laikais prie Sicilijos krantų siautėjo piratai, reketavo laivus, siūlė “apsaugą” net didžiųjų valstybių laivynams. Kai kurios valstybės ir naudojosi, ir mokėjo. Valdžia pirkdavo iš piratų vergus. Spartako sukilimo pabaigoje buvo susitarta su piratais, kad šie perkeltų į Siciliją. Perkėlus tokius įvykius į mūsų dienas, pamatysime aiškų mafijos paveikslą. O prisiminus, kaip buvo dalijamos žemės naujai atrastoje Amerikoje, ko gero taip pat, kaip Rusijoje dalijami naftos ištekliai. Taigi šios bėdos yra senos kaip pasaulis. Tik vieni kraštai jau išaugo iš jų, kiti - dar ne. Neišaugome iš jų ir mes. Maži esam žmogeliukai, maži mūsų inteligentai. Todėl visas purvas atrodo toks didelis ir galingas. O jis kitoks ir nebus. Nors žmonija svajoja apie naująjį pasaulį. Sena legenda byloja, kad kažkur toli yra naujasis pasaulis, kuriame nėra blogio, neapykantos, viskas pagrįsta supratimu, meile. Ir tas naujojo pasaulio troškimas lydi žmoniją per visą istoriją. Visos evoliucijos ir revoliucijos orientuotos būtent į jį. Kad ir mūsų dainuojanti revoliucija. Dėjo žmonės į ją daug vilčių. Tai plačiosios visuomenės svajonės. Inteligentija gali ir privalo jomis žavėtis. Ir žavisi. Daro tai, kas įmanoma tam, jog tai taptų realybe, ir nesisieloja, kad tai niekad realybe netaps. Tokia jau šio luomo misija.
Dažnai vartojame frazę “kultūringas žmogus”. Išėję į gatvę, labai aiškiai matome žmonių kultūrą (arba jos stygių). Kultūra betarpiškai susijusi su žmogaus temperamentu, taktu, pagaliau intelektu (nors ne visada ji yra tiesiog proporcinga minėtiems faktoriams). Todėl kiekvieno žmogaus tiek kultūrinis lygis, tiek pačios kultūros suvokimas yra nevienodi. Pati kultūros sąvoka yra gana plati. Žmonės paprastai pasirenka jiems artimesnę sritį. Plačiausiai kalbama apie elgesio kultūrą (etiką). Be šios srities kultūra yra menas, iš dalies - mokslas. Kalbama ir apie darbo kultūrą, kūno kultūrą. Visos šios sritys yra labai svarbios. Jos sudaro vieningą žmogaus kultūros paveikslą. Kiekviena sritis turi materialinės ir dvasinės kultūros bruožų. Kiekviena asmenybė išsivysčiusi ne visai vienodai. Skiriasi tiek bendras lygis, tiek proporcijos.
Visuomenėje nėra labai aiškių reikalavimų tam, kad galėtum vadintis kultūringu žmogumi. Tiesa, yra etikos, moralės, teisės normos. Jų laikymasis kultūringam žmogui, be abejo, yra privalomas. Panagrinėkime šių normų kilmę ir paskirtį. Etika paprastai nagrinėjama kaip psichologijos mokslo šaka. Šio mokslo pagrindinis tikslas yra žmogaus psichikos pažinimas, tarnaujantis geresniems asmenybių tarpusavio santykiams ir supratimui. Taigi galima sakyti, jog etika yra daugiau materialinės kultūros dalis. Moralės normos labiau susijusios su vertybių sistemos prioritetais. Jų paskirtis apsaugoti didžiąsias dvasines vertybes, kad kūniški poreikiai jų neužgožtų. Tai jau dvasinės kultūros požymis. Teisės normos paprastai reguliuoja materialinius santykius. Taigi socialinės normos dvasinę žmogaus kultūros dalį, lyginant su materialine, reguliuoja nedaug. Tai efektyviau atlieka menas. Tiesa, pastarasis irgi turi dvi dedamąsias - estetinę ir dvasinę. Abi šios komponentės glaudžiai susijusios su žmogaus dvasiniu pasauliu. Todėl galime teigti, jog menas yra svarbus veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti palaikant asmenybės dvasinio ir materialinio pasaulio harmoniją. Šios harmonijos palaikymas yra vienas iš pagrindinių inteligentijos uždavinių. Turėdami galvoje keletą išsakytų minčių, bandykime atsakyti į klausimą, ar inteligentas ir kultūringas žmogus - tai tas pats. Lyginti reikėtų tris požymius - keliamus uždavinius, veiklą ir jos rezultatus. Uždavinius galima nagrinėti kaip asmeninius planus ir kaip viso sluoksnio tikslus. Svarbus požymis, kalbant apie asmeninius planus, yra jau pats tikslų buvimas. Nei vienas negimė nei inteligentu, nei kultūringu žmogumi. Tokiais tampama. Tam reikia turėti tokį tikslą. Asmeniniai tikslai paprastai kyla iš vieno tikslo - rasti savo vietą visuomenėje, tapimas inteligentu ar kultūringu žmogumi yra vienas iš galimų sprendimų. Taigi pirmasis panašumas yra buvimo tuo, kas esi, tikslingumas. Jei žmogus kelia sau tikslą, tai reiškia mato tame prasmę. Todėl antrasis panašumo požymis yra buvimo tuo, kas esi, prasmingumas. Visuomenės sluoksnio tikslai yra asmeninių tikslų harmonija. (Visos visuomenės tikslai yra jos sluoksnių tikslų harmonija. Tai yra nacionalinės politikos esmė.) Tuo būdu inteligentija ir kultūringi žmonės turi panašumą, savo vienybės sąmoningumą ir prasmingumą. Prasmingumas čia turi būti labai konkreti sąvoka. Viso to, apie ką mes čia kalbame, prasmė yra žmonijos gerumo ugdymas. Tai taip pat neginčytinas tiek inteligento, tiek kultūringo žmogaus uždavinys. Ne mažiau svarbu yra tai, kaip pastarieji šiuos uždavinius sprendžia. Kaip tą sprendimą įvertinsime, priklauso nuo mūsų pačių reiklumo ir to sprendimo sunkumo suvokimo. Minėtas suvokimas priklauso nuo to, kiek mes patys esame tokių uždavinių sprendę. Šiandien įsijungę televizorių ar perskaitę laikraštį, pagaliau pažvelgę pro langą į didmiesčio gatvę, pamatysime akivaizdžius šios veiklos rezultatus. Jei tik to norėsime. Sunku net atskirti, kurie, visa tai sugalvoję ir įkūniję, yra tik kultūringi žmonės, o kurie inteligentai.
Todėl galime padaryti išvadą, kad kultūringo žmogaus ir inteligento tikslai, veikla ir jos rezultatai yra labai artimi, o minėtus žodžius galime laikyti sinonimais.