Spausdinti

ZENONAS PRŪSAS

     Religija yra gyvenimo viršūnė, į kurią turi stiebtis visos kitos gyvenimo sritys" (St. Šalkauskis).

     "Tikėjimas ir moralė yra viso gyvenimo pagrindas. Jis yra pagrindas ir laimėjimo laidas ir mūsų išeivijoj, kovojant už Lietuvos laisvę" (M. Krupavičius).

     Penkiolika metų prabėgo belaukiant. Penkiolika metų, paženklintų motto: ruoštis grįžimui į Nepriklausomą Lietuvą. Ši grįžimo viltis buvo kuro šaltiniu lietuviškai ugnelei, o taip pat ir kelrodžiu lietuviškai veiklai tremtyje. Deja, grįžimo viltys mažėja, palengva pradeda silpnėti ir ugnis lietuviškame aukure. Reikia dairytis naujų kuro šaltinių, naujų gairių lietuviškajai veiklai. Pradedame elgtis kaip keleiviai, paklydę dideliame miške: dar daug jėgų ir gerų norų, bet į kurią pusę eiti?

     Bepigu buvo, gyvenant savoje žemėje. Iš grynai lietuviško taško žiūrint, ten kiekvienas rankos pajudinimas turėjo savo prasmę. Ūkininkas, išvertęs dirvoje stambų akmenį ir išvežęs jį į galulaukį, galėjo guostis, kad tas akmuo į jo lauką nebesugrįš, kad, ir jam mirus, tas akmuo nebelaužys noragų kartų kartoms lietuviškųjų žemdirbių. Architektas, pastatęs Kaune stilingą pastatą, žinojo, kad jo kūrinys yra įnašas į lietuviškąjį lobyną. Mokslininkas, parašęs vertingą knygą, galėjo būti tikras, kad ateityje jos nepasisavins nei rusai, nei lenkai, nei amerikiečiai. Tėvams, auginantiems vaikus, nereikėjo daug rūpintis jų lietuviškumu, jų religiniu išauklėjimu. Kas kita yra svetimoje žemėje. Darbingiausias dienos valandas tenka praleisti, dirbant svetimo krašto gerovei, kad užsidirbtum pragyvenimą. Lietuviškam reikalui belieka tik laiko ir energijos trupiniai. Daug kas gal įpuola į apatiją. Kai kam gal atrodo, kad į kur tą energiją bekreiptum — ar Lietuvos išlaisvinimo ar lietuvybės išlaikymo kryptimi — tik labai maža jos dalelė teneša vaisių. Dažnai pastangos atsimuša lyg į mūro sieną. Todėl palengva atsiranda pesimistų, kurie traukiasi iš kovos lauko. Kiti yra optimistai — tiki, kad "už Lietuvos ribų gali jai būti naudingesniu, kaip gyvendamas savame krašte (DRAUGO vedamasis, 1960 m. spalio 3 d.). Visų bėdų šaltinis: "mes neprisitaikėme prie naujųjų sąlygų ta prasme, kad nepajėgėme suvokti to, kas mums svarbiausia" (DRAUGO vedamasis, 1960 m. rugsėjo 26 d.).

 


K. Šimonis Troškulys (1926 m.)

 

     Kuria gi linkme mes turime eiti, kur tą lietuvišką energiją pasukti? Kurie yra svarbiausi mūsų uždaviniai ir pareigos, kurie tik antraeiliai? Ką daryti, kad mūsų pastangos Lietuvos vadavimo ir lietuvybės išlaikymo srityse būtų sėkmingesnės? Kokios yra svarbiausios kliūtys?

