Spausdinti

D. PETRUTYTĖ

     Kartą Montessori yra pasakiusi, kad iki šiol parašytos knygos apie vaiko psichologiją prasideda nuo dešimtojo tomo. Pirmųjų devynių tomų dar niekas neparašė ir kažin ar kada nors parašys. Jų uždavinys būtų išryškinti atbundančio vaiko intelekto paslaptingą veikimą, dar prieš pradedant jam kalbėti, o taip pat išaiškinti tą nuostabią vidinę kūrybą, kurios dėka vaiko protas nuo nieko pereina į ką nors. Mes visiškai nežinome, kas dedasi vaiko sąmonėje. Tik nedrąsiai galime spėlioti, stebėdami vaiko veiksmus ir išraišką. Tada, kai vaikas pradeda kalbėti, jis jau viską yra užmiršęs. Pasilieka tik nuostabi vidinė konstrukcija arba pamatas, ant kurio vėliau bus statomas asmenybės rūmas. Taigi, nors būtų labai įdomūs tie pirmieji devyni tomai, bet jie pasilieka vaiko paslaptis.

     Pasvarstykime bent kai kurias problemas, kurias mažasis vaikas, mekeno nepadedamas, turi pats išspręsti. Neseniai gimęs kūdikis nieko nežino, nieko neatsimena, nieko nesupranta. Iš šito naujo ir nepažįstamo pasaulio, į kurį jis atėjo, per visas jo jusles pradeda plaukti šimtai keisčiausių įspūdžių. Žinomas psichologas W. James taip yra pasakęs: "Vaiko pasaulis yra tik didžiulis dundesių ir ūžesių sąmyšis". Vaikas neturi nė menkiausio supratimo apie laiką, vietą, formą, spalvą bei priežastį. Jis neturi jokio supratimo apie savąją būtį, ne tik kaip apie asmenybę, bet ir kaip fizinę būtybę. Ar mes kada nors esame pagalvoję, kaip ir kada vaikas aiškiai supranta skirtumą tarp patirties ir vien tik gyvo tos patirties prisiminimo, kaip jis atskiria tikruosius patyrimus nuo įsivaizduotų?

     Maži vaikai dažnai sumaišo tikrovę su netikrove, o suaugusieji lyg tyčia dar labiau apsunkina vaiko protą, sekdami jam pasakas apie nebūtus dalykus ir taip pasakodami, lyg tai būtų realybė. O kiek kartų tie patys suaugusieji baudžia vaikučius, jeigu jie meluoja! Nekartą vaiko melo priežastis yra ne kas kita, kaip labai gyvo sapno prisiminimas, kurio jis dar nepajėgia atskirti nuo tikrojo gyvenimo. Juk net ir suaugusieji kartais pasisako nežiną, ar jie tik sapnavę, ar tikrai kas nors yra įvykę.

     Štai dėl ko Montessori tvirtina, kad yra labai neišmintinga besivystantį priešmokyklinio amžiaus vaiko protą apsunkinti pasakiškomis būtybėmis: raganomis, laumėmis, nykštukais, slibinais ir kitais vaizduotės padarais, kuriuos vaikas priima už realybę.

     Dažnai Montessori yra kaltinama, jog ji iš esmės yra nusistačiusi prieš pasakas vaikams. Tai yra netiesa. Užtenka pažvelgti į jos veikalą "Advanced Montessori Method", II tomą, 191 psl., kad įsitikintume to kaltinimo klaidingumu. Jos įsteigtuose Vaikų Namuose buvo skaitomos pasakos. Ji vaikams ypač rekomenduoja Anderseno pasakas. Montessori nedraudžia vaikui sekti pasakų, tik nurodo nuo kurio amžiaus tai galima pradėti. Vaikams nuo 7-8 m. amžiaus pasakos yra naudingos ir reikalingos, bet anksčiau, t. y. nuo 2-3 ir net 4-5 m. amžiaus, jos yra žalingos. Pasakų žalingas veiksmas neretai palieka vaikui visą jo gyvenimą kai kuriuos neigiamus reiškinius, pvz., baikštumą, nesaikingą perdėjimą, ką nors pasakojant, palinkimą tuščioms svajonėms ir t.t.

