Spausdinti

Daiva Karosaitė

l. YRA MUS MYLINTIS VIEŠPATS

     Tėveli, Tu esi Meilė. Be tavęs šioje žemėje gyvenimas beprasmis. Tu mus sukūrei iš Meilės, iš bekraštės Meilės. Tėveli, tiek daug tavųjų kūrinių susilieja su Tavąja Meile. Ak, mano Viešpatie, kokia laimė, koks džiaugsmas užplūsta širdį, kai pagalvoju, kad Tu taip pamilai mane, iš daugelio išrinkai mane ir apsigyvenai manyje. Tėveli, aš rašau tai, ką Tavasis Meilės balsas įlieja į mano širdį. O kaip būtų nyku mano sieloje, jei Tu, Viešpatie, apleistum ją. Tėveli, aš visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis išpažįstu Tave savo Viešpačiu ir prisipažįstu: Tu esi ištikimiausias iš visų, kuriuos aš esu sutikusi per Tavo man duotą gyvenimą. Tu esi nuolat mylintis savo begaline Meile. Visą gyvenimą Tu buvai su manimi (nors mano dvasia ir miegojo), bet Tu ją nuolat žadinai. Tu, Viešpatie, esi budintis Viešpats, Tu esi visų mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas.

     Mano Dieve, Tu gyveni su manimi, kenti su manimi, prikeli mane nupuolusią. Kodėl, Tėveli, tiek daug kenti? Todėl, kad myli mane ir mano sielą. Savo Meile, Tėveli, tvarstai mano sielos žaizdas. Aš bėgdavau, slėpdavausi, užsirakindavau nuo Tavęs, nesuprasdama, kad Tu esi spindinti Meilė.

     Bet vieną dieną Tavo spindėjimas apakino mano sielą. Nuo tos akimirkos aš suklupusi prieš Tave, mano Viešpatie, mano Dieve. Tavo šiluma, Viešpatie, įsiliejo į mano sielą amžiams ir aš laikau apglėbusi Tave, Gelbėtojau, tais meilės likučiais, kurių neleidai man išbarstyti. Aš ateinu pas Tave, priglundu prie Tavęs, savo amžinojo Tėvo, ir dėkoju Tau už tą spindinčią šviesą mano sielai, kuri apakino, kad praregėčiau. Tėveli, Tu leidi man prisiliesti prie Tavųjų žaizdų, įkvepi į mano sielą Šventosios Dvasios dovanų. Viešpatie, kokia Meile Tu mane pamilai. Aš, eidama tamsos keliais, kiekvieną dieną savo darbais, kuriuose tiek maža meilės, nukryžiuodavau tave...

     Tavo brangiausias Kraujas lašėjo į žemę dideliais lašais nuo mano darbų. Ir aš net akių nepakeldavau į Tave kenčiantį dėl manęs. Atleisk man, Viešpatie, jei gali, už nežinojimą, už tą tamsą mano sieloje. Nukryžiavau Tave savo nuodėmėmis, o Tu, Viešpatie, vietoje pasmerkimo pagailėjai manęs... Viešpatie, ačiū Tau už viską, ką Tu šiandien darai mano gyvenime. Tėve, nuostabiai geras ir be galo mylintis, šlovinu Tave, garbinu Tave ir dėkoju Tau, kad atėjai į mano gyvenimą. Tu esi mano gyvenime, Tu davei man šį gyvenimą... Tu suteikei man galimybę trokšti Amžinojo Gyvenimo...

     Mes kiekvienas esame patalpinti Jame, turime Visagalį ir kartu tokį artimą ir jautrų Tėvą. Dievo esmė yra meilė. Kiekvienam paklydusiam turime sakyti: "Dievas tavęs visą laiką laukia!" Mes išėję iš Dievo Širdies ir kiekvienas mūsų esame brangus. Dievo meilė yra neišsenkanti, jis atiduoda save, kaip maistą. Dievas tas pats šiandien, ir vakar, ir visados. Jis nuolat eina pas žmogų: "Aš jau nebevadinu jūsų tarnais".