     Truputį pagalvokime ir suprasime, kad kliūtis yra tik viena. Pašalink ją— ir visos kitos savaime išnyks. Ta kliūtis — tai pasaulio nukrikščionėjimas. "Bušmenai ir pigmėjai pažino Dievą ir įtikėjo Kristų, krikščionys gi tolsta nuo savo Viešpaties" (Leonas Zaremba, S. J., LAIŠKAI LIETUVIAMS, 1960 m. gruodžio mėn.). Rusijos nukrikščionėjimo pasekmė buvo ateistinio komunizmo atsiradimas. Vakarų pasaulio nukrikščionėjimas iššaukė ir mūsų tragediją. Jei vakarų demokratijų vadai būtų vadovavęsi krikščioniškais principais, antram pasauliniam karui pasibaigus — taip lengvai jie nebūtų pastūmė Rytų Europos į rusiško komunizmo glėbį. Ir dabartiniu metu vakarų pasaulio, o kartu ir mūsų nukrikščionėjimas yra pagrindinė kliūtis mūsų tautinėms aspiracijoms ir lietuviškai veiklai.

     Dauguma gyvename krašte, kur daug kas pasirenka konfesiją ar bažnyčią pagal savo viršininką ar pagal tai, kur yra susimetę įtakingesni žmonės, kurie ateity galėtų būti naudingi jo karjerai. Čia dažnai bažnyčios iš maldos namų išvirsta į socialinius klubus. Žmonės prisirašo, kad naujų pažįstamų susirastų, su žmonėmis pabendrautų, kad linksmai laiką praleistų. Šia liga serga didelė dalis protestantų konfesijų, bet ši dvasia skverbiasi ir į katalikus. Gyvename visuomenėse, kurių idealas: "materialistinė gerovė, pinigas, technikos pažanga, o jų filosofija — agnosticizmas" (M. Krupavičius). Gyvename kapitalizmo kraštuose. Kapitalizmas yra labai naši ekonominė sistema. Privačios iniciatyvos atpalaidavimas ir užakcentavimas padarė daug stebuklų ekonominėje srityje. Visa bėda, kad žmonės tiek įsismagino, belenktyniaudami gyvenimo patogumų gamybos srityje, kad jie pamiršo savo dvasinę prigimtį su jos reikalavimais. Kapitalizmo pasekmė— materializmas ir egoizmas. Nenuostabu todėl, jei kas pripažįsta, kad vakarų demokratijos ir komunizmas turi kai kurių panašumų. Abi neatsiremia į krikščioniškąją mintį, abiejų pagrindiniai tikslai ir siekimai yra materialistiniai. Skiriasi tik premonėmis tiems tikslams pasiekti. Gal dalinai dėl to ir mes negauname pakankamai paramos ir simpatijų Lietuvos bylai iš vyriausybių ir iš privačių piliečių.

     Tremtyje aplinka ir mus veikia — ne tik jaunimą, bet ir tą kartą, kuri jau subrendo Nepriklausomoje Lietuvoje. Sumaterialėjimo ženklų ir mūsų aplinkoje jau daug matyti, o su tuo nyksta ir turėtas idealizmas. Pradėjus viską matuoti mastu: apsimoka ar neapsimoka — atpuola ir mūsų pareigos savam kraštui. Todėl pagrindinė sąlyga pasiekimui mūsų amžinųjų ir žemiškųjų idealų yra viena — nepasiduoti aplinkai, išlikti idealistais. O išliksime idealistais, jei būsim giliai religingi. Krikščionybė esmėje yra idealistinė. Juk ar žmonijoj buvo didesnis idealizmo pavyzdys kaip Kristaus gyvenimas ir Jo mirtis už mus? Ar pagal savanaudiškumą elgėsi pirmieji krikščionių kankiniai?

     Todėl svarbiausias mūsų uždavinys ir pareiga yra sugrąžinti Kristų į mūsų tarpą. Jei to nepadarysim — kitų mūsų uždavinių vykdymas bus be sėkmės.

     Kita mūsų, katalikų, pareiga yra apaštalavimas. "Apaštalavimo dvasia nesutaria su tuo ekskliuzivizmu, kuris neleidžia sueiti su kitaip manančiais žmonėmis. Krikščionybė kaip tik reikalauja iš žmonių prieiti prie netikinčių kaip prie nelaimingų žmonių, reikalingų dvasinės pagalbos" (St. Šalkauskis). Taigi, apaštalavimu negalima ribotis tik savoje bendruomenėje, bet turime eiti į svetimųjų tarpą. Nežinomi mums Dievo planai. Gal Dievas išrinko mus apaštalais kitiems kraštams ir gal dėl to mes turėjom palikti savo tėviškę. Gal Dievas siuntė mus, kad mes, kaip tos žąsys senojoj Romoj, pabudintumėm vakarus ir išgelbėtumėm krikščionybę nuo ateistinio komunizmo antplūdžio. Gal mūsų užduotis — pakreipti Amerikos ir kitų anglosaksų tradicijas krikščioniškąja linkme.

