Spausdinti

PETRONĖLĖ STOČKUTĖ - ABROMAITIENĖ

IETUVIS kruvina žaizda širdyje įkėlė koją kad ir svetingon, bet svetimon žemėn. Nemokėdamas kalbos ir susidūręs su svetimais, savo sielai kartais labai tolimais papročiais, pirmaisiais metais patyrė daug karčių nusivylimų. Tada paliktos tėviškės prisiminimai, ilgesys ir meilė dar buvo taip šilti ir gyvi. Kažin ar tada būtume atradę galvojančių negrįžti, kai keliai bus atviri?

     Bet lemtis buvo kita. Bėgo mėnesiai, bėgo metai, ir durys į namus ilgam laikui užsitrenkė. Tuo metu daug kas pasikeitė. Lietuvis nugalėjo kalbos sunkumus, susirado pelningesnį ir patogesnį darbą, įsigijo net naujas profesijas, namus, mašinas ir daugelį kitų gyvenimo palengvinimo bei pagerinimo priemonių. Taip svetima žemė pamažu darėsi mielesnė, o paliktieji namai po truputį tolo ir gražiausi prisiminimai blėso. Laikas išgydė žaizdas ir išdžiovino ašaras. Laikas pririšo lietuvį prie svetimos žemės, kuri per jo vaikus, gimusius ir augančius jau šiame krašte, tampa kaskart vis šiltesniais ir jaukesniais namais. Modernieji gyvenimo malonumai tartum užliūliuoja kad ir iš sunkaus darbo grįžusį į namus, ir mažai laiko belieka net pagalvoti apie anapus esantį skurdą ir kančias, kurias patiria ten pasilikusieji broliai, nešdami vergijos jungą. Gal graudu, gavus iš artimųjų skaudų laišką, perskaičius liūdnas nuotrupas laikraštyje, ar Vėlinių bei Kūčių vakarą prisimenant gyvus ir mirusiuosius.

     Išbėgo lietuvis iš savo krašto tuščiomis rankomis, nespėjęs pasiimti net saujos žemės, iškentėjęs pakelėse daug skurdo ir vargo, bet su savimi išsinešė mažutę Lietuvos dalelę, kuri kaip šventa relikvija jį lydėjo ir guodė net sunkiausiomis tremties valandomis.

Lietuvių skaičiui išeivijoje didėjant, toji pati tėvynės meilės ugnelė suvedė juos j organizacijas ir bendruomenes, ir taip atsirado "Mažoji Tremties Lietuva". Norint šią atskilusią tautos dalį išlaikyti gyvą, reikia ją nuolat ugdyti ir puoselėti, kad, laikui atėjus, būtų galima ją atgal įsodinti ten, iš kur buvo išplėšta. Išbėgdami išsinešėme savo kalbą, tikybą, tradicijas, papročius, kuriuos praradę, paskandinsime svetimųjų jūroje visą Tremties Lietuvą. Šitas pavojus ypač didelis čia gimusiam ir augančiam jaunimui, kuris Lietuvos nematė ir ją pažįsta tik iš pasakojimų ar skaitymų. Nuo pat kūdikystės jis suauga su šia žeme ir mokykloje išmokomas jos dainų, pasakų ir meilės. Iš čia ir kyla pagrindinis lietuvių tėvų uždavinys — rūpintis, kad jaunimas pajėgtų nors ir iš tolo mylėti tėvų žemę ir, vyresniesiems pasitraukus iš lietuviškojo darbo barų, užimtų jų vietas. Čia ir susiduriame su problema, kaip tą meilę jaunimui perduoti.

