Spausdinti

ALĖ RŪTA

BOCCACCIO 70

     Tai dėmesio vertas italų filmas, rodomas Amerikoje, meniškai pagamintas, iškeliąs keletą modernaus gyvenimo problemų, į jas pašvytruojant aštria ironijos šviesa. Į šio šimtmečio septyniasdešimtųjų metų realybę mėginama pažvelgti viduramžių Boccaccio akimis. Filmas sudarytas iš trijų, skirtingų turiniu, dalių, kiekviena dalis — kiti aktoriai ir kitas direktorius. Vardai garsūs visų kontinentų filmų pasauly.

     Tai esąs pirmas italų didesnio masto spalvotas filmas. Jo sumanytojas ir gamintojas yra artistės Sophia Loren vyras Carlo Ponti. Pirmąją filmo dalį sukūrė vienas žymiausių ne tik italų, bet visos Europos filmų direktorių — Federico Fellini. Žymiausi čia herojai — kraštutinis moralistas, filosofijos mokslų daktaras, ir moteris iš didžiulio reklaminio paveikslo. Tas paveikslas nėra nė taip labai nepadorus. Kiek apsinuoginusi graži moteris, reklamuojanti: gerkite daugiau pieno. Moralistas įžiūri jame visuomenės, ypač jaunimo, tvirkinimą. Jis pradeda įkyrią ir donkichotišką kovą su ta gražia, viliojančios šypsenos, paveikslo moterimi. Savo kova jis tą moterį iššaukia iš rėmų. Ji pradeda jam mirktelti, ji išauga didelė, milžiniška, ji persekioja protingą daktarą dieną ir naktį, vaidenasi jam sapnuose. Ir — kokia ironija! Kovotojas įsimyli savo priešą. Moralistas beprotiškai įsimyli paveikslo moterį, kuri jam tampa, tarytum gyva.

     Kyla minčių: moralė pralaimi prieš gyvenimo vulgarumą, ar kraštutiniai moralistai pralaimi patys prieš save, į gyvenimą žiūrėdami pro baisiai krislotus akinius ir su tuo gyvenimu kovodami nereikalingą kovą? Gal būt, filmas atsako į abu klausimu, gal būt, ir į daugiau. Siužetas ir vaidyba — farsiniai. Gyvenimo vaizdai iki detalių tikslūs ir apšlifuoti, vykusiai parinkti. Aktorė Anita Ekberg (moteris iš paveikslo) vietomis kiek vulgari, bet tai iš jos, atrodo, buvo reikalauta; šiaip ji savo vaidmenį atlieka gerai.

     Antrąją dalį sukūrė irgi garsus filmų direktorius Luchino Visconti. Jis atrado ir iškėlė vokiečių pelningų, bet sentimentalių, filmų žvaigždę austrę Romy Schneider. Ji Čia vaidina įdomią rolę, ryškiai atsiskleisdama savo grožiu ir vaidybiniais gabumais. Romy Schneider dabar laikoma viena geriausių Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos aktorių. Šioje “Boccaccio 70” filmo daly jai skirta parodyti kelių dvasinių dimensijų moterį. Čia moteris mylinti ir kenčianti, bet pilna ironijos savo nuodėmiaujančiam vyrui. Moteris aristokratė, turtų išlepinta, tėvo globojama, nors ir ištekėjus, bet išdidi ir pilna ambicijos: dirbti ir užsidirbti, būt nepriklausoma. Ir didžiausia, iš jos bejėgiškumo išplaukianti, ironija: jos darbas, savarankiškumo įrodymas — prostitucija tuose viešuose namuose, kuriuose lankosi jos vyras, su viltimi, kad vyras ją pasirinks. Šitaip savo likimą apsprendus, vis dėlto jai bėga per veidus ašaros, nors vyro meilė susigrąžinama, nors tėvui jos savarankiškumas įrodomas...