     Be mūsų pareigų Sutvėrėjui, mes esame skolingi ir savo žemei, kuri mus išaugino, savo tautai, kurios nariais mes patapome gimdami. Kokios gi mūsų pareigos Lietuvai? Pagal Krupavičių, "mūsų visų išeivių bendras tikslas ir bendras gėris — laisva Nepriklausoma Lietuva". Savo tautos atžvilgiu mūsų tikslai yra du: Lietuvos išlaisvinimas ir lietuvybės išlaikymas. Kokios gi yra priemonės šiems tikslams pasiekti?

     Lietuvos išlaisvinimurūpinasi kelios organizacijos, kurių žinomesnės yra ALT'as ir VLIK'as. Jos abi yra labai daug padariusios Lietuvos bylai. Jei Lietuvos atstovybė Washingtone tebeveikia, jei kasmet Amerikos Kongrese paminima Vasario 16 diena — tai didele dalimi yra šių organizacijų nuopelnas. Šios organizacijos padarytų dešimteriopai daugiau, jei turėtų daugiau lėšų, jei šių organizacijų nariams nereikėtų patiems duoną užsidirbti ir tik atliekamą nuo tiesioginio darbo laiką skirti Lietuvos išlaisvinimo reikalams. Jei būtų daugiau lėšų— bent keletas žmonių galėtų pilnai atsidėti Lietuvos vadavimo darbui. Galėtų daugiau leidinių išleisti apie Lietuvą anglų ir kitomis vakarų kalbomis, galėtų palaikyti artimesnius santykius su kitų kraštų vyriausybėmis ir įtakingais asmenimis. Tad viena iš mūsų pareigų yra remti šias organizacijas — remti daug stipriau negu iki šiol darėme. Palengva turtėjame, o dėl to ir aukos Lietuvos išlaisvinimu besirūpinančioms organizacijoms turėtų proporcingai didėti. Neužtenka šias organizacijas tik paremti finansiniai. Jų žygiai gal būtų sėkmingesni, jei juos mes paremtumėm ir moraliai. Pavyzdžiui, jei prieš delegacijoms vykstant į Washingtoną ar Ottawą, pasiųstumėm ten nors keletą tūkstančių laiškų ir telegramų iš įvairių vietovių — vyriausybių pareigūnai pamatytų, kad ALT'as ar VLIK'as nėra tik šiaip sau keleto žmonių organizacijos, bet kad jos turi ir užnugarį. Gal kartais pagalvojame: juk mūsų tik saujelė. Ar mes galime paveikti J.A.V. politiką? Be abejo, kad galime. Praėjusieji rinkimai parodė, kad mes galėtume būti jėga, kad galėtume ir prezidentinius rinkimus nulemti, jei būtume geriau organizuoti. Be abejo, tai supranta ir partijų vadovybės bei vyriausybių pareigūnai. Tą savo jėgą galėtume pademonstruoti organizuotu reagavimu į įvykius, tiesioginiai ar netiesioginiai liečiančius Lietuvą. Būtų gerai, kad ir ALT'as ir VLIK'as iš anksto painformuotų lietuvišką visuomenę apie savo planus.

     Kitas labai svarbus, bet kartu ir gana apleistas mūsų uždavinys yra ambasadoriavimas. Lietuviškoji vyriausybė labai stropiai atrinkdavo pasiuntinius, įgaliotus ministerius ir konsulus, prieš juos pasiųsdama į užsienį. Vyriausybė didelius pinigus išleisdavo tam, kad jie svetimtaučiams kiekviena proga primintų, kad ten, šiaurėje, yra gražus kraštas, Lietuva vadinamas, kad ten, Nemuno baseine, geri ir kultūringi žmonės gyvena. Ir mes esame tam tikra prasme ambasadoriai. Ir Amerikoj, ir Australijoj, ir Argentinoj iš mūsų susidarys nuomonę ir apie mūsų kraštą — pagal tai, kaip mes užsirekomenduosime.

