Spausdinti

ALĖ RŪTA

FLOWER DRUM SONG

     Tur būt, dar nė viena rasė ar tauta taip spalvingai nepasirodė Hollywoode, kaip šiame filme kiniečiai. Universal-International studija su gabiais filmų direktoriais Ross Hunter ir Henry Koster, atrodo, norėjo parodyti ir parodė įdomius kiniečių charakterio bruožus, jų savotiškus papročius, senųjų tradicijų ir moder-nėjančių Kinijos vaikų konfliktus, jų poetiškas dainas, gražius apdarus, o taip pat jų praktišką būdą, diplomatiją, bizniškus sugebėjimus. Kadangi kiniečiai parodomi ne jų žemėje, o Amerikoje (San Francisco Chinatown), tai įpinama nemažai amerikietiško patriotizmo ir pačių paskutinių modernizmo apraiškų jaunų žmonių pomėgiui: “bytnikų” susirinkimų, seksualių šokių, populiaraus sporto, naktinių klubų su gražuolėmis, meilės dainų.

     Šiam gerai pastatytam muzikiniam filmui (ankstesniam Broadway vaidinimui) paimta ne labai gudri ar įdomi istorija iš to paties vardo C. Y. Lee romano. Kinietė mergaitė, lydima tėvo, atvažiuoja iš savo krašto ištekėti. Kukli, nusižeminusi, gražiai dainuojanti, sveika jaunuolė patinka senosioms kiniečių tradicijoms ištikimiems tėvams, kurie ją perša savo sūnums, jau moderniems amerikiečiams, ieškantiems meilės nuotykių ir sužadėtinių. Pabaiga banaliai laiminga, vainikuota dvejomis vedybomis. Gilesnių minčių nėra. Tos mergaitės (Miyoshi Umeki) tyrumas ir nuoširdumas vyresniųjų gali būti priimtas kaip geras pavyzdys mergaitėms, bet daugumas jaunimo ją gal palaikys pajuokos objektu: tokia atsilikusi, neišmananti apie meilę ir negudri... Ją nustelbia naktinių klubų šokėja (Nancy Kwan), grakšti ir koketiška, kurios filosofija ir gyvenimo tikslas — “būti moterim”: žavėti, patraukti, vilioti ir pagaliau turtingai ištekėti.

     Jaučiamas filmo sudurstymas iš įvairiausių vaizdų ir minčių, kad tik būtų galima patraukti didesnį žiūrovų skaičių. Čia yra ir kuklumo, ir nusižeminimo, ir paklusnumo; yra maištavimo prieš tėvus ir senus papročius. Yra nuotykių su policija, nelegalaus įvažiavimo į Ameriką; yra geraširdiškumo, naivumo, romantizmo; keliuose posakiuose net žybtelia kinietiška išmintis. Yra kraštutiniškai modernių šokių, bet duodama ir pusiau klasikinio baleto su svajonėse regimais fantastiniais, romantiniais vaizdais. Čia parodomas savotiškas klajoklis dr. Li (Kam Tong) su gražiai dainuojančia dukra, lyg ir laisva menininke, atvykęs i Ameriką ieškoti nuotykių. Parodomi ir stambūs biznieriai San Francisco mieste, moką panaudoti kapitalo ugdymui savo krašto valgius, drabužius ir gražias rytietiškas tradicijas. Visko čia rasi. Bet šie įvairumai sulipdyti gana vykusiai, sukant apie pagrindinės intrigos ašį, jungiami gerai atliktų dainų. Solo dainuoja James Shigeta, Nancy Kwan, Miyoshi Umeki, Juanita Hall, Reiko Sato; taip pat dainuoja jų duetai ir choras.

     Apie tris minutes filme rodomi garsaus kiniečio dailininko Dong Kingman piešti originalūs Kinijos vaizdai. Alfred Newman muzika graži ir tinkama šiam festivaliniam filmui, nors vietomis per garsūs tonai rėžia ausį.

     Aktoriai (visi tik rytiečiai) savo vaidmenis atlieka gerai; ypatingai geri šokėjai; filme baletų gausu. Filmas labai įvairus, spalvingas, nenuobodus žiūrėti, geras išsiblaškymui ir poilsiui. Apsčiai yra “kūniškumo” ir moteriškojo koketizmo, kuris jaunimui geru pavyzdžiu nebus. Mergaitės, pamačiusios šį filmą, gali tik išmokti tuštumo ir pavojingo Nancy Kwan ar kitų žavių šokėjų beždžioniavimo.