     Absoliuti ramybė, džiaugsmas, saugumo jausmas kyla pažįstant Dievo, mūsų Tėvo, meilę. Jis išlaisvina mus nuo giliausių būgštavimų bei nerimo ir leidžia mums vaikščioti kaip Dievo sūnums, būnant tikriems tuo, kuo esame, ir tuo, ką turime daryti, pasitikinčiais Juo, ir dabar gyvenančiu mumyse bei veikiančiu per mus. Pažinti jį ir save - štai kas yra gyvenimas; tai iš tiesų reiškia pradėti Amžinąjį gyvenimą jau dabar.

     "Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas... nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje" (Rom 8,31-32,39).

     "Jumyse aš matau žmones, už kuriuos Kristus praliejo savo Kraują. Sis Kraujas mums atskleidžia begalinę Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus meilę, byloja apie meilę - jums ir visiems žmonėms. Ši meilė - tai didžiausio džiaugsmo versmė, džiaugsmo, kurio pasaulis negali duoti, džiaugsmo, kylančio iš supratimo, kad mes esame mylimi ir galime mylėti. Si meilė mums duoda nuostabią galią, kuri būtina, jei norim pradėti naują gyvenimą" (Jonas Paulius II).

2. AŠ ESU NUSIDĖJĖLIS(-Ė)

     Viešpatie, aš esu nusidėjėlė. Daug kartų Tu, Viešpatie, stovėjai prie mano durų ir prašei manęs, kad įsileisčiau Tave. Tu atėjai pas mane nusižeminęs, nors mano buvai apdrabstytas purvais, pajuoktas, sumuštas... Iš mano burnos išeinantys žodžiai smigo kaip tie baisūs plaktuko dūžiai į Tavo Širdį. Tėve, kiek kartų aš Tavęs neįsileidau į savo nuodėmės suteptą gyvenimą. Bet Tu esi kantrus ir gailestingas... Nusidėjau, Viešpatie, todėl, kad nebuvo mano gyvenimo meilės arba tiesiog Tavęs, Viešpatie, nepažinau, nenorėjau pažinti. Tėveli, juk, kaip Tu atėjai į mano gyvenimą ir sušildei pradžiuginai jį.

     Taip ir aš, Švč. Trejybei padedant, turiu nešti, dalinti Tavo man duotą gailestį, meilę, toms nutukusioms, sukietėjusioms širdims. Reikalinga, kad žmonės atsigręžtų į Tave, prisipažintų klydę. Turime vieni į kitus žvelgti su meile ir gailesčiu. Kad ir kaip būtų sunku, tame išvargintame nuodėmės žmoguje, turime įžiūrėti Dievo paveikslą. Tik iš savęs mes negalime šito padaryti, reikia Jėzaus. Reikia, Šv. Dvasiai padedant, jam, klystančiam žmogui, paaiškinti, kad Viešpats yra gailestingumo Viešpats, meilės Viešpats. Nežiūrint to, kad mes esame nusidėjėliai, Jėzus nori turėti meilės santykį su mumis. Nuo kiekvienos žaizdos, padarytos mūsų širdyje, pagalba yra Dievo vaistai - Meilė. Tik vienas žodis Evangelijoje buvo pasakytas Petrui "Eikš". Ir dabar Viešpats mums visiems nusidėjėliams taip sako, bet mūsų dvasia užmigusi.

     Taip pat baimė - vienas iš didžiausių priešų mūsų gyvenime, o ją nugalėjus su Dievo pagalba galime žengti, nors ir siauru, bet begalybę kartų geresniu, tauresniu keliu, negu plačiu. Žmonės juk dažniausiai ir skęsta ne vieną kartą gyvenime todėl, kad jų akys būna nukreiptos i žemiškus dalykus, jie gyvena žemiška dvasia, visiškai negalvodami savo širdimi apie Dangų. Čia ir yra visų nuodėmių ir nelaimių pradžia.

     Nuodėmė yra ne paprasta liga, bet liga, kuri baigiasi mirtimi. Apaštalas Paulius tvirtina: "Atpildas už nuodėmę - mirtis" (Rom 6,23). Nuodėmė pagimdo mirtį, kuri iš mūsų atima Dievo mums duotą gyvenimą, o tiksliau - atskiria nuo Dievo, kuris yra Gyvenimas. Nusidėti -reiškia pasirinkti pasitikėjimą savimi, ne pasitikėjimą Dievu. Nuodėmė įžeidžia Dievą, bet daug labiau ji sužeidžia žmogų. "Argi jie mane įskaudina? sako Viešpats. Ne. Argi ne save pačius, savo pačių gėdai" (Jer 7,19).