     O darbų ambasadoriavimo srityje yra begalės. Apie Lietuvą vidutinis amerikietis ar kanadietis taip mažai težino. Ne vienas sumaišo lietuvius su liuteronais. Labai daug net ir aukštąjį mokslą baigusių žmonių nustemba, sužinoję, kad lietuvių ir rusų kalbos yra skirtingos. Mokyklų vadovėliuose minimi totoriai ir bušmenai, bet nė žodžiu neužsimenama apie garbingą Lietuvos praeitį, apie tai, kad Lietuva net kelis šimtmečius buvo skydu vakarų civilizacijai nuo mongolų antplūdžio. Dažnai minimi Vengrijos ir Tibeto sukilimai, bet nė žodžiu neprisimenama lietuvių partizanų kovos, kurios beveik tuo pačiu mastu vyko net aštuonetą metų. Pažangos šioje srityje nepadarysime, jei ir toliau užsidarysime nuo pasaulio lietuviškuose rezervatuose — kolonijose, jei pasitenkinsime anemiškais minėjimais ir viešais vienas kito liaupsinimais ir pagerbimais, keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų sulaukus, jei bėgsime į kitą gatvės pusę, pamatę ateinantį nelietuvį pažįstamą. Tą mūsų uždarumą ir nelietuviai yra pastebėję. Pavyzdžiui, spaudoje buvo rašyta, kad kardinolas Cushingas priminęs Bostono lietuviams veikėjams: jei Bostone lietuvių taip daug, kodėl gi Bostonas apie juos nežino? Žinoma, bendravimas su nelietuviais ar su čia gimusiais, bet nuo lietuviško gyvenimo nutolusiais lietuviais nėra taip jau malonus, kaip kad laiko praleidimas savame būryje. Bet draugų svetimtaučių tarpe yra svarbu turėti. Gal vieną dieną teks rašyti peticijas Lietuvos laisvės reikalu. Būtų gerai, kad tada surinktume ne milijoną parašų, kaip kad senoji mūsų karta yra padariusi prieš 40 metų, bet keletą milijonų. Skaičius priklausys nuo to, kiek mes draugų turėsime.

     Apleista ir informacijos — propagandos sritis, liečianti lietuvių kultūrą ir Lietuvos bylą. Norėčiau pailiustruoti paprastu pavyzdėliu. Prieš trejetą metų vietinės amerikiečių mokyklos mokytoja per geografijos pamoką paragino vaikus, kad jie paprašytų įvairių ambasadų prisiųsti leidinių apie jų atstovaujamą kraštą. Vienas amerikoniukas parašė ir į Lietuvos ambasadą Washingtone. Gavo pageltonavusią brošiūrėlę, išleistą, berods, apie 1920 metus. Žinoma, tas neužimponavo nei jo, nei kitų vaikų. Prastai atrodė, palyginus kad ir su Abisinijos ambasados leidiniais. Propagandos darbas varomas gana partizaniškai keleto idealistų. Paminėtinos "Lituanus" ir Stepo Zobarsko pastangos. Visomis išgalėmis reikia šias pastangas remti. Pagirtinas ir laiškų rašymas laikraščių ir žurnalų redakcijoms bei knygų autoriams mūsų bylos reikalais. Deja, atrodo, kad išskyrus Lietuvos Vyčius, ši naudinga priemonė yra panaudojama tik partizaniškai ir tik retais atvejais. Ar ne laikas visokį propagandos darbą centralizuoti (ar bent koordinuoti) ir labiau išplėsti?