     Mažas vaikas, ir be pasakiškų pasaulių bei nebūtų esybių, turi daug problemų ir neaiškumų, kol pažįsta tikrovę, perpranta realius daiktus, jų ypatybes ir paskirtį. Tad ir taip jau sunkus tikrovės pažinimo darbas pasakomis dar labiau yra apsunkinamas. Atsižvelgiant į tuos didžiulius uždavinius, kuriuos vaikas, atėjęs į šį pasaulį, jau nuo pirmosios dienos turi atlikti, pasakos jam yra tikrai didelė kliūtis išsivaduoti iš to "didelio dundesių ir ūžesių sąmyšio" (W. James). Pasakomis tas sąmyšis dar labiau padidinamas.

     3-4 m. amžiaus vaiko patirtis dar yra labai ribota, dėl to paprasčiausi dalykai, vaizdai bei garsai dažnai jam atrodo nepaprasti, paslaptingi ir nuostabūs. Anglų rašytojas ir filosofas G. K. Chesterton šitaip yra pasakęs: "Kai esame mažučiai, mums nereikia pasakų. Pats gyvenimas tada yra pakankamai įdomus. Septynmetį vaiką sujaudina pasakojimas, kad Tomukas atidarė duris ir pamatė slibiną, bet trimetis vaikas lygiai taip susijaudina išgirdęs, kad Tomukas atidarė duris. Paaugesni vaikai mėgsta romantiškas pasakas, bet mažesnieji mėgsta realius pasakojimus, nes jiems jie yra romantiški".

     Pirmojoje vaikystėje (iki 6 m. amž.) vaikas turi pakankamai darbo, kol jis sąmoningai suvokia patį save, kol jis atskirus daiktus sujungia į vieningą visumą — pasaulį. Tad būtų labai klaidinga šį jo darbą apsunkinti neegzistuojančiomis laumėmis, raganomis, slibinais ir nykštukais. Būtų jo proto klaidinimas pasakoti apie kalbančius gyvulius. Žinokime, kad šito amžiaus vaikas viską priima už gryniausią tiesą, už tikrovę. Jis, anot Chesterton, visiškai tiki, kad už kampo yra tikras slibinas. Tokiu būdu vaikas yra priverstas eikvoti savo protinę energiją atskirti tikrus dalykus nuo netikrų. Tačiau toji energija šiuo metu yra labai reikalinga jo kitiems kūrybiniams tikslams.

     Nekartą vaikai, prisiklausę pasakų ar prisižiūrėję pasakiškų istorijų, yra išstatomi ne tik dvasiniams, bet ir fiziniams pavojams. Tenka girdėti ar skaityti, kad vaikas, prisižiūrėjęs ar prisiklausęs pasakų apie "antžmogius", atsidarė langą, bandė iššokti žemyn ir užsimušė.

Vaizduotės plėtra

     "Bet kaip be pasakų išsivystys vaiko vaizduotė?" — gal ne vienas paklaus. Vaizduotės pagrindas yra ne pasakos, bet gerai išlavintos juslės. Dėl to Montessori tiek daug dėmesio kreipia į juslių lavinimą. Vaizduotė turi sąryšį su vaizdais, o vaizdai pirmoje vietoje ateina iš išorinio pasaulio. Jeigu Aristotelio posakis, "nieko nėra intelekte, ko pirmiau nebuvo juslėse", laikomas teisingu, tai dar labiau tai galioja vaizduotės atveju. Kaip gi žmogus su neišlavintomis juslėmis galės turėti lakią, lanksčią ir gyvą vaizduotę?

Šiuo klausimu Montessori nuomonė yra šitokia: "Vaizduotė būtinai turi turėti juslinį pagrindą. Juslių auklėjimas paruošia tiksliam daiktų kokybės skirtingų smulkmenų suvokimui ir tuo remiasi daiktų bei reiškinių stebėjimas, kurie patys prisistato mūsų juslėms. Tatai ir padeda mums iš išorinio pasaulio rinkti medžiagą vaizduotei. Vaizduotinė kūryba ne tik nėra neaiškios juslinės paskirties arba, kitaip tariant, tai nėra netvarkingas įsivaizdavimo nukrypimas nuo šviesos ir spalvos, nuo garso ir įspūdžių, bet tai yra kūryba, kuri tvirtai laikosi realybės. Kuo tvirčiau vaizduotė laikosi išorinių sutvertojo pasaulio formų, tuo didingesni ir vertingesni bus jos vidiniai kūriniai. Net įsivaizduojant netikrą ir antžmogišką pasaulį, vaizduotė turi turėti ribas, kurios atliepia realybę. Žmogus kuria, bet tik pagal pavyzdį tos dieviškosios kūrybos, kurioje jis ir dvasiškai ir medžiagiškai skendi" (Advanced Montessori Method, I t., 248 p.). Kūrybinė vaizduotė negali veikti tuštumoje. Protas, kuris veikia pats iš savęs, nepriklausomai nuo tiesos, veikia tuštumoje.