     Vittorio De Sica yra trečiosios filmo dalies direktorius. Čia puikiai vaidina praėjusių metų “Oskarą” laimėjusi Sophia Loren. Vaizduojama loterijai išstatyta moters garbė. Šiurpi ir vaizdi šių dienų tikrovė, kad ir simbolinė, kad ir labai ryškūs ironijos akiniai. Čia net nebe farsas. Čia, kad ir vulgarumu atmieštas, jaučiasi liūdesys. Tai labai vykusiai perduoda Sophia Loren. Moteris linkusi mylėti. Ji linkusi pasirinkti laisvai ir su jausmu. Bet ją nuolatos plėšo minia, gašli, kvaila, vitališka ir purvina minia. Moteris yra tik loterijos bilieto numerėlis. Ir ji tokia lieka, jeigu nesuskanta pati gelbėtis ir kovoti. Gelbėtis prieš kvailą gašlumą, tuščią, nuodėmingą ir bejausmį. Ši filmo dalis, matyt, taikyta amerikiečių skoniui: laiminga pabaiga.

     “Boccaccio 70” gali daugeliui nepatikti dėl nuogų realybės vaizdų, dėl paslėpto juoko, tarytum iš visko, kas dar daugeliui atrodo šventa. Bet šitas filmas, kaip ir “La dolce vita”, galvojančiam gali sukelti įdomių minčių; be to, yra meniškas ekrano kūrinys.

THE FLUTE AND THE ARROW

     Šis filmas yra pagamintas žymaus švedų filmų direktoriaus Sucksdorff, rodomas Amerikoj. Vaizduojama Rytinės Indijos džiunglių gyvenimas, Muria giminės papročiai. Filmas kaip ir neturi siužeto, bet įdomus spalvingumu, nepaprastais džiunglių vaizdais ir charakteringais indų rasės veidais, jų darbais, tikėjimu, vargais ir džiaugsmais.

     Filmo turinį sudaro nedidelio laikotarpio Muria giminės gyvenimo eiga. Švedai ar kiti europiečiai artistai čia nedalyvauja. Visą filmo veiksmą atlieka to krašto vietiniai žmonės, gal tik filmo direktoriaus atitinkamai parinkti. Užtat matomas natūralus Muria plačiosios giminės gyvenimas. Tai simpatingi tamsiaodžiai, gyveną tvarkingomis ir gausiomis šeimomis primityviuose nameliuose, laikąsi švaros, savų tradicijų ir savo tikėjimo. Jų gyvenimas, palyginti, ramus. Jie dirbdami ir ilsėdamiesi daug dainuoja, jie tiki Deive Motina ir bijo piktųjų dvasių, kurios dažniausiai yra įsikūnijusios plėšriuose žvėryse. Per visą filmą šią ramią giminę persekioja tigras ir ypač leopardas, kuriuos galų gale jiems pavyksta nudobti, nors žūsta vienas šauniausių giminės vyrų. Daina ir ietis yra jų džiaugsmas ir darbas; iš to ir filmo pavadinimas.

     Filmas naudingas ir įdomus bet kokio amžiaus žiūrovams.

NO MAN IS AN ISLAND

     Filmas iš paskutiniojo amerikiečių karo su japonais. Yra žiaurių vaizdų. Literatūriniu atžvilgiu silpnokas kūrinys; visi japonai kariai — blogybės, visi amerikiečiai — kankiniai, narsuoliai, laimėtojai. Mintis įdomi: joks žmogus negali būti vienas, kaip kokia vieniša sala; viskas pasiekiama ir laimima tik sutelktine veiksmų ir pastangų grandine. Be to, žmogus išgyvena ir kitų skausmus. Ir palaimintas žmogus, kuris moka džiaugtis kitų džiaugsmais.

     Neblogai čia vaidina jauna artistė Barbara Perez, Jeffrey Hunter. įdomūs spalvoti vaizdai. Vaikams filmas per aštrus.