BRUNO MARKAITIS, S. J.
EI pažvelgsime į pasaulio istoriją, ieškodami priežasčių, kurios kreipia gyvenimo raidą vienu ar kitu keliu, pamatysime, kad už jų stovi vienas galingas, svarbiuosius įvykius apsprendžiąs veiksnys, būtent, pažiūra į žmogų. Žmogus gali būti vertinamas įvairiausiu požiūriu. Jis gali būti "mėsa patrankoms", arba beginklė, bejėgė auka koncentracijos stovyklų krematorijumams ir dujų kameroms. Jis gali būti dievinamas arba gyvulinamas. Jis gali būti laikomas valstybės beteisiu tarnu ir aklai paklusniu partijos vergu, arba dabarties įprasmintoju ir ateities viltimi. Jis gali būti vertinamas, kaip sistemos mašinos paklusnus ratas ir kruvina kaina utopinėms avantiūroms, arba bendro gėrio brangi dalis ir valstybės pagrindinis tikslas. Jis gali būti vadinamas dangaus piliečiu ir Dievo sūnumi, arba jo buitis gali būti apibrėžiama tik šiuo pasauliu ir kapinių tvora.
Už kiekvienos religijos, už kiekvienos filosofijos, už kiekvienos politinės arba ekonominės sistemos pasislėpusi glūdi pažiūra į žmogų. Nuo šios pažiūros esmingai priklauso istorijos raida, žmonijos įvykių turinys ir ateities problemos. Nuo jos priklauso žmonių santykiai, vieno žmogaus nusistatymas kito žmogaus atžvilgiu. Ji nustato žmogaus vertę ir paskiria jam vietą tautos ir bendruomenės rėmuose. Mūsų dienos matė du plačiai siekiančius fenomenus, kurie pakeitė pasaulio veidą ir kuriuos galima pilnai paaiškinti, tik supratus jų pažiūrą į žmogų. Vienas fenomenas buvo nacizmas su savo rasės teorija ir antžmogio mitu, o kitas — pasaulinis komunizmas, pavergęs žmogų visagalei partijos diktatūrai.
Nacizmas konkrečiomis formomis pasirodė kaip tik tada, kada karo nugalėtojai dėjo specialias pastangas nugramsdinti pralaimėtojus į paniekos bedugnę. Sutriuškinę tautos fizinę galią, jie buvo pasirengę sužlugdyti tautos garbę ir įgimtą tautos nario garbingumą. Šitokiame fone gimė galingos reakcijos, užauginusios milžinišką keršto derlių, kurį pasėjo nugalėtojų neapykanta pralaimėjusiai tautai ir panieka tautos nariui. Nacizmo tikslas ir nepavargstančios pastangos buvo pastatyti šią paklupdytą tautą ant kojų; ne tik grąžinti jai prarastą garbę ir galią, bet padaryti ją pasaulio centru, iškeliant ją virš visų rasių ir visų tautų. Nenuostabu, kad tiek nugalėtojų, tiek pralaimėjusiųjų nuomonė sutapo pažiūroje į žmogų. Pirmiausia, nugalėtojas savo pergalėje bandė nužmoginti pralaimėjusįjį, išeidamas iš savo bendrinės pažiūros į žmogų, kuri rėmėsi ne atsakomybe Dievui, ne antgamtiniu meilės įstatymu ir ne teisybės saiku, bet kerštu ir panieka. Vadinasi, dviejų matavimų žmogus, turėdamas spręsti trijų matavimų problemą, atsisakė trečiojo matavimo, būtent, — antgamtinio elemento, kuris parodo tautos ir žmogaus vietą vertybių pasaulyje ir dieviškoje perspektyvoje. Nugalėtojas, būdamas dviejų matavimų žmogus, pralaimėjusįjį laikė už save žemesniu. Lygiai panašiu keliu nuėjo pralaimėtojas, priėmęs nacizmo pažiūrą į žmogų. Visus priešus jis suplakė į vieną paniekos masę, laikydamas juos nevertinga ir nereikalinga tautos našta, kuria reikia nedelsiant nusikratyti, nes ji gali sugedimu užkrėsti sveiką tautos organizmą. Iš kitos pusės, savąją tautą jis iškėlė į antžmogių apgyventas padanges, kurios buvo skirtos "geriausiai ir garbingiausiai tautai iš visų tautų". Bet šitas tautos ir žmogaus iškėlimas į fantastinę erdvę taip pat rėmėsi tik dviem matavimais. Ir čia nebuvo, vietos nei antgamtiniam elementui, nei atsakomybės dieviškajam įstatymui, nei meilės bei pasigailėjimo. Vieniems čia teko perdėtas kerštas, o kitiems — perdėtas išdidumas, kuris nebuvo nei garbė, nei garbingumas. Dėl dviejų matavimų pažiūros į žmogų, net antžmogiu paskelbtas Žemės vaikas, nežiūrint perdėto rasės ir tautos kulto, paskutinėje analizėje liko tik "mėsa patrankoms".
Jaunimo organizacijos su vėliavomis žygiuoja į paminklo šventinimo iškilmes.