     Kiekvienas, nors ir fantastiškiausias, kūrinys tikrųjų kūrėjų visuomet yra pagrįstas tiksliu realių daiktų stebėjimu. Tačiau tie kūriniai, kurie neturi ryšio su realybe, nėra laikomi kūryba, bet atitrūkimu nuo tikrovės. Kai jaunasis Leonardo da Vinci panorėjo sukurti slibiną, tai pirmiausia jis ėmėsi stebėti. Jis labai atidžiai stebėjo visokiausių rūšių baisius roplius ir vabzdžius. Gerai įsistebėjęs ir pagautas įkvėpimo, jis iš kiekvieno tų gyvių paėmė kokią nors kūno dalį ir panaudojo savajam kūriniui. Rezultatas buvo toks, kad šitoji pasakiška pabaisa buvo tokia reali, kad ją pamatęs tarnas, šaukdamas iš išgąsčio, išbėgo iš namų.

     Montessori tvirtai laikosi nuomonės, kad stiprią, lakią ir kūrybingą vaizduotę vaikas galės išplėtoti, jei iki 6 m. amžiaus galės ramiai gyventi realiame pasaulyje, realiai veikdamas, susidurdamas su realiomis problemomis ir su realiais jų sprendimais. Geriausia pagalba vaiko vaizduotės plėtrai — tai specialiai paruošta aplinka, kurioje jis galėtų susidaryti tikslių vaizdų atsargas, savaimingai (spontaniškai) stebėdamas daiktus ir aplinką.

     Montessori metodo priešai dažnai bando prikišti, kad jos vaiko pažinimas esąs per lėkštas, ir ji pati sau prieštaraujanti, sakydama, kad jos metodas esąs pagrįstas vaiko stebėjimu, kai tuo tarpu visi žinome, kad vaikas, paliktas pats sau, tuoj pabėga į vaizduotinį pasaulį, t. y. į žaidimų pasaulį. Montessori gerai pažinojo šitą vaikų ypatybę ir visiškai su tuo sutiko, kad vaikas mėgsta pabėgti iš realaus pasaulio į fantastinį žaidimų pasaulį. Nesipriešindama faktui ir neuždarydama akių gyvenimo reiškiniams, ji klausia: bet iš kokio realaus pasaulio vaikas bėga? Atsakymas yra toks: jis bėga iš pasaulio, kurį suaugusieji yra tik sau susikūrę. Iš pasaulio, kuris tinka tik suaugusiųjų žmonių dydžiui, jų dvasiniams ir fiziniams reikalavimams, jų patogumui ir gerbūviui, jų siekimams ir tikslams. Jis bėga iš tokio pasaulio, kuriame į vaiką žiūrima, kaip į ramybės ir tvarkos ardytoją, kur jis nuolat yra ujamas, baramas ir mokomas. Tad visai nenuostabu, kad vaikas trokšta pabėgti iš tokios aplinkos ir jį slegiančios tikrovės ir nori persikelti į fantastinį pasaulį, kurį jis savo nuožiūra gali valdyti ir tvarkyti. Tačiau, sudarius vaikui tikrą, jo reikalavimus atitinkantį pasaulį, jis tuoj aprimsta ir mielai jame gyvena, nerodydamas jokio noro iš jo persikelti ar pasišalinti.

     Pirmoje eilėje ne pasakų vaikui reikia, bet aiškaus ir tvirto tikrovės pažinimo. Mažam vaikui tikrovė yra lyg pasaka, kol jis pajėgia suprasti priežastis ir jų pasekmes. Patys paprasčiausieji dalykai mažam vaikui sukelia didžiausią susidomėjimą ir stebėjimąsi, pvz. kai daiktai krinta, pūkelis skraido, ugnis dega, dūmai kyla aukštyn, garsas sklinda, veidrodis atspindi daiktus, daiktai meta šešėlį ir t. t. Šitokie dalykai mūsų nedomina, ir mes į juos paprastai žiūrime be jokios minties, bet visai kitaip yra su mažu vaiku — jis trokšta tuoj pat gilintis, tyrinėti ir suprasti santykį tarp priežasties ir jos pasekmių. Tačiau kaip mielai mes jam pasakojame pasakas, taip šaltai nekartą jį atstumiame nuo tikrovės tyrinėjimo.