     Ypatingai šiuo metu labai daug žmonių yra pametę nuodėmės supratimą. Juk šių laikų žmogus šiame pasaulyje daug ko bijo: įvairių ligų (pvz., Aids), branduolinio karo, tiesos apie save... Bet nebijo karo prieš Dievą, kuris mus sukūrė. Ir daug žmonių stengiasi pabėgti nuo nuodėmės pasekmių savo gyvenime. Netgi, jeigu mes ir nepažįstame Dievo, mes žinome, kažkaip jaučiame, kad Jį įžeidžiame. Pavyzdžiui, šv. Augustinas ypatingai kentėdavo nuo jį puolančių aistrų, geismų. Kai jis pirmą kartą susitiko su Viešpačiu, melsdavosi: "Viešpatie, duok man tyrumą, padėk mano sielai būti tyrai". Jis taip melsdavosi nuolat. Ir maldos pabaigoje pridurdavo: "Bet ne šiandien". Ar ne taip ir daugelis žmonių elgiasi, meldžiasi, kaip šv. Augustinas, kai pirmą kartą sutiko Jėzų. Ir taip šv. Augustinas melsdavosi daug kartų: "tik ne šiandien". Bet vieną kartą sušuko: "Kiek aš dar kartosiu rytoj, rytoj... geriau dabar, šiandien, šią minutę". Štai ir mums Dievas meta tokį šūkį: "Šiandien".

     Mes turime mirti nuodėmei ir pasakyti sau ir kitiems: Stop, nuodėme! Taip pat ir popiežius Jonas Paulius II nori, kad mes baigtume mąstyti "rytoj"..., o pradėtume veikti tuoj pat.

     Mes turime atnaujinti savo Krikšto vaisių. Krikštas padaro mus mirusius nuodėmei ir gyvus Dievui. Dar viena Krikšto pasekmė - Jis mus daro nauju kūriniu.

3. JĖZUS KRISTUS NUMIRĖ UŽ MANE, UŽ MANO NUODĖMES IŠ MEILĖS MAN

     Krikščionybėje ne patys save išganome, bet Kristus mus išgano. Neprivalome išganymo pelnyti savo pastangomis, tačiau turime priimti Jį kaip dovaną iš Viešpaties. Visa tai priimdami iš Jo, išlaisviname mumyse esančią galią, kuri leidžia mums įgyvendinti pasišventimą: "Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų (Ef 2,8-9). Jėzų ant kryžiaus laikė ne vinys, o meilė žmonėms, per didelė meilė žmonėms. Dievas savo didžia meile mus, mirusius nuodėmėse, prikėlė. Mes negalime įsivaizduoti tos meilės.

     Taip jis yra Dievas ir žmogus. Kristus atėjo į pasaulį, o pasaulis turi eiti į Kristų. Marija keliauja per žemę, kad sugrąžintų žmogų pas Dievą. Tačiau yra vienas posūkis, dėl kurio mokiniai išlaksto - tai Kryžius ir Golgota. Tačiau jei Kristus priklauso mums, tai ir begaliniai Jo darbų, Jo kančių ir Jo mirties nuopelnai taip pat yra mūsų.

     Kristus atėjo į pasaulį "savo gyvybės atiduoti, kaip išpirkos už daugelį" (Mt 20,28). Jėzaus Kristaus atėjimo į žemę tikslas buvo atiduoti savo gyvybę kaip auką už žmonių nuodėmes. Jis atėjo, kad mirtų. Bet ir dar daugiau: Jėzus Kristus tapo kūnu ir krauju tam, kad mirtų. "Jėzus pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes" (1 Jn 3,5). Jis atėjo, kad išpirktų žmones ir nugalėtų šėtoną. Prieš Jį tebuvo tik vienas kelias. Jėzus Kristus matė kryžių, iškilusį amžinybėje. Kai Jėzus gimė iš Marijos, kryžius jau temdė Jo kelią. Jis apsivilko žmogaus kūną, kad mirtų. Nuo lopšio iki kryžiaus Jėzaus gyvenimo tikslas buvo mirtis. Jis kentėjo, kaip nė vienas iki Jo gyvenęs žmogus nėra kentėjęs.