V. Noreikos nuotr.
Pasaulinis komunizmas, pasirodęs pasaulyje kaip laisvės, lygybės bei brolybės pranašas ir skriaudžiamo žmogaus gynėjas, savo tikslo nepasiekė, nes sukūręs sistemą pats tapo tos sistemos vergu, taikydamas ne sistemą žmogui, o žmogų sistemai. Utopiškos avantiūros nuvarė žmonių milijonus į perankstyvą ir beprasmę mirtį. Milijonų gyvybės ir kančios auka turėjo būti kitų milijonų laimės kaina. Vieno žmogaus vargas ir ilgametė agonija turėjo būti kito žmogaus laiptai į rojų. Komunizmo utopija, savyje graži ir kilni svajonė, po daugelio metų pasilieka svajonė, maža turėdama vilties kada nors tapti pažadėtu ir apdainuotu rojumi, nes už jos stovi neteisinga, iškreipta pažiūra į žmogų, kuri remiasi tik medžiaga, tik šiuo pasauliu, priverstinu tiesos ir laisvės supratimu, iškreipiant pačios žmogaus prigimties reikalavimus ir apverčiant vertybių tvarką aukštyn kojom.
Ką rusiškasis komunizmas bandė pirmaisiais revoliucijos dešimtmečiais, tą šiandien negailestingu ir plieniniu atkaklumu tęsia kinietiškasis komunizmas. Žmonių milijonai aukojami ateities rojaus įgyvendinimui, norint pasivyti vakarietiškosios civilizacijos aukštumas. Pažangos ir bendro gėrio vardu griaunamos šeimos, minamos po kojų įgimtos žmogaus teisės. Žmogus tapo beteisis, beginklis, beviltis partijos įrankis ir nuosavybė. Ir čia pažiūra į žmogų remiasi tik dviem matavimais. Nors pažadai siekia patį dangų, nors žmogus raminamas ir svaiginamas milžiniškais pažangos šuoliais, nors jį nuolat vilioja tariamas ateities rojus, bet šiandien, ir vakar, ir rytoj jo laukia baisus vargas, didelė kančia ir išprievartauta širdis, kuriai nebeleidžiama ilgėtis nei meilės, nei laisvės, nei asmeniškos laimės.
Nežiūrint gražių manifestų, imponuojančių šūkių ir idealių konstitucijų, komunizmo pavergtas žmogus ne tik nesijaučia laimingas, bet prieš viltį ilgisi laisvės ir išvadavimo stebuklo. Ar ne mįslė, kad sistema, išėjusi kurti rojaus, sukūrė begalinę koncentracijos stovyklą? Atsakymo toli ieškoti netenka: jis glūdi pažiūroje į žmogų.
*****
Kiekvienas istorijos milžinas — gėrio apaštalas ar blogio įkūnytojas — išeina į gyvenimo misiją su aiškiai apibrėžta pažiūra į žmogų. Kalbant apie vėliausius laikus, taip buvo su Leninu, Stalinu, Hitleriu. Tą pat galime pasakyti apie Churchill, de Gaulle, de Gasperi, Adenauer ir kitus, kiurių rankose glūdi tautų likimas.
Tiek Leninas, tiek Stalinas svajojo apie pasaulinę revoliuciją, apie pūvančio kapitalizmo žlugimą, apie proletarijato pergalę ir naują tvarką, naujas vertybes naujame pasaulyje. Svajonė buvo fantastiškai ambicinga, įžūliai išdidi, siekianti visą pasaulį nuo krašto iki krašto. Iš pirmo požiūrio atrodytų, kad ši revoliucinė svajonė ir totalinė revoliucija buvo planuojama, rengiama ir vykdoma naujajam žmogui naujame amžiuje. Deja, šiandien aiškiai matome, kad žmogus čia buvo ir tebėra tik įrankis, tik masė, kuri turi pereiti per žmones triuškinantį malūną, kad sistemos mašina nesustotų, kad fabrikų ugnis neužgestų, kad kova už pasirinktą tikslą nesiliautų. Kiek žmonių sumals revoliucijos malūnas, visiškai nesvarbu. Čia negali būti vietos gailesčiui, skrupulams, paprastam žmoniškumui.
Vieną kartą Leninas prisipažino, kad jis nesiklausąs geros, gražios muzikos, nes ji užkrečianti švelnumu, kilniu nusistatymu ir gerumu kitam žmogui. Šie dalykai neturį vietos jo gyvenime ir jo širdyje. Jis turi nusikratyti žmoniškumu, nes kova už revoliucinį būvį reikalauja kraujo ir begalinės aukos. Vadinasi, žmogus, dėl kūno kovojama, nėra tikslas, bet tik priemonė.