     Pirmasis kelias jaunimui į Lietuvos meilę ir jos reikalų gynimą yra lietuviška kalba, kurios pagrindinė mokykla yra šeima. Šitas darbas prasideda nuo pat pirmųjų vaiko žodžių. Pradžioje jis lengvas ir be problemų, kai vaiko pasaulis sukasi tik apie tėvus. Bet vos tik jis peržengia namų slenkstį, vis daugiau ir daugiau įpranta į svetimą kalbą ir, pradėjus lankyti mokyklą, ši kalba jam tampa sava ir daug lengvesnė už gimtąją. Vaikas, ieškodamas lengvesnio kelio, ir namuose pradeda vartoti svetimą kalbą. Tėvams skaudu, kai vaikai tarp savęs šnekasi svetima kalba, bet nenori ir nuolat su vaikais bartis, verčiant juos kalbėti lietuviškai. Daugumas atleidžia namų vadeles, ir namie vartojama kalba tampa dvilypė: tėvai kalba lietuviškai, o vaikai atsako angliškai. Kai kurie net patys pradeda su vaikais kalbėti angliškai, nors ir labai netiksliai. Tuo būdu daroma žala vaikams. Gaila, kad tai pasitaiko tokiose šeimose, kur tėvai labai dideliu užsidegimu dirba kokį nors visuomeninį lietuvišką darbą. Nejaučia, kad patys kerta šaką, ant kurios sėdi. Tai yra mūsų nutautimo šaknys išeivijoje. Jei vaikas šeimoje gerai neišmoks lietuvių kalbos ir jos nemylės, bet pradės net nekęsti, tai nelaukime, kad jo širdyje lietuviški reikalai užimtų kokią nors vietą. Tiesa, kad Amerikoje yra daug čia gimusio ir augusio jaunimo, kuris dirba ir sielojasi Lietuvos reikalais, bet būkime tikri, kad šis jaunimas niekad nesigėdijo lietuvių kalbos.

     Netiesa, kad lietuvių kalba gadina anglų kalbos akcentą. Mažas vaikas gali gerai išmokti ir vieną, ir kitą kalbą, nesugadindamas nei vienos, nei kitos akcento. Labai daug mūsų vaikų, namie su tėvais kalbėdami lietuviškai ir lankydami šeštadienines lituanistikos mokyklas, anglų kalbos mokyklose yra pirmaisiais mokiniais ir anglų kalboje pralenkia net daugelį amerikiečių.

     Neverta per daug nusiminti, jei vaikai tarp savęs kalbasi angliškai. Jie daugiau laiko praleidžia angliškose mokyklose su angliškai kalbančiais draugais negu su savo tėvais namie. Bet jeigu lietuvių kalbos jie bus gerai išmokę priešmokykliniame amžiuje ir paskui šeimoje nuolat ją vartos bei šį tą skaitys, tai jos niekad nepamirš. Todėl tėvai su vaikais turi kalbėti tik lietuviškai, švelniai pataisydami jų klaidas. Mažesniesiems reikia kasdien bent po truputį paskaityti, o jau mokančius skaityti reikia raginti, kad patys ką nors lietuviškai skaitytų. Skaitymas yra didelė kalbos mokykla.

     Leidžiant vaikus į lietuviškas šeštadienio mokyklas, nereikia taip elgtis, lyg užjaustum, kad vargšas vaikas praranda pusę laisvos dienos, bet stengtis jam parodyti, kad tai yra šventa pareiga. Vaikas, matydamas aiškų tėvų nusistatymą, tą pareigą atliks be murmėjimo. O mokykloje gausūs lietuviukų būriai priduos jam drąsos ir noro ją lankyti.

     Antroji labai svarbi lietuvybės palaikytoja yra bažnyčia. Vaikas, lietuviškoje bažnyčioje paruošiamas sakramentams ir, reguliariai ją lankydamas, išmoks lietuviškai melstis. Kai kurios mūsų bažnytinės apeigos, persunktos lietuviškomis tradicijomis, žmogų kelia ir šildo. Tokias pamaldas lankydami svetimoje bažnyčioje, tos šilimos dažnai nejaučiame.

     Šiame krašte, kur įvairios sektos savo religijas net pro duris perša, kur daug griaunančios ir ardančios įtakos visoje aplinkoje, jaunimui neužteks tikėjimo pagrindų, gautų ruošiantis sakramentams. Čia tėvams į pagalbą ateina katalikiškos mokyklos. Kai kam atrodo, kad ten religijos yra per daug. Bet kol bendroji mokyklos programa nenukenčia, tol jų nekaltinkime. Neatrodo, kad programa nukentėtų, nes šias mokyklas baigę mokiniai kitose mokyklose drąsiai lenktyniauja su baigusiais viešąsias mokyklas.

     Mes žinome, kokį vaidmenį katalikybė suvaidino baudžiavos laikais. Ir dabar Lietuvoje ji yra kiečiausias kevalas komunizmui. Prisimenu, kai laikiau egzaminus Vilniaus universitete pas V. Krėvę - Mickevičių bolševikų okupacijos metu. Po egzaminų jis paklausė, kokiai organizacijai priklausau. Gavęs atsakymą, jis man ištarė nepamirštamus žodžius: "Laikykis savo įsitikinimų. Anais laikais Lietuvą išgelbėjo katalikybė, tik ji išgelbės ją ir šiais laikais". Tai buvo žodžiai kairiųjų pažiūrų vadinamo žmogaus.

