Spausdinti

ALĖ RŪTA

     Tai lyg ir vadovėlinio tipo knyga, dabar plačiai naudojama kolegijų ir universitetų visur Amerikoje, bet išplėsta ir pagilinta taip, kad pagrįstai pretenduoja į rimtą mokslinį veikalą, kuriame jau atsispindi autoriaus pažiūros į žmogų ir jo mokslinių tyrimų metodai.

     Į žmogų autorius žiūri kaip į transcendentinę būtybę. Jam svarbu ne vien šaltai moksliškai žmogaus psichines galias ir jų vystymosi etapus panagrinėti, bet ir užsiminti, kaip ir kam jos kreiptinos, kad Dievo įkvėptas žemės tvarinys pasiektų savo tikslą. Todėl jaučiami moralinis ir religinis momentai.

     Psichologinis žmogaus vystymasis analizuojamas atskirais tarpsniais, bet sintetiniu būdu. Tai pabrėžia veikalo pradžioje ir pats autorius. Jis tvirtina, kad negalima žmogaus stebėti atskirų aspektų šviesoje. Žmogaus individualybė yra integralinė. Pavyzdžiui, jeigu ją imsime stebėti socialiniu aspektu, vis tiek įsijungia drauge intelektualinės, kūrybinės, emocinės ir kitos galios. Galima konstatuoti atskirus psichologinių pasireiškimų faktus, bet jų priežastimi bus visas žmogus. Ir jei psichologinėse studijose ignoruotume nors vieną aspektą, ignoruotume visą žmogų.

     Pažinti žmogų, sako autorius, dar nereiškia jį auklėti. Taip pat, kad ir pilnas pažinimas, negarantuoja sėkmingo ir laimingo gyvenimo. Bet pažinimas padeda auklėti ir auklėtis. “Pažink pats save!” — buvo vienas svarbiausių graikų filosofo Sokrato posakių. Pirma žmogų pažink, tada auklėk, — sako ir modernieji pedagogai.

     Prof. dr. J. Pikūno “Psychology of human development” yra auksinis raktelis patekti į žmogaus vidinių galių labirintus. Žmogus čia pradedamas nagrinėti dar prieš gimimo tarpsnį. Jau vaisius motinos įsčiuje yra veikiamas įvairių aplinkos įtakų bei tėvų nusiteikimų, jau ten formuojamas žmogus. Tai svarbu žinoti laukiančioms motinoms.

     Kaip auga ir ugdosi žmogus, ir kas nulemia jo išsivystymą?

     Visą gyvenimą žmogus jaučia impulsą augti ir bręsti, progresuoti, patirti, atrasti, siekti naujo, tobulėti. Pagrindiniai fiziologinio žmogaus vystymosi faktoriai yra: paveldėjimas, aplinka ir polinkiai (self direction). Vaikas gali paveldėti iš apie penkių tėvo ir motinos kartų. Štai kodėl niekad nėra šeimoj dviejų visiškai panašių vaikų, nėra visame pasauly “dvynukų”; tai įrodo pirštų nuospaudų ir rašysenos skirtumai, taip pat dvasinių labirintų įvairybės. Kiekvienas organizmas funkcionuoja skirtingai, ir žmogus vystosi įvairiomis fazėmis ir įvairiomis kryptimis.

     Pirmiausia išsivysto žmogaus galva (gimstant — 20% viso kūno, bręstant — tik 8%). Vystantis protui, keičiasi elgesys. Vystymosi fazės skirtingos ne tik individams, bet ir pačios savy normuotos bei charakteringos. Užtat kūdikis tai nėra vaikas miniatiūroj, ir vaikas — nėra suaugęs žmogus miniatiūroj. Kiekviena fazė turi savo charakterio skirtybes, vystymosi ir augimo laipsnius bei normas.

     Žmogaus ūgis nustoja didėjęs apie 20-tus metus. Fizinis stiprėjimas vyksta iki maždaug 45 m. Po to pamažu silpsta, o po 70 m. silpnėjimas bei susidėvėjimas vyksta sparčiu tempu. Didžiausias protinis augimas yra tarp 20 ir 25 metų amžiaus.

     Įtakingi faktoriai psichiniam - dvasiniam žmogaus vystymuisi yra: šeima, gyvenamoji aplinka, mokykla, visuomenė ir kultūra.

     Yra šios pagrindinės žmogaus gyvenimo fazės:

     Ankstyvoji kūdikystė (iki 13-15 mėn.) — kai vaikas jau pradeda vaikščioti, suprasti kalbą ir jaučia norą pats kalbėti. Ligi 6 mėn. kūdikio impulsai siekia daugiausia patogumų. Verkia, jei šalta, alkanas ir t. t. Apie 10-tą mėn. jau ima siekti dėmesio (meta daiktus žemėn, kad jam vėl paduotų...)

