B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
(Žmonių medžioklė)
Besitvarkydamas stovykloje, parašiau porą laiškų popiežiaus komisijos vicepirmininkui. Aprašiau, kas dedasi stovykloje, ir prašiau daugiau pagalbos iš Romos.
Visų pirma prašiau T. Faller skubiai užeiti pas maj. Steinhaus ir jam pranešti, kad vokiečiai, nepaisydami susitarimo su Vatikanu ir sąjungininkais, stovykloje laikė amuniciją. Nežinau, kiek jos dar yra, bet čia jai ne vieta. Dangstyti amuniciją karo pabėgėliais yra tikras nusikaltimas.
Antra, maj. Steinhaus turėtų paspausti stovyklos vadovybę, kad ji, išveždama pabėgėlius į Šiaurės Italiją, paliktų stovykloje tas šeimas, kurių vaikai lanko mokyklą. Juk ir tai buvo sutarta.
Trečia, man labai rūpėjo pirmoji Komunija. Kad ją atsimintų vaikai ir tėvai, prašiau komisiją atsiųsti bent trims šimtams vaikų drabužių ir batų. Drabužiai, ypač mergaičių, turėtų būti paprasti, kad tiktų ir kasdieniam vartojimui. Man pačiam reikėjo antros poros liturginių drabužių, nes, atvykus seselėms, kasdien laikydavau Mišias ligoninėje ir stovykloje. Tampyti ten ir atgal sunkų liturginių drabužių lagaminą buvo neįmanoma. Prašiau taip pat daugiau muilo, pieno, drabužių ir pinigų.
Iš atsakymo pastebėjau, kad komisijos darbas jau gerokai išsišakojęs ir kad Cesano stovykla gali atsidurti antroje ar trečioje vietoje. Sunku buvo ją pasiekti ir dėl sąjungininkų lėktuvų. Kad pagalba nesustotų, pats nuvykau į Romą. Nuvykęs ilgai apie viską išsikalbėjau ir sugrįžau laimingas. Parsivežiau pinigų ir T. Faller žodį, kad stovyklai bus duodama pirmenybė.
Sugrįžęs radau stovyklą gerokai sujauktą. Man esant Romoje, kaip pasakojo seselės, vokiečiai išvežė apie 1.700 pabėgėlių. Jų tarpe buvo 2 mokytojos ir apie 100 mokinių. Tą pačią dieną sąjungininkų aviacija apšaudė koplyčią ir artimus pastatus. Koplyčioje buvo dvi seselės ir dvi mokinių grupės. Niekas nenukentėjo, nes seselės suguldė vaikus prie sienos. Buvo sužeistos tik 4 moterys, esančios netoli koplyčios. Bet į koplyčią, pasak seselių, niekas nebedrįso eiti. To man tetrūko!
Atlaikiau seselėms Mišias ir nusiskubinau pas komendantą paklausti, kodėl išvežė 2 mokytojas ir daugybę mokinių. Jis aiškinosi, kad pabėgėlius atrinko ne jo štabas, bet italų policija. Nuėjau ir į policiją. Ji teisinosi, kad turėjusi skubėti. Buvęs toks sumišimas, kad kitaip pasielgti nebuvo galima.
Kodėl buvo apšaudyta koplyčia, man paaiškėjo vietoje: prie jos stovėjo du seni vandens šildytuvai, kurių kaminai atrodė kaip patrankos. Juos Romos miesto savivaldybė atsiuntė užvakar. Tuojau juos paslėpiau sandėlyje, kad lakūnams nebadytų akių. Jie puikiai sekė stovyklą! Po pietų perėjau visus stovyklos namus, ramindamas žmones ir tvirtindamas, kad koplyčios niekas neapšaudys. Paprašiau taip pat seseles, kad 5 valandą demonstratyviai aplankytų koplyčią ir parodytų, kad negresia joks pavojus. Jų pavyzdys buvo labai naudingas. Seselėms einant į koplyčią, prisijungė moterys ir vaikai ir pradėjo tirpti apšaudymo baimė.