     Kiniečių tautos populiarinimui Amerikoje ir kituose kraštuose, kur tik šis filmas bus rodomas, daug padės. Nėra čia tautos istorijos nei politinių vargų, bet originalios tradicijos (rodomas Naujų Metų paradas, vestuvės), menas, jų puikus spalvotas šilkas, darbštumas, sumanumas, sugyvenimas šeimoje palieka malonų įspūdį apie Kinijos žmones.

Bežiūrint šio filmo, kilo mintis, kad būtų gera ir mums, lietuviams, parodyti pasauliui ką nors panašaus. Mūsų tradicijos, dainos, tautiniai šokiai, drabužiai, gal būt, amerikiečiams bei kitoms tautoms atrodytų ne mažiau “orientališki”, paslaptingi ir įdomūs už kiniečių. Filmas vis dėlto yra milžiniška garsinančioji priemonė. Visokeriopai turtingas lietuviškas filmas, perduotas anglų kalba, kažin ar tik ne daugiau pritrauktų mūsų tautai simpatijų ir užuojautos bei politinės pagalbos negu daugelio mūsų tautinių minėjimų rezoliucijos?

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

KING OF KINGS_

     Jau daug kartų buvo mėginta scenoje ar filme atvaizduoti Kristaus gyvenimą ir kančią, bet geriausiais atvejais šis užsimojimas yra pavykęs tik vidutiniškai. Šį kartą, filme “King of Kings”, nepasiekta nė vidutiniškumo. Atrodo, kad vienintelis šio filmo iniciatorių tikslas buvo stambios įplaukos, todėl filmas taip paruoštas, kad tiktų plačiausioms masėms ir visoms religijoms, o ypač stengtasi neužgauti žydų, kurių protėviai persekiojo, kankino ir prie kryžiaus prikalė Kristų. Dėl šios priežasties kai kurios scenos taip atskiestos ir pakeistos, kad nesiderina su Kristaus kančios aprašymu evangelijose. Ir kažin ar bus sulaukta daug įplaukų? Kai kurie, susidomėję šio filmo tema, nueina, pažiūri ir išėję savo draugams pasako, jog neverta brangiai mokėti už bilietą, išsėdėti kino salėje tris valandas ir gadinti nuotaiką, žiūrint į tokio menko skonio mišrainę.

     Geriausios Jeffrey Hunter pastangos atvaizduoti Kristų dažniausiai nueina niekais. Bet gal nė vienas žmogus, nė geriausias artistas niekad nesugebės tinkamai atvaizduoti Dievo - Žmogaus. Airių artistė Siobhan McKenna teįstengia atvaizduoti vidutinio amžiaus dorą kaimelio našlę, bet jokiu būdu ne Dievo Motiną. Šv. Petro vaidmeniui parinktas toks tipas, kuris daug geriau suvaidintų Judą. Šešiolikinė čikagietė Brigid Bazlen, neseniai žavėjusi vaikus televizijoje, turi sukurti garsųjį Salomės šokį, už kurį Erodas Antipas jai žadėjo pusę karalystės, bet žiūrovai už jos šokį, tur būt, nepasiūlytų nė pusės dolerio. Judo ir Barabo vaidmenims parinkti toki tipai, kurie daug geriau tiktų atvaizduoti šv. Petrą ar kitą kurį apaštalą. Nei Barabas, nei vyriausias kunigas Kaipas, nei kitas kuris nors žydas nedaro labai blogo įspūdžio. Juodžiausiai yra atvaizduoti tik du nežydai: Erodas ir Pilotas.

     Filme labai maža Kristaus dieviškos asmenybės atspindžių, bet labai daug triukšmo, sąmyšio ir žiaurių kovų. Kai kurios scenos labai keistos ir net juokingos. Alyvų darželyje Judas bučiuoja Kristų visiškai pagal Hollywoodo stilių: į lūpas ir su ilgoku išlaikymu... Kai fariziejai, paėmę akmenis į rankas, nori užmušti viešąją nusidėjėlę, tai ir Kristus paima akmenį ir, juo grasindamas fariziejams, sako: “Kas iš jūsų yra be nuodėmės, meskite pirmas į ją akmeniu!” Visi iš rankų išmeta akmenis. Išmeta ir Kristus. Lyg norima tuo parodyti, kad ir Jis nesąs be nuodėmės. Ši be galo jautri ir graži Kristaus gailestingumo scena visiškai nubanalinta ir paversta niekais, o gal net dvelkianti blasfemija.

     Žiūrint šio filmo, kyla mintis, kad Amerikoje taip dažnai imamos filmams temos iš šventraščio, taip dažnai čia net ir aiškių masonų yra minimas Dievo vardas gal tik dėl to, kad su Juo būtų galima labiau apsiprasti ir kad nebūtų taip baisu laužyti Jo įsakymus.