     Jis savo kūnu užnešė mano nuodėmes ant kryžiaus. Jis stovėjo ten, kur turėjau stovėti aš. Tas pragariškas kančias, kurios turėjo tekti mano daliai, Jis prisiėmė Sau, ir aš galiu dabar eiti į dangų ir gauti tai, kas nepriklauso man, bet kas teisėtai priklauso Jam.

     Kristaus nukryžiavime galima įžvelgti 3 reikšmes: žmogaus nuodėmės gylį, Dievo meilę ir vienintelį išgelbėjimo kelią.

     Mirtis nugalėta, Kristaus prisikėlimas mirčiai atėmė galią. Kristaus rankose mirties raktai: “Nors aš eičiau per tamsią daubą, nebijosiu pikta, nes tu esi su manimi: tavo lazda ir tavo ramstis - jie padrąsins mane” (Ps 23,4).

     Jėzus Kristus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Jėzaus vardas vienintelis vardas, kuriuo galime būti išgelbėti" (1 Tim 2,5; Apd 4,12).

4. ATSIVERSK IR TIKĖK

     "Ir tarė: Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę" (Mt 18,3).

     Tėveli, Tau leidus prisiminiau, kaip Tu pirmą kartą prisilietei prie mano širdies. Buvo žiema, visa gamta liūdėjo, numetusi tavąjį jai suteiktą apdarą. Už lango vakarais praūždavo vėjas. Buvo tamsu ir šalta.

     Mano sieloje, kaip ir gamtoje, buvo šalta ir tamsu, žodžiais nenusakoma vienatvė stingdė mano širdį. Likau viena, apleista, rodės visiškai niekam nereikalinga. Iš vieno žmogaus lūpų išgirdau žodžius: "Nežinau, kas tau dabar gali padėti?" Ir tikrai, Tėve, tuomet visiškai nesuvokiau, aklai pritariau šiems žmogiškiems, žemiškiems žodžiams. Dažnai iš mano sielos išeidavo rauda, tokia skaudi, kad širdį tartum peiliais varstydavo. Vakarai ilgūs, skaudi vienatvė, visiška sielos aklavietė. Atrodydavo - dar viena diena ir mirsiu, neištversiu tokios tuštumos. Tėveli, aš net nepajutau, kad Tu savo gailesčio pilnomis akimis žvelgei į šią juodą, tamsią audrą mano sieloje. Mano širdis buvo tokia sugrudusi, tokia ištroškusi meilės (tyros), aš taip buvau išvarginta tamsos.

     Ir vieną nykų žiemos vakarą Tu panorėjai, kad aš suklupčiau prieš Tave, prieš Tavąjį kryžių, prie kurio aš savo nusikaltimais Tave taip stipriai buvau pritvirtinusi. Nors tas Tavo atvaizdas, Viešpatie, kurį pasidėjau prieš save meldžiantis, buvo papuoštas gintarėliais, bet aš jaučiu, kad aš kelią pas Tave, Viešpatie, esu užmėčiusi akmenimis ir, skaudžiausia, kad nemaža dalis tų akmenų giliai sužeidė mano sielą, gyvąjį Tavo paveikslą.

     Kankino baimė, nepasitikėjimas, gėda, kad nepamatytų manęs taip klūpant mano žemiškoji motina. Bijojau, kad nepagalvotų, kad aš jau išprotėjau. Tad aš iš pradžių labai slėpiausi ir nors nedrąsiai, kaip tą mažutėlę, Tu, Tėveli, vedei mane arčiau ir arčiau savęs.