     Vėlyvesnioji kūdikystė (15 mėn. — 2 ar 21/2 met.) — kai jau ima domėtis knyga, paveikslais, televizija, nori visa imti, atidaryti, patirti. Klausinėja “kas tai”? Tuo keliu vaikas vystosi. Knygos autorius tvirtina, kad vaikų gardeliai (playpen) kenkia normaliam vaiko vystymuisi, nes uždarytas jis neturi progos tiek pažinti savo aplinką ir patirti (siekdamas, griūdamas, čiupinėdamas daiktus ir t. t.).

     Tretieji - ketvirtieji vaiko metai yra lyg ir tarpiniai tarp fazių ir gana kritiški (kaip vėliau brendimo metai). Dabar vaikas nori “pasirodyti”, įtikti suaugusiems, nori būti myluojamas; ima labiau mėgti ir savo amžiaus draugus. Prasideda klausimai “kodėl”, “kaip” ir “kam”. Charakteringa šiam amžiui baimė ir pavydas (tėvų meilės mažesniam).

     Vidurinioji vaikystė (6-9 m.). Tęsiasi klausimai “kaip” ir “kodėl”. Vaikas pradeda taikytis prie draugų. Jį daugiau veikia kaimynai, mokykla. Psichologiniai tyrimai rodo, kad penktieji šeštieji metai yra pagrindiniai ir lemiamieji charakterio susiformavimui. Užtat to amžiaus vaikams ypač yra svarbios sveikos aplinkos, geros mokyklos, tėvų elgesio ir nusiteikimų įtakos.

     Vėlyvesnioji vaikystė (9-11, 12, 13 m.). Ši fazė ilgiau tęsiasi berniukams, nes mergaitės anksčiau pradeda brendimo amžių. Šiam laikotarpiui charakteringa domėjimasis dalykų priežastimis, emocijų valdymas, atsakomybės už savo veiksmus pajutimas. Būna ir svyravimų, nepastovumo. Kartais jau prasideda “sukilimas prieš tėvus”. Labai nori įsijungti į grupę (“gangs”). Nemėgsta kitos lyties vaikų. Veržiasi dirbti, užsidirbti pinigų. Šio amžiaus vaikui labai reikalinga namų šilima, jų supratimas. Šiuo metu vystosi religiniai charakterio pagrindai, jeigu kas i juos kreipia dėmesio.

     Brendimo amžius — tai “lyg sapnas tamsią naktį, kur staigios šviesos labiau akina negu kelią nušviečia”. Tai problemų ir įvairių sunkumų amžius. Vaikas veržiasi išsiplėšti iš vaiko amžiaus, bet instinktyviai dar bijo tapti suaugusiu. Vaikų - tėvų konfliktai kyla dėl to, kad jaunas žmogus stipriai laikosi savos individualybės ir labai trokšta būti tokiu pripažintas, koks jis yra, o tėvai dažniausiai nori juos ugdyti “ant savo kurpaliaus”.

     Autorius brendimo amžių skirsto į du: puberteto (kada sparčiai vystosi fiziologiškai) laikotarpį ir, kiek vėlesnį, paauguolio (adolescent) tarpsnį, kai bręsta protinės galios ir formuojasi charakteris.

     Paauguolio arba jaunuolio fazė pereina į:

     Ankstyvesnį suaugusiųjų amžių, kada: 1. pasirenkamas pašaukimas (apie 25 m.) ir 2. susirandamas gyvenimo draugas.

     Vėlyvesnio suaugusių amž. svarbesni bruožai: pastovumas, atsakomybė, nepriklausomumas.

     Yra daug nesubrendusių žmonių net ir vėlyvesniame suaugusių amžiuje. Tai tie, kurie nevaldo emocijų, nesilaiko žodžio, nejunta atsakomybės, nuolat kaltina kitus ir t. t.

     Senatvė — kai žmogaus fizinis ir psichinis silpnėjimas verčia retinti darbus, mažiau judėti. Fizinės galios silpsta greičiau nei protinės. Gerieji senatvės privalumai: turėjimas daugiau laiko sau: mąstyti, gėrėtis estetinėmis vertybėmis ir t. t.

     “Psychology of human development” labai įdomu ir naudinga pasiskaityti tėvams ar būsimiems tėvams, auklėtojams, dvasiškiams. Taip pat, studijuojančiam jaunimui. Įdomus veikalas ir senesniems, nes čia daug vietos skiriama vyresniojo amžiaus problemoms. Žinios apie žmogų ir jo vystymąsi čia aiškios, kondensuotos, su auklėjimo tendencija. Jaučiamas autoriaus naujausių metodų pažinimas žmogui atskleisti.

     Veikalas pusketvirto šimto puslapių, kaina $6.50. Kas norėtų jį įsigyti, galėtų kreiptis į prof. dr. J. Pikūną, University of Detroit, 4001 W. McNichols Road, Detroit 21, Michigan.