Stovykloje radau ir kitą naujieną: fašistai pradėjo surašinėti jaunimą. Daug jo nebuvo, bet kažkam jis rūpėjo. Kai paklausiau Marizą, ką surašinėjimas reiškia, ji paslaptingai atsakė, kad teks pergyventi "nemalonią savaitę".
Toji savaitė prasidėjo kitą penktadienį. Tą dieną, brėkštant rytui, kažkas stipriai pabeldė į mano duris ir šūktelėjo, kad skubėčiau į stovyklą, nes vokiečiai pradėjo medžioti žmones (fanno la caccia). Žmonių medžioklę jau buvau matęs Romoj ir žinojau, kaip ji atrodo. Todėl per 5 ar 7 minutes jau buvau stovykloje. Ją saugojo sustiprinta vokiečių ir italų policijos sargyba.
Stovykloje manęs laukė italų policijos viršila (vienas iš trijų ten esančių) su ilga graudinančia kalba. Jis pradėjo įrodinėti, kad aš, taip sakant, esu tapęs tikru stovyklos tėvu ir dabar turiu rūpintis vaikų likimu. Prie jo prisijungė fašistų grupės vadas, prašydamas gelbėti mano sekretorės pusseserę, su kurią jis draugavo. Jiems atsakiau, kad darysiu, ką pajėgsiu. To jiems, matyt neužteko. Jie vėl pradėjo kalbėti apie tėviškumą. Jų kalbą, deja, turėjau trumpinti gana patėviškai, sakydamas, kad dabar brangi kiekviena minutė. Tą jie suprato.
Pasibaigus kalbai, leidaus pas koplyčios sargą. Jis man labai rūpėjo. Bet sargas buvo ramus, nes jo sūnus ir "nebylys" spėjo pasislėpti po altoriumi. Žmonių medžiotojai jo šeimos nelietę, nes vienas stovyklos vokietis juos Įspėjęs, kad šeima priklausanti prie "Vatikano kapeliono personalo". Sargas kitados gyveno Austrijoje ir suprato vokiečių kalbą. Iš vokiečių elgesio spėjau, kad Vatikanas jiems dar šį tą reiškia.
Iš koplyčios nusiskubinau pas Marizą. Ji man pranešė, kad medžiotojai nelietė ir sekretorės. Bet jos paimti ir negalėjo, nes tą dieną su motina ir jaunesniąja seserimi ji buvo Romoje. Stovykloje pasiliko tik vyresnioji sesuo ir pusseserė, fašisto draugė. Nežinau, ar Mariza apsiriko, ar melavo. Kaip ten bebūtų, abi buvo laisvos. Marizai pasakiau, kad "nebylys" yra saugus po altoriumi.
Perėjęs beveik visą kratomą namą, radau ir žmonių medžiotojus. Jie buvo du: kapitonas Wehrlein ir jo padėjėjas. Juos lydėjo du stovyklos vokiečiai, kareiviai. Kapitonui ir padėjėjui prisistačiau kaip Vatikano atsiųstas kapelionas. Pasisveikinęs atsiprašiau, kad pasirodžiau ne "formoje" (buvau nesiskutęs ir skubėdamas užmiršau užsidėti kunigo apykaklę). Paskui apgailestavau, kad jiems pavestas toks nemalonus ir nedėkingas uždavinys. Jie man pritarė. Abiem padėkojau, kad nelietė mano "personalo". To "personalo" yra ir daugiau, nes turiu virš 300 mokinių ir kelioliką mokytojų. Visos mokytojos turinčios mano pažymėjimą. Pagal susitarimą su vokiečių štabu Romoje jos turi pasilikti stovykloje. Be jų negalėčiau atlikti uždavinio, kurį pritariant štabui, man pavedė Vatikanas. Pagyriau kapitoną Teuber, su kuriuo man buvo malonu bendradarbiauti.