     Atsimenu vakare, kai rūpesčiai pradėdavo nepakenčiamai graužti ir rodėsi neatlaikys širdis, atsiklaupdavau prie lovos, pasidėdavau tą paveikslėlį, gintarėliais spindinį, spausdavau delnais galvą ir melsdavausi. Žodžiai strigdavo - verkdavau, kūkčiodavau. Ir kuo arčiau savęs, Tėveli, Tu kviesdavai mane, tuo labiau aš verkdavau. Tėveli, juk Tu prausdavai mano sielą, visą pajuodusią, purvais apskretusią. Praėjo žiema, atėjo pavasaris, atbudo gamta, sugrįžo paukščiai. Tas pavasaris buvo sugrįžimo pavasaris. Juk Tu išbudinai mano sielą iš gilaus miego. Na, o koks pavasaris be Velykų! Tai buvo pirmosios Velykos mano gyvenime, kada aš troškau gyventi, dėl to, kad Tu gyveni manyje. Jaučiausi tarsi būtų ne visi daiktai sunešti į vidų pas mane, bet Tu jau dažnas svečias mano širdyje. Nenusakomas noras kilo eiti pasisveikinti su Tavimi Prisikėlusiu, atsiprašyti Tavęs... Ir vėl viena bijau eiti, gėda. Paprašiau mamytės, kad padėtų kartu ateiti pas Tave, dabar jau aiškiai išgyvenant, kad mano nuodėmėmis nukryžiuotą. Ir nors maža dalele padėkoti Tau, Viešpatie, kad keldamasis iš mirties, pasigailėjai ir manęs, pažadinai naujam gyvenimui.

     Nedrąsiai pirmą kartą pravėriau Tavo namų duris... Dėkoju Tau, Jėzau, nes Tu panorėjai, kad tapčiau Tavo Dvasios šventove, kurios niekas negali sugriauti, nes tai Tavo namai. Šventoji Dvasia, dėkoju Tau už tikėjimą, už meilę, kurią Tu išliejai mano širdyje.

     Dievas yra tas, kuris atleidžia visada ir visam laikui. Jis atleidžia "kiekvieną kaltę, nusižengimą ir nuodėmę" (Iš 34,7). Pakanka Dievo gailestingumo akivaizdoje išpažinti nuodėmes, ir mums bus atleista. Nepaisant to, daug žmonių nesupranta šio nuostabaus Sakramento reikšmės ir net jo bijosi. Vengdami eiti išpažinties, jie suranda tūkstančius pasiteisinimų.

Šiaurės ašigalyje, gyveno vienas kunigas. Tam, kad pasiektų artimiausią miestelį, kuriame galėtų atlikti išpažintį kitam kunigui, jis turėdavo samdyti seną malūnsparnį. Taigi jis bandė įrodinėti: "Negaliu eiti išpažinties: dėl kasdienų nuodėmių man per daug kainuotų samdyti lėktuvą, o kai turiu mirtiną nuodėmę, bijau lipti į tą seną aparatą”.

     "Bijoti išpažinties, reiškia nesuprasti, kad tai - Dievo meilės sakramentas. Kada atsiprašome gerojo Tėvo, Jis visuomet atleidžia, nepaisydamas nuodėmių dydžio ar skaičiaus. Nėra nuodėmės, kuri galėtų šokiruoti Dievą. Tik vienos nuodėmės Dievas negali atleisti, tos, kurios nepripažįstame nuodėme ir bandome pridengti ar pateisinti.

     Dievas mums duoda naują gyvenimą. Ir šį gyvenimą, pripildytą tikėjimo, reikalinga nuolat atnaujinti, reikalinga nauja jėga. Gaila, bet daug krikščionių tik vadinasi krikščionimis. Reikia žiūrėti, kad mes būtume pilni Jėzaus, pamesti tingulį. Gaila, bet daugumos mūsų tikėjimas yra užmigęs. Mums reikalinga pabusti, atsikelti kartu su Kristumi širdyje. Jis yra prabudęs, tik mūsų širdys miega. Atsinaujinimas įvyksta tada, kai aš atnaujinu savo pasižadėjimus Jėzui. Savo gyvenime mes turime norėti įtikti tik Dievui. Nesvarbu, ar aš gyvas, ar miręs. Geriausias būdas, kuriuo mes galime įtikti Dievui - tai patikėti Jo žodžiu: "Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!" (Jn 14,11). Mes esame išgelbėti malone per tikėjimą. Tikėjimas yra kanalas, kuriuo mes gauname Dievo malonę. Tikėjimas į Kristų pagrįstas geriausiu liudijimu pasaulyje -Biblija. Mirtis, laidotuvės ir Jėzaus Kristaus prisikėlimas - visos Evangelijos esmė.

     Taip aš, per dvidešimt metų gyvenusi nuodėmėje, vieną vasaros dieną, Švč. Trejybės vedama, atlikau viso gyvenimo išpažintį ir pirmą kartą Tu, Viešpatie, atidarei mano širdies duris, kad galėtum nuolat lankyti dar taip nuodėmės sužeistą mano širdį. Taip prasidėjo mūsų draugystė.

