Spausdinti

Juozas Vaišnys SJ

    Birželio mėnuo Lietuvoje turbūt bus pats gražiausias. Nors paprastai gegužis yra laikomas gėlių mėnesiu, bet lietuvaičių darželiai visu savo puošnumu sužydi tik tada, kai aukščiau pakilusi birželio saulė paskelbia vasaros pradžią. Pražysta gėlės, pražysta darželiai ir pievos, pražysta visa Lietuva. Užsidaro tada mokyklų durys, ištuštėja klasės, ir jaunimas, pajutęs laisvę, bėga į miškus, prie jūrų, upių ir ežerų. Saulė ir gėlės, laisvė ir grožis sukuria šventadienišką nuotaiką.

     Pražysta puošnios raudonos rožės ir didžiuojasi savo mistišku kvapu. Tačiau tarp savo žalių lapų ir viliojančių žiedų jos kažką slepia. Slepia aštrius spyglius. Nėra rožės be spyglių. Nėra džiaugsmo, kuris nebūtų temdomas kokio nors debesėlio. Kartais tie spygliai būna tokie aštrūs ir debesys taip tiršti, kad nejauti nei gėlių grožio, nematai nei šviesių saulės spindulių. Tie spygliai atrodo dar aštresni, kai gėriesi švelniais rožės žiedais, debesys atrodo dar tirštesni, kai jie paslepia besišypsančią vasaros saulę.

Pirmieji Šv. Rašto vertimai Lietuvoje.

     Tokios nuotaikos mus supa ir tokios mintys kyla birželio mėnesį po tų nelaimingų metų, kai mūsų broliai ir sesės buvo šimtais ir tūkstančiais išvežami, žudomi, kankinami. Mūsų dabar taip nedžiugina net puošniausi rožių žiedai, mums nešviesi atrodo net birželio saulė. Juk tie žiedai tik apie spyglius kalba, o šilta saulė primena Sibiro pūgas. Praėjo tie laikai, kai birželis mums buvo džiaugsmo mėnuo. Dabar jo skelbiamas džiaugsmas sumaišytas su karčiu skausmu.

     Tik šį gyvenimą tematančiam žmogui tokia padėtis būtų nepakeliamai tragiška. Jis nematytų prasmės gyventi. Jo gyvenimas atrodytų nė kiek nevertesnis už to žemės kirmino, kurs yra kojomis mindomas. Bet jeigu žmogus čia tesijaučia keleivis, jeigu jis žino ir tiki, kad yra ir kitas gyvenimas, kurio rožės bus be spyglių ir dangus be debesų, kurio džiaugsmo nedrums nei lašelis kančios ir kurio laimė jokio nepasisekimo nepažins, tai ir didžiausios šios žemės kančios ir aštriausi spygliai jam nebus taip skaudūs, jo neparblokš, jo jėgų nepakirs, bet sužadins nenugalimą ryžtą ir šviesią viltį. Jis negrius po sunkia našta ir nekeiks savo likimo, bet sukaups visas jėgas, išsiugdys kančioje galingus dvasios sparnus ir skris virš debesų, kur nuolat saulė šviečia, ir džiaugsis rožėmis, nejusdamas spyglių.