     Labai aktualus ir kitas mūsų uždavinys: lietuvybės išlaikymas. Šiame uždavinyje galima išskirti tris aspektus: jaunosios kartos išauginimą lietuviais, lietuviškų kultūrinių vertybių kūrimą ir visokeriopą paramą tėvynėje pasilikusiems. Ir čia susiduriame su didelėmis kliūtimis, ypač jaunimo auklėjime. Uždavinys sunkus, bet gyvenimo faktai rodo, kad nėra neįmanomas. Atrodo, kad pasisekimas didžia dalimi priklauso nuo dviejų sąlygų: jei šeima yra giliai religinga ir jei yra dedamos pastangos. Tai rodo senosios lietuvių emigrantų kartos patirtis. Su labai mažomis išimtimis, vaikai išaugo lietuviais tik šeimose, kur jie anksti pakluso ketvirtajam Dievo įsakymui ne iš prievartos, bet iš meilės ir pagarbos savo tėvams, kur vaikų idealizmas buvo puoselėjamas religinėmis praktikomis.

     Lietuviškos kultūros kūrime, atrodo, esame užburtame rate, ypač dailiojoje literatūroje. Nelengva yra parašyti gerą knygą rašytojui, praleidžiančiam kūrybingiausias dienos valandas fabrike ar prie skaičiavimo mašinos. O prie šiaip taip vakarais sulipdyto romano ir skaitytojas ne taip jau puola. Vienintelė išeitis iš šio užburto rato — sudarymas ekonominių sąlygų bent keletui gabesnių kultūrininkų, kad jie pilnai galėtų atsidėti kūrybiniam darbui. Jei mūsų kaimynai latviai tai gali padaryti — kodėl gi mes blogesni? Pradžia šioje srityje jau padaryta. Tolimesnis pasisekimas priklausys nuo visuomenės paramos.

     Į Sibirą ištremtieji ir tėvynėje pasilikusieji yra sunkiausią naštą nešančioji mūsų tautos dalis. Jiems reikalinga ne tik mūsų ekonominė, bet ir moralinė parama. Vaistų ir kitokių reikmenų siuntiniais išgelbėjame nevieno lietuvio gyvybę ir nevienas padedame išsilaikyti Lietuvoje. Bet nemažiau reikėtų susirūpinti ir jų morale, jų dvasia. Mūsų pareiga yra juos padrąsinti, jiems suteikti vilčių, kad neįpultų į pesimizmą. Dalinai tai galima padaryti privačių laiškų rašymu, bet dar geresnė priemonė yra radijo transliacijos. Turėtume sustiprinti Romos ir Madrido lietuviškąsias radijo transliacijas. O ar pakankamai yra ištirtos galimybės lietuviškų programų transliavimui iš kitų Europos kraštų, pavyzdžiui, iš Švedijos, Norvegijos ar iš Vakarų Vokietijos?

     Gyvename materializmo amžiuje. Bet dvasia yra stipresnė už kūną. Jei būtų priešingai — ne žmogus, bet dramblys, jautis ar raganosis būtų pasaulio valdovais. Joks gyvulys nebūtų atlaikęs Dachau kaceto ar Sibiro stovyklų režimo, bet žmogus atlaikė. Pirmieji krikščionys buvo silpni kaip fizinė jėga, bet stiprūs dvasioje. Prieš juos suklupo galingoji Romos imperija. Lietuvoje pasilikusieji lietuviai savo atkaklumu ir pasiaukojimu savam kraštui privertė galingąją Maskvą šiek tiek atleisti varžtus. Todėl ir mes nenusiminkime, kad mūsų tauta maža. Esame vaikai seniausios Europos tautos, kurios istorija yra pilna heroizmo. Dar taip neseni laikai, kai savanoriai ėjo ginti savos žemės, dar žemė neišdžiūvusi nuo kraujo dešimčių tūkstančių partizanų, kurie neišmainė savo idealų į patogų ir sotų gyvenimą, bet išėjo į tikrą mirtį ir kankinimus. Nepadarykime jiems gėdos. Mūsų tautos heroizmo pavyzdžiai leidžia tikėti, kad mūsų tautos ateitis yra gal dar šviesesnė negu daugelio kitų, kad ir didesnių ir dabar laisvų, bet dvasiniai pavargusių tautų.