Kapitonas Wehrlein, išklausęs iki galo, pradėjo girti mano vokiečių kalbos mokėjimą. Paskui jis paprašė, kad nuraminčiau pabėgėlius. Jis turįs surinkti stovykloje 1.000 darbininkų Vokietijai, bet ten jiems būsią geriau negu stovykloje. Vokietijoje galėsią išmokti ne tik kalbos, bet ir amato. Pasibaigus karui, parvažiuosią namo su krūva pinigų.
Deja, čia mudviejų nuomonės pradėjo išsiskirti. Atsakiau, kad surinkti 1.000 darbininkų visiškai neįmanoma. Vyrai jau atrinkti 3 ar 4 kartus darbams Anzio Nettuno fronte, o darbingos moterys Vokietijai. Stovykloje liko tik seniai, vaikai ir ligoniai. Juk tai gerai žino ir stovyklos štabas. Vėl pareiškiau Wehrlein užuojautą, kad vyresnieji, nepažindami padėties, pavedė jam neįmanomą uždavinį. Du stovyklos vokiečiai kareiviai, stovėję šalia mūsų, man pilnai pritarė. Pradžia atrodė nebloga. Dabar reikėjo palaukti, ką jie darys toliau. Tuo tarpu norėjau laikyti fašistui duotą žodį. Mat, jei medžiotojai užsispirs surinkti 1.000 darbininkų, tuokart paims jo draugą ir sekretorės seserį. Todėl, atsisveikinęs su medžiotojais, nutariau paslėpti jas ligoninėje.
Laimingai pasiekęs ligoninę, paprašiau itales, kad stebėtų pro langą, ar negrįžta ambulansas iš Romos. Kai sugrįš, tegul įspėja visus, kas dedasi stovykloje. Visos darbui tinkamos mergaitės tegul pasilieka ligoninėje. Jos gali tapti "slaugėmis" ar "ligonėmis", kol praeis pavojus.
Po pusvalandžio vėl buvau stovykloje. Dabar vokiečiai kratė kitą namą. Einant į jį, mane apspito moterys, prašydamos gelbėti suimtas dukteris. Paaiškėjo, kad jų tarpe buvo ir 3 mokytojos. Nors jos rodžiusios mokytojų pažymėjimus, bet vokiečiai jų nepaisę. Iš to man buvo aišku, kaip žmonių medžiotojai žiūri į "Vatikano personalą" ir į sutartį su štabu, kurią anksčiau taip pabrėžiau.
Nieko nelaukdamas, nuėjau pas Wehrlein ir jam pasakiau, kad, tur būt, per apsirikimą paimtos 3 mokytojos. Tą klaidą reikia atitaisyti, nes man būtų labai nemalonu pranešti Vatikanui, kad sutartis per kareivių neapdairumą buvo sulaužyta.
Kapitonas gerokai sumišo ir tarė, kad klaidą reikėtų ištirti. Prižadėjo tuo reikalu pasikalbėti už valandos. Sakėsi labai apgailestaująs, kad dabar neturįs laiko, nes dar daug namų turįs "peršukuoti" (abkämmen). Tuo tarpu aš galįs raminti pabėgėlius ir suimtas mokytojas, esančias tokiame ir tokiame name už stovyklos.
Palikęs kapitoną ir pergalvojęs jo elgesį, supratau, kad derybų keliu nieko nelaimėsiu. Kažkoks jausmas man sakė, kad reikia gelbėti mokytojas, nelaukiant jo sutikimo. Tą jausmą sustiprino tos pačios moterys, kurias sutikau, eidamas pas kapitoną. Dabar jos taip graudžiai šaukė pagalbos, kad negalėjau atsispirti. Dvi ar trys senutės, atsiklaupusios ant žemės, įsikabino į mano rūbus ir kukčiodamos prašė padėti. Nors jas raminau, kad darysiu, kas įmanoma, bet jos, tarsi negirdėdamos mano žodžių, vis kartojo savo prašymą. Matydamas, kad su skausmo palaužtom motinom nesusi
kalbėsiu, šiaip taip nuo jų atsiplėšiau ir leidaus pas suimtąsias.