     Neįsivaizduoju savo tikėjimo be maldos, be Bažnyčios, be išpažinties, atgailos, bendravimo su žmonėmis, šv. Mišių aukos. Šito viso neturėčiau be Meilės, o Meilės be Dievo.

     Žmogus negali prarasti skolos jausmo, tos skolos, kuria tik jis vienas iš žemės būtybių geba atpažinti ir atiduoti kaip vienintelis padaras pagal Dievo paveikslą ir panašumą (J. Paulius II).

5. PRIIMK ŠV. DVASIĄ

     Dievas - Tėvas ir Jėzus - mums apsireiškia Dvasioje. Šventoji Dvasia, Tėvo ir Sūnaus atsiųsta į mūsų širdis bei dvasią, leidžia Jiems būti mumyse ir yra mūsų bendravimo laidininkas. Tarpininkas mūsų bendravime su Tėvu ir Sūnumi yra mūsų širdis ir dvasia, valia ir balsas, bendraujantys Šventojoje Dvasioje, su Ja ir per Ją. "Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!" (I Kor 6,19).

     Kaip aš priėmiau Šv. Dvasią? Buvo šilta, graži vasaros diena, mūsų parapijoje vyko šv. Antano atlaidai. Nuo tos dienos, kai pirmą kartą Tave, Tėveli, sutikau, visą likusi laiką, Tu ruošei mane priimti į savo širdį pačią didžiausią dovaną. Tavo gailestingumas, Tėveli, yra beribis, o dovana, kurią Tu įliejai į mano širdį, buvo ir yra Šventoji Dvasia. Tėveli, dėkoju Tau už tai, kad leidai man pažinti Tavąją meilę, kad leidai pažinti savo klaidingą gyvenimą. Gailestingasis Tėve, juk Tu numirei už mane ant kryžiaus, kad aš gyvenčiau. Viešpatie, ar įmanoma iki galo suvokti Tavosios meilės dydį.

     Taigi "Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota" (Rom 5,5).

     Manyje vyko tylus pasiruošimas tai ypatingai mano sielos šventei. Išvakarėse jaučiau lyg kažkokį vidinį jaudulį, tarsi rytoj turi kažkas įeiti į mane, jau esantis mano širdyje, bet lyg truputį abejojantis, ar pasilikti, ar išeiti. Buvau linksma, bet rodės iki tikro džiaugsmo dar nedidelis tarpelis yra, ir jį turi užlieti tikra ramybė...

     Renkantis vardą, labai norėjau pasirinkti "Marija". Bet kilo abejonė, ar aš, nusidėjėlė, (nors ir išprausta) galiu pasirinkti šį vardą, kurį nešiojo Viešpaties Motina. Bet, kadangi šis vardas neišėjo iš mano minčių, tai supratau, kad tam pritaria Tėvelis ir Motinėlė.

     Išaušo rytas, šiltas, šviesus... Tik nubudusi pajutau savo širdelės virpėjimą ir supratau, jaučiau dėl ko. Juk šiandien ji pataps labai turtinga, atnaujinta, spinduliuojančia.

     Aš nesupratau, kas mano sieloje: ji buvo sunerimusi, labai verksminga. Kai prasidėjo šv. Mišių auka, kai pravirkau, tai baigiau verkti tuomet, kai baigėsi šv. Mišios. Kad ir kaip stengiausi sulaikyti ašaras, jos tekėjo upeliu. Mišių metu pajutau savo mylimųjų mirusiųjų sielų prisilietimą prie mano sielos. Per tas tris valandas nebuvo taip, kad nutilčiau ir neturėčiau ką pasakyti Dangiškajam Gelbėtojui ir visam Dangui. Malda liejosi kartu su ašaromis. Prisimenu, per tą laiką, kai buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas, per mano širdį pralėkė tiek išgyvenimų, tiek skausmo, džiaugsmo, tiek prisiminimų. Aš, praėjus kuriam laikui, stebėjausi, kaip jie visi sutilpo į tokį mažą laiko tarpą. Ir tas verksmas atrodė išeina iš pačių giliausių širdies kertelių; tos ašaros tekėjo taip švelniai ir greitai, kad rodės niekas norėdamas negalėtų sulaikyti. Tie bėgantys vaizdeliai ir riedančios ašaros buvo labai tikri, ir, sakyčiau, lyg mano viduje būtų buvę sudėti visi mano gyvenimo tarspniai į ilgą tunelį, ir per tą meilės laiką visi jie spėjo iškilti į išorę ir priminti man apie praeitį, nuplautą, ir dabartį, džiaugsmingą. Ir vis tik tas ašarų lietus buvo džiaugsmo, nenusakomo žodžiais džiaugsmo lietus... Aš buvau maloniai išvarginta ir jutau savo viduje tokį rožinį džiaugsmą, meilę ir ramybę... Taip Tu, Tėve, padovanojai man Save iki galo. Koks didis esi Tu, Triasmenis Dieve, garbė ir šlovė Tavo vardui per amžius!

