PR. ALŠĖNAS

     Važiuojant po pietų į darbą ir laukiant autobuso, visuomet tenka matyti būrius moksleivių, berniukų ir mergaičių, pasibaigus pamokoms, grįžtančių namo. Ypač atkreipia dėmesį kai kurios jaunos mergaitės, gimnazistės. Kokios jos vargšės! Tai tikrai pasigailėjimo verti sutvėrimai! Jaunos, dar vos pradedančios pražysti, tartum gėlės, bet jau pradedančios ir nuvysti. Tiesiog baisu žiūrėti, kaip kai kurios jų atrodo. Štai jaunutė, kokių 14 ar 16 m. mergaitė. Gražiai išaugusi, bet pati save taip sudarkiusi, kad net gaila į ją žiūrėti. Plaukai, pirmiau buvę juodi, dabar rudai nudažyti. Kadangi dažymas nebekartojamas, tai jie pusiau rudi, pusiau juodi. O sušiaušti — tartum netvarkinga šiaudų kupeta. Akys — ašarojančios nuo dažno blakstienų ir antakių pešiojimo bei dažymo. Lūpos — suskirdusios, pasenusios, be jokių gyvybės ženklų. Tai taip pat nuolatinio dažymo pasekmės. Dar už metų, kitų toji jaunutė mergaitė jau atrodys, kaip senyva moteris.

     Čia perduosiu sutrumpintą vertimą iš "Our Sunday Visitor", kur ta pačia tema rašo sesuo Marija Emanuelė, S. C.

* * *

     Rimta mažutė mergytė stovėjo šalia rožių krūmo ir stebėjo raudoną pumpurą, besiruošiantį pražysti, bet dar užsidariusį. Tai buvo malonus reginys. Tačiau mergytė, žvelgdama į pumpurą, bet kartu ir į tolėliau esančias jau pražydusias rožes, nebeturėjo kantrybės. Jai buvo tiesiog pikta; kodėl anos rožės žydi, o šita dar ne? Ji, paėmusi rožės pumpurą į rankutes, drauge su visa krūmo šakele, ėmė kratyti, tardama: "Skubėk, kodėl tu dar nežydi?" Tas kratymas ir tie raginimo žodžiai, žinoma, nieko nepadėjo. Pumpuras vis tiek nepražydo...

     Staiga mažytės mergaitės piršteliai susmigo į raudonąją pumpuro širdį ir atidarė ją saugojusius lapelius. "Štai", aiškino nudžiugusi mergaitė, "ir tu dabar esi tikra gėlė, ir tu žydėsi, kaip anos!"

     Po dviejų dienų mergytė vėl atėjo prie to paties rožių krūmo. Bet, deja, ką ji ten rado — jos maža galvelė negalėjo nei suvokti, nei perprasti: jėga išskėstasis pumpuras buvo nujuodavęs, negražus, negyvas...

     Tai prasmingas pavyzdys šių kraštų jaunų mergaičių gyvenime. Kai rugsėjo mėnesį suplūsta į mokyklas mokiniai, toji straipsnio autorė dažnai pagalvojanti apie aną per greitai prievarta išskleistą rožės pumpurą... Mergaitės dar visiškai jaunutės, vos 13 ar 14 m. amžiaus... Jų šimtai pasimeta klasių koridoriuose, gatvėse, gyvenime. Žinoma, ačiū Dievui, ne visos. Kai kurios jų žino, kas esą ir ko siekią. Bet daugelis, atrodo, nežino.

     Tų gerųjų, žinančiųjų, kas jos yra, vasariškos suknelės gražios ir kuklios, visiškai pritinkančios "jaunai panelei". Nematyti nei jų plaukų dažymo žymių, nei nagų lakavimo, nei kokių nors figūrą ryškinančių priemonių. Kai kurios jų kuklios ir nedrąsios, kitos gal daugiau kalbios, bet visos geraširdės, kupinos švarių ir nekaltų jausmų. Tai gražaus gėlyno pumpurai, kurie išsiskleis Dievo nustatytu laiku. Savo malda mes jas lydime, kad jos tikrai natūraliai skleistųsi ir pražydėtų, baigtų gimnazijas ir žengtų į laimingą bei garbingą moterystės gyvenimą, jei Dievas taip norės.

     Bet nemaža dalis yra ir tų "pumpurų", kurių lapeliai nekantriais pirštais per anksti draskomi ir skleidžiami. Apie tai net gaila kalbėti. Ir kodėl jos pačios, savo noru, atsisako gražiausių vaikystės dienų, jėga savo vaikystę stumdomos į suaugusiųjų rėmus? O kad jos suprastų, kaip jos save skriaudžia!

     Daug kas ir iš šalies stumia tas mergaites į per greitą subrendimą. Ilgus metus aukštesniosiose mokyklose mokytojavusi, autorė sakosi daug kartų pastebėjusi, kad daugelio mergaičių vyresniosios seserys, o kitų net motinos nori kaip galima greičiau matyti mergaitę suaugusią, tikrą "jauną damą", nežinodamos ir nesuprasdamos, kokios dažnai būna liūdnos pasekmės, nelaiku išskleidus jauną pumpurą.

     Žiūrėk, dar visiškoj vaikystėj viena ar kita mergaitė, sesers ar motinos skatinama, pradeda sekti visokiausias madas, visai nepritaikytas savo amžiui. Vyresniosioms "patarėjoms" labai rūpi jaunos mergaitės plaukų sudėjimas, figūra ir pan., bet kur visa tai nesubrendėlę nuveda, tai tik vėliau pamatoma, tačiau rasti kelią atgal kartais jau būna per vėlu.

     Kartais tokia "dama", dar vos baigusi pradžios mokyklą, ateina į gimnaziją jau išbandžiusi visas madas: dažytais plaukais, numeistrintomis "pagal reikiamus šešėlius" akimis, dažais apkrautomis lūpomis, ilgais, mėlynos ar sidabrinės spalvos laku nublizgintais nagais.

     Ji turi savo televizijos aparatą, tranzistorinį radiją ir patefoną. Jau ji didelė kino ir madų žurnalų specialistė. Jos skaitymai, kalbos ir mintys sukasi tik apie kūno grožio kultą, apie ankstyvą meilę ir romansus.

     Tokio jau minėto vyresniųjų seserų, motinų ir draugių indoktrinavimo dėka kartais net ir katalikiškas mokyklas baigusi mergaitė pasako nematanti nieko blogo kai kuriuose jaunai mergaitei tikrai netinkančiuose dalykuose. Ir jeigu klasės auklėtojas, kapelionas ar kuris nors mokytojas drįsta į tai įsikišti ir pareikšti Bažnyčios ar tikrojo auklėjimo nuomonę, tai tokia "jauna panelė" išverčia savo dažytas blakstienas ir saldžiai taria: "Mano motina tai leidžia!" Tuo viskas turi ir baigtis...

     Šitas čia aprašytas mergaitės vaizdas nėra perdėtas. Tokių "pseudosofisčių" galima pamatyti kiekvienos gimnazijos koridoriuose. Mokyklų vadovybė čia nedaug ką gali padaryti. Mes stengiamės, mokome, perspėjame, bet nepasiekiame tai, ko norime. Mokytojai negali pasiekti savo auklėtinių už mokyklos ribų.

     Nors ir labai smarkiai užkrėstoje aplinkoje gyvenant, gal būtų galima pasiekti geresnių rezultatų, jeigu tinkamus jaunimo auklėjimo metodus vieningai taikytų ir tėvai, ir mokytojai, jeigu vieni negriautų tai, ką kiti stato.