     Kita labai svarbi lietuvybės palaikymo priemonė yra organizacijos. Joms turėtų priklausyti ir vaikai, ir jaunimas, ir suaugusieji. Ypač nepamirštini vaikai, nes ir jaunimo organizacijose paprastai dalyvauja tie, kurie jau buvo vaikų organizacijose. Paprastai jaunimas į organizacijas eina savo noru, neverčiamas, nes jį ten kažkas traukia. Jaunimas žino, kad tai yra vieta, kur jis gali laisvai pareikšti savo idėjas, palikti valandėlei mokyklos rūpesčius, pabendrauti su kitais ir lavintis įvairiose srityse, ruošiant malonias pramogas. Nereikia pagaliau nusiminti, jeigu dabar jaunimo organizacijose dažnai skamba anglų kalba. Tai yra tragiškoji išeivijos gyvenimo pusė, prieš kurią reikia kovoti, bet ir per daug nesijaudinti, jei matome, kad rezultatai menki. Lietuviška organizacija vis tiek jaunimą laikys ištikimą lietuvybei.

     Lietuviškose šeimose yra nemaža jaunučio atžalyno — vaikų, bet kiek mes jų matome lietuviškose organizacijose? Labai mažai. Dėl to galima kaltinti tik tėvus. Vaikai tikrai jose būtų, jei to norėtų tėvai. Bet kai kuriems tėvams atrodo, kad tai bereikalingas ir dėmesio nevertas dalykas. Daug patogiau, ypač šaltą žiemos dieną, visai šeimai pasėdėti šiltame kambaryje prie televizijos. Ramūs tėvai, ramūs ir vaikai. Užtenka vaikui mokyklos rūpesčių. Bet ar jie pagalvoja, kad po vienų kitų metų vaikai šalia jų jau nesėdės ir televizija nepasitenkins, bet eis ieškoti pramogų tokiais keliais, kur ir patys abejos savo žingsnių tikrumu.

     Mokykla vaiką moko, organizacija auklėja. Ypatingai šiame krašte viešosiose mokyklose auklėjimo labai pasigendama. Tad organizacijos čia turi ateiti pagalbon. Jos vaiką įpratina laikytis drausmės ir neužmiršti pareigos. Bendraudamas su kitais, vaikas išmoksta draugiškumo ir nuolankumo. Organizacijos yra geriausia dirva pasireikšti sporte, dainose, literatūroje. Ir mūsų ateičiai organizacijos yra labai reikšmingos. Suprantama, kad mūsų tremties Lietuva laikysis tol, kol bus lietuviškų šeimų. Pavyzdžiai rodo, kad ten, kur viena pusė yra kitos tautybės, paprastai ir visa šeima atitrūksta nuo lietuvybės. Lietuvybę pratęsti gali tik tos šeimos, kuriose bus bendra kalba, religija, tradicijos ir papročiai. Jaunimas, bendraudamas savose organizacijose, vieni kitus pažįsta, susidraugauja ir sukuria lietuviškas šeimas. Kol lietuviška šeima neišsigims, tol bus gyva ir tremties Lietuva.

     Vyresniųjų pareiga jaunimą globoti ir remti, nesvarbu ar jie dar tik vaikai, ar jau universiteto studentai. Vyresniųjų pareiga yra jaunimą šiose sąlygose suprasti, įvertinti jų parengimus, suvažiavimus, stovyklas ir kitus užsimojimus.

     Su Lietuvos žeme mus riša gražiausi prisiminimai, į ją mes buvome įaugę savo kūnu ir savo dvasia. Argi svetimo krašto patogumai galėtų taip greitai sunaikinti, kas mums pirmiau buvo taip brangu? Į šią žemę tremtinys niekad neįaugs, nors ir kažin kaip stengtųsi save įtikinti. Svetimoje dainoje visuomet girdėsis savo krašto daina ir svetima lanka sužydės savų pievų spalvomis. Šio jausmo iš širdies neištrins nei modernios mašinos, nei televizijos. Tai yra Dievo dovana kiekvienos šalies vaikui. Išlaikyti šią dovaną yra mūsų pareiga.