Mergaites saugojo italų policija ir du vokiečiai kareiviai. Vienas stovėjo prie vartų, antras prie kambario durų, už kurių girdėjosi verksmas. Pirmajam pasakiau tik gerą dieną, antrajam paaiškinau vizito tikslą: atėjau pasiimti 3 mokytojas, kurios čia patekusios per klaidą. Apie tai (sakiau jam), esu kalbėjęs su kapitonu Wehrlein.
Kalbėti tikrai kalbėjau, bet nesakiau, kokie buvo to pokalbio rezultatai. Tačiau vokiečiui to užteko. Jis atrakino kambarį ir leido eiti pas suimtas mergaites.
Pamačiusios mane, mergaitės aprimo. Jų galėjo būti apie 20. Joms pasakiau, kad tuo tarpu galiu išvaduoti tik mokytojas. Bet stengsiuos ir kitoms padėti. Atrenkant mokytojas, pastebėjau, kad jos buvo keturios. Prie vienos mokytojos taip prikibo jos sesuo ar pusseserė, kad jokiu būdu nenorėjo skirtis. Kadangi ji nebuvo mokytoja, nežinojau, ką daryti. Pagalvojęs apsisprendžiau paimti ir ją, siūlydamas jai tapti mokytoja.
Vedant mergaites į koridorių, vokietis mane sustabdė ir pastebėjo, kad norėjau pasiimti tik 3, o dabar turėjau 5. Atsakiau, kad buvau klaidingai informuotas. Užtikrinau, kad visos 5 buvo mokytojos. Jis nedarė jokių kliūčių. Uždarant duris, dar spėjau įduoti rožančių pasiliekančioms. Prašiau, kad pasimelstų.
Antras sargybinis, pamatęs mane su mergaitėm, krustelėjo ir tarsi norėjo mane sulaikyti. Bet aš ėjau tiesiai prie jo, lyg manęs tai neliestų. Priėjęs paprašiau cigaretės. Sakiau, kad tos "ožkos" mane taip išnervino, jog labai norėčiau užrūkyti. Deja, savo cigaretes palikau namie.
Cigaretės ir jis neturėjo, bet pasiūlė tabako ir popieriaus. To man užteko. Deja, neturėjau nė degtukų. Tačiau jis buvo ir čia paslaugus. Už viską gražiai padėkojęs, leidaus per vartus, sakydamas kareiviui, kad vedu į stovyklą mokytojas, kurios čia patekusios per klaidą.
Laimingai pravedžiau mokytojas ir pro antruosius stovyklos vartus. Kai atsidūriau ligoninėje, paprašiau jas slėptis kviečiuose kitoje kelio pusėje, nes paversti ir jas "slaugėmis" ar "ligoniais" būtų buvę neprotinga. Prašiau atsiliepti tik į mano balsą. Mergaitėms po vieną sprunkant į kviečius, galėjau pradėti laikyti Mišias.
Per pusryčius pasitariau su seselėmis, ką toliau daryti. Jos man patarė nebesirodyti vokiečiams, nes jie mane suimsią. Tačiau jų argumentai manęs kažkodėl neįtikino. Tiesa, kapitonas Wehrlein jau parodė, kad nenori paisyti susitarimo su vokiečių štabu, bet, antra vertus, sakydamas, kad reikėtų įvykusia klaidą ištirti, kalbėjo dviprasmiškai. Savo elgesį galėjau apginti pabrėždamas, kad aš ne tik klaidą ištyriau, bet ją ir atitaisiau. Kadangi jis prašė užeiti, negalėjau jo vengti, nes būčiau parodęs, kad esu kaltas. Reikalui esant, mane galėjo užtarti komendantas ir Mariza.