     Šventoji Dvasia nemaldauja Švenčiausioje Trejybėje, amžinoje Dievo būtyje. Maldauja mumyse, tai yra padaro taip, kad mes maldaujame. Tai didis dalykas, kad pati Šventoji Dvasia moko mus maldauti. Primena mums, kad esame kelionėje, ir moko mus ilgėtis savo Tėvynės, ir mes iš ilgesio maldaujame.

     Mes esame pašaukti, kad gyventume, kaip Dievo dukros ir sūnūs. Ką mes turime, ateina kaip Dievo dovana; mes turime visiškai priklausyti nuo Išganytojo.

     Jeigu mes gyvename pasaulyje ir tik pasaulio dvasia, tai yra labai blogai. Juk jeigu gyvename vien tik pasauliui, tai negalime gyventi Dievui, bendrauti su Dievo didžiausia dovana - Šv. Dvasia. Pasaulio dvasia ir Šventoji Dvasia - nesuderinami dalykai. Viešpaties didžiausias troškimas yra, kad mes pasiduotume Šventosios Dvasios vedami. Šventoji Dvasia pavydi ir liūdi dėl pasaulio dvasios, kad mes vėl pasitikime savo jėgomis, o ne Šventosios Dvasios vedimu. Nereikia remtis savo išmintimi ir savo supratimu, o reikia atsiduoti Dievo valiai.

     Paklusti Dievo tarnystei reiškia žiūrėti kitų nuomonės, ne tik savo. Kitus padrąsinti, sustiprinti, padėti. Kur yra Viešpaties Dvasia, ten yra laimė ir meilė. Šventoji Dvasia pakeičia mūsų prigimtį, pakeičia santykius su žmonėmis. Reikalinga šiandien mąstyti Jėzaus mintimis, skelbti Jo žodį kiekvienam vargdieniui ir prislėgtajam. Tėvo džiaugsmas - Jo vaikų džiaugsmas. Šlovės skraistė vietoje baimės. Jisai mus įsūnija, mes laisvi!

     Velykų rytą atsivėręs Kristaus kapas skelbia: žmogui skirta amžinai gyventi. Kaip vaikutį per putojančią upelio srovę lieptu perneša stiprios tėvo rankos, taip mus per laiko upę neša gerojo Dangaus Tėvo rankos, tik leiskimės nešami. Širdis visada tegul kalba: "Viešpatie, aš visada su Tavimi!" Tada ji iš tiesų visada bus linksma, ir gyvenimas jai bus gražus ir prasmingas.

6. JUNKIS Į BAŽNYČIĄ

     "Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo būstinė dvasioje" (Ef 2,19-22).

     Bažnyčioje susirenka ne tie, kurie nieko nelaukia iš ateities, bet tie, kurie džiaugiasi gyvenimu ir brangina jį. Susirenkame ne tuščiai pasvajoti, bet sąmoningai ir laisvai apsispręsti už Kristų, už amžinąjį gyvenimą. Mūsų apsisprendimas - ne vien rytdienos laukimas, bet ir veikla, šiandieninės pastangos, kad Rytdiena priartėtų, o tamsa trauktųsi tolyn.

     Krikščioniškajai bendruomenei žodis "bažnyčia" pirmą kartą buvo pasakytas paties Jėzaus Kristaus, kada Jis sakė apaštalui Petrui: "Tu esi Petras Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės" (Mt 16,18).