Tokiu pačiu keliu ėjo Stalinas. Jo gyvenimą valdė ne žmogaus gerbūvis, ne bendro gėrio realizavimas žmonių masės rėmuose ir ne individualios bendruomenės gerovė, bet viena visagalė idėja, kuriai turėjo paklusti sistema, įvykiai ir žmonės, būtent, pasaulinė komunizmo pergalė. Ką jis galvojo apie paskirą žmogų, parodo dvi iliustracijos. Kai pradėjo kryžiuotis interesai, Stalinas nepasigailėjo pačių artimiausių, ištikimiausių draugų. Kai kartą diplomatų pobūvyje Maskvoje kilo kalba apie tautinius šokius, Stalinas liepė Nikitai Kruščiovui pademonstruoti ukrainiečių "kazoką". Kitose sąlygose tai galėjo būti reikšmės neturįs momentas, bet tarptautiniame susirinkusių diplomatų fone toks įsakymas buvo ir žmogaus paniekinimas ir visiškas su juo nesiskaitymas. Įdomu, kad kaip toks jis pasiliko ir Kruščiovo atmintyje, kada naujasis valdovas bandė sugriauti senojo mitą.
Kaip Hitleris žiūrėjo į žmogų, gana aiškiai matosi iš jo programinio veikalo "Mein Kampf". Žmogus yra kraujo produktas rasinio kilnumo ar menkumo požiūriu. Kraujas apsprendžia žmogaus vertę, jo vietą bendruomenėje, valstybėje, tautų ir rasių šeimoje. Tokiu būdu grynas arijas dėl savo kraujo grynumo yra skirtas valdyti pasaulį, o žydas dėl savo kraujo menkumo priskirtas parazitų kategorijai ir kaip toks pasmerktas sunaikinimui. Grynas kraujas žmogų kelia į antžmogių kastą, o maišyto kraujo nelaimingi savininkai be savo kaltės pasmerkti būti vergais. Kraujas yra vienintelė sąlyga. Ne žmogaus dvasia, ne gabumas, ne nuopelnas, ne pasižymėjimas, net ne heroizmas. Kraujas.
Menkavertis bendruomenės narys, šiaip jau našta sau ir kitiems, gali tapti vadu, jei jo kraujas grynas.
Kraujas apsprendė žmogaus vietą mene, muzikoje, literatūroje, moksluose, politikoje. Kraujas žmogui atidarė duris į pasisekimą arba į bankrotą. Vienam jis reiškė neribotas galimybes ir šviesią ateitį, o kitam — sunaikinimą.
Visiškai panašus dalykas vyko komunizmo revoliucijoje, kur turto ir nuosavybės turėjimas arba neturėjimas buvo lemiantis veiksnys, kur žmogaus vertę nustatė priklausymas vienai ar kitai žmonių klasei. Gyventi arba mirti reiškė būti proletaru arba kapitalistu. Iki šios dienos du žodžiai tebėra raktas į gyvenimo ir mirties duris.
Nacių laikais Vokietijoje ir jai pajungtuose kraštuose iš viešųjų knygynų ir mokslinių bibliotekų buvo išimti tie veikalai, kurių autoriai negalėjo pasigirti grynu krauju. Mokslo pasaulyje ne viena žvaigždė buvo užgesinta prievarta. Koncertų salėse nutilo Mendelsono, Bramso ir kitų neariškų kompozitorių kūriniai. Iš meno galerijų buvo pašalintos neariškų kūrėjų tapybos ir skulptūros. Gyvulys sukilo prieš žmogų.
Panašūs dalykai vyko komunistinėje revoliucijoje. Daug labai vertingų žmonių buvo likviduota vien dėl to, kad jie buvo arba pasiturį arba paveldėję titulą bei turtą. Daug mokslininkų, garsių rašytojų ir tarptautinio vardo menininkų bei kitais atžvilgiais pasižymėjusių asmenų buvo skubotai ir neatšaukiamai pasmerkti, nes jie nebuvo proletarai. Begalinis daug žadančių talentų sąrašas buvo atiduotas mirčiai, nes jiems teko liaudies priešo titulas. Nekartą jų vietas užėmė tie, kurių vienintelis nuopelnas buvo tas, kad jie buvo proletarai. Ne dvasios pranašumas, ne talento dydis ir genialumas, ne žmogaus naudingumas bendruomenei, bet atsitiktinis sutapimas, būtent, priklausymas valdančiajai klasei. Gyvulys sukilo prieš žmogų. Nuolatinis Sovietų Enciklopedijos perrašinėjimas, aplenkiant tuos, kurie buvo apšaukti liaudies priešais, liudija, kad pažiūra į žmogų nerodo ženklų pasikeisti.
Žvelgiant į istoriją, į įvairius jos laikotarpius, peršasi viena mintis, kad kiekvieną kartą, kai pažiūra į žmogų prasideda ir baigiasi šiuo pasauliu, žmogus pavergiamas gyvulio valdžiai. Ir tik tada žmogui pripažįstama pilnutinė vertė ir dvasios pranašumas, tik tada gerbiamos jo įgimtos teisės ir iš jų išplaukiančios išvados, kada pažiūra į žmogų prasideda Dievu. Ir kuo stipresnis, gyvesnis ir visuotinesnis tikėjimas Dievo buvimu, kuo absoliutiškesnis Jo autoriteto pripažinimas, tuo didesnė pagarba žmogui, tuo uolesnis rūpestis jo teisėmis ir jo gerbūviu. Keista, bet teisu: kur nebėra vietos Dievui, ten gyvulys sukyla prieš žmogų ir neretai jį pavergia.