Einant į stovyklą, mane lydėjo dvi seselės, prašydamos grįžti atgal. Jų prašymas nepalengvino mano žingsnių. Tačiau tas pats balsas, kuris mane anksčiau ragino pastatyti vokiečius prieš įvykusį faktą, dabar sakė, kad reikia eiti iki galo. Paprašiau tad seseles, kad grįžtų namo ir pasimelstų.
Prie stovyklos vartų mane pasitiko italų policijos viršila ir padavė mergaičių sąrašą, kurias, jo nuomone, turėčiau gelbėti iš vokiečių nagų. Atsimenu, kad tame sąraše buvo viena suimta mergaitė, kurios motina, 70 metų senutė, buvo liguista. Mergaitė buvo vienintelis asmuo, kuris ja rūpinosi. Panašių, kad ir ne taip nelaimingų, atvejų buvo ir daugiau. Su tuo sąrašu nuėjau pas žmonių medžiotojus ir radau juos užkandžiaujančius. Pamatęs, kad jie valgo sumuštinius ir neturi kavos, pasiūliau kapitonui nusiųsti į ligoninę kokį kareivį, kuriam seselės įduos kavos arba bent kondensuoto pieno. Padėkojęs kapitonas mano pasiūlymą priėmė. Dabar jam parodžiau suimtų mergaičių sąrašą ir paprašiau, kad jas paleistų. Kapitonas erzliai atsakė, kad aš jau ir taip pasiėmęs penkias. Savo elgesį pateisinau, cituodamas jam jo paties žodžius, kad "reikėtų tą klaidą patikrinti". Nuėjęs pas suimtąsias, taip jam dėsčiau toliau, radau tikrai įvykusią klaidą ir tą klaidą atitaisiau. Dabar man būtų labai malonu, kad jis peržiūrėtų pateiktą sąrašą, nes jame yra daug mergaičių, kurias būtinai reikėtų palikti stovykloje. Nelaukdamas jo atsakymo, pradėjau aiškinti sąrašo turinį. Kalbėjau įtikinančiai, nes pats šventai tikėjau, kad išvežimas bent keletos mergaičių būtų tikras nusikaltimas žmoniškumui. Kur abejojau, sakiau, kad abejoju; kur buvau tikras, kalbėjau nedviprasmiškais žodžiais. Kalbėdamas mačiau, kad mano žodžiai kai kur pataiko. Kalbą užbaigiau sakydamas, kad man bus tikrai malonu pranešti Vatikanui, kad mano žodžiai rado gerą atgarsį kapitono širdyje.
Atrodo, kad pastaba apie Vatikaną ir kapitono širdį nulėmė mudviejų rungtynes. Kapitonas atsistojo, padavė man ranką ir prašė užeiti 5 valandą. Nors jutau, kad jis svyravo dėl pateikto sąrašo, bet apie 5 mokytojas jau nebeužsiminė nė vienu žodžiu. Šį tą laimėjau.
Išėjęs lauk ir atsipeikėjęs, prisiminiau, kad stovyklos gydytojai tikrina suimtųjų sveikatą. Ten pasukau dabar savo žingsnius. Ko nelaimėjau pas vokiečius, gal laimėsiu per gydytojus. Juk jie buvo italai.
Neapsivyliau. Vos tik užsiminiau, kad pas visus galima rasti daug ligų ir negalavimų, jie linktelėjo galvą. Paprašiau, kad visos mokytojos būtų atleistos, kaip netinkamos darbams Vokietijoje.
Į ligoninę grįžau kaip apsvaigęs. Sutikęs vyresniąją, keliais sakiniais papasakojau, kaip pasibaigė pirmas medžioklės ir rungtynių su vokiečiais aktas. Antras aktas turėjo prasidėti 5 valandą po pietų. Jis, mano išmanymu, turėjo būti laimingesnis, nes, kaip sako mūsų priežodis, "prūsas po pietų kvailas".