     Tokiu būdu pats Jėzus Kristus įkūrė Bažnyčią. Pats Dievas gyvena tarp paprastų žmonių, kurie yra Jo Bažnyčios nariai, ir Jis gyvena juose. Tiesa yra viena visiems - vienas Jėzus Kristus, kaip įsikūnijęs Dievas, miręs ant kryžiaus ir prisikėlęs žmogaus išgelbėti.

     Dabar mes priėmėme Kristų kaip savo Išgelbėtoją, sudėjome į Jį visas savo viltis ir pasitikėjimą ir tapome didžiulės pasaulinės visuotinės Bažnyčios nariais, tikinčiųjų šeimos nariais.

     Dabartiniu laiku šiame pasaulyje Bažnyčios įtaka yra susilpnėjusi ir toliau silpnėja. Pasauliui labiausiai šiandien stinga pasitikėjimo, vilties. Labai svarbu žmonių artumo jausmas. Žmonės labai nutolę vieni nuo kitų, labai atšalę, rūpinasi tik savimi, kitus visiškai užmiršdami. Yra didžiulis nusivylimas tarp žmonių: valdžia, vienybe, sąžine. Tai reiškia, kad pasaulis teisia Kristų, jo mistinį Kūną. Jauni katalikai vis labiau toleruoja: skyrybas, abortus, nesantuokinius ryšius, eutanaziją. Mes beveik visur jaučiame postkomunistinės visuomenės bruožą. Žmonėms tampa svarbiau materialus pasaulis.

     Truputis raugo įmaišytas į tešlą didelius kalnus gali nuversti. Mes galime ir turime veikti iš vidaus, su draugais, bendradarbiais... Reikia duoti progą žmogui susimąstyti, paaiškinti, išdėstyti, be pykčio ir prievartos, kad pasitikėjimas visuomenėje gali būti atstatytas tik per Bažnyčią. Šv. Tėvas sako: "Mes turime gailėtis nuoširdžiai tų, kurie supurvina Bažnyčios garbę". Bažnyčia negali griežtai valdyti, smerkti.

     Parapija tai jau bendruomenė. Jeigu žmogus ateina į bažnyčią, pabūna joje vieną valandą, ir jam daugiau nieko nereikia, tai yra blogai. Reikalinga, kad parapija būtų kaip viena šeima. Jeigu pakrikštijamas naujas žmogus parapijoje, vadinasi, dar vienas žmogus įsijungia į parapiją. Pagrindiniai bendruomenės darbai Bažnyčioje: studijuoti Šv. Raštą, kalbėti gyvąjį Rožančių, ruošti šeimas santuokai, gyvenimui, krikštui paruošti tėvus...

     Kai kurie žmonės, ilgai nelankę bažnyčios, jaučiasi sukaustyti, ten lankydamiesi. Kai kuriose parapijose yra tokie žmonės, kurie šiuos žmones užkalbina, sušildo savo šypsena, stengiasi padėti apsiprasti bažnyčioje.

     Tikras krikščionis eina į bažnyčią ne tiktai dėl to, kad jis iš ten kažką išsineša, bet kad jis pats gali į ją ką nors įnešti. Jis eina, kad sujungtų savo maldas su kitų maldomis; jis eina, kad jo balsas susijungtų su kitų balsais, giedančiais Dievui garbę; jis eina, kad prijungtų savo maldos jėgą, meldžiant Dievo palaimos, ir savo balsą, liudijant apie galimybę išsigelbėti per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. O svarbiausia, turime ištikimai eiti į šventąsias Mišias ne tik todėl, kad esame įpareigoti sunkia nuodėme dalyvauti jose sekmadieniais, bet norėdami parodyti Jėzui, kaip esame dėkingi, kad už mus mirė.

     Mes žinome tą troškimą, kuris Kristų nuvedė ant kryžiaus. Šis karštas troškimas išlieka ir šiandien: laimėti jiems išgelbėjimą (plg. Jn 12,32).

     Šis Kristaus troškimas - evangelizuotas pasaulis - tai tokia brangi dovana, kad visa Bažnyčia ir visa krikščionių šeima turi gerokai padirbėti! Bažnyčiai 2000-ieji turi būti ypatinga šeimos šventė. Kiekvienas mūsų šeimos narys turi stengtis kuo geriau padalyti jam skirtą darbą, kad galėtų savo mylimiausiam Broliui įteikti tą dovaną, kurios Jo širdis labiausiai geidžia.