B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

RAĖJUSIAIS metais popiežius Jonas XXIII išleido encikliką, vardu "Motina ir Mokytoja” (Mater et Magistra). Ji yra trečioji enciklika, nagrinėjanti socialinius mūsų laikų klausimus.

     Pirmąją socialinio pobūdžio encikliką, "Rerum Novarum”, parašė Leonas XIII 1890 metų pradžioje. Jis turėjo prieš akis įsigalėjusį liberalizmą ir augantį socializmą. Jojo laikais liberalizmo (kapitalizmo) sistema buvo privedusi visuomenę prie to, kad "maža turtuolių bei pasiturinčių saujelė buvo uždėjusi plačioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius” (Rerum Novarum). Atmetęs liberalizmą, Leonas XIII atmetė ir socializmą, nes ir jo sistemoje žmonės patektų į kietą bei nepakenčiamą vergiją” (Rerum Novarum). Laisvė ekonominiam gyvenime yra pirmasis ir, atrodo, pagrindinis "Rerum Novarum” klausimas.

     Minint 40 metų "Rerum Novarum” sukaktį, buvo išleista antroji socialinio turinio enciklika, vardu "Qua-dragesimo Anno”. Ją parašė Pijus XI. Jis, remdamasis Leono XIII paskelbtais principais, vertina pasikeitusį liberalizmą bei socializmą ir pritaiko socialinį Bažnyčios mokslą savo laikams.

     Trečioji socialinio turinio enciklika, "Mater et Magistra”, yra Leono XIII, Pijaus XI ir Pijaus XII minčių tęsinys ir jų pritaikymas mūsų die-noms. Nors Pijus XII socialinio turinio enciklikos nepaliko, bet jo kalbos, pasakytos apie žmogaus asmens vertę, apie pasaulio taiką, apie sėkmingą tautų bendradarbiavimą taip yra persunktos socialinio pobūdžio mintimis, kad jos ne mažiau vertingos už ankstyvesniųjų popiežių socialines enciklikas. Jonas XXIII tomis Pijaus XII kalbomis savo enciklikoje pasinaudoja. Trečioji — Jono XXIII — socialinio pobūdžio enciklika susidedanti iš 4 dalių. Jų turinį suglaustai čia pateiksime.

     Pirmojojesavo enciklikos dalyje Jonas XXIII pateikia esminius socialinio Bažnyčios mokslo punktus, paskelbtus Leono XIII, Pijaus XI ir Pijaus XII. Visų pirma Jonas XXIII primena senąjį liberalizmą, viešpatavusį Leono XIII laikais. Tas liberalizmas, paneigęs dorovės sąryšį su ekonominiu gyvenimu, tvirtino, kad vienintelis ekonominių veiksmų motyvas esanti individo nauda, o aukščiausias ekonominio gyvenimo reguliatorius — laisvoji konkurencija. Valstybė, pagal liberalizmą, privalanti nesikišti į ekonominį gyvenimą. “Šitokioje ekonominio gyvenimo sampratoje”, rašo Jonas XXIII, "galingesniojo įstatymas rado visišką pateisinimą teorijoje ir viešpatavo konkrečiuose žmonių santykiuose” (Mater et Magistra).

     Liberalizmo laikais Leonas XIII paskelbęs Bažnyčios pažiūras į ekonominį gyvenimą, paimtas iš žmogaus prigimties. Tos pažiūros atitinkančios Evangelijų principus ir jųjų dvasią.

     Pagal Leoną XIII darbas, būdamas žmogaus asmens aktyvumas, negali būti vertinamas ir traktuojamas kaip kokia prekė ir privalo būti teisingai atlyginamas. Privati nuosavybė, net produkcijos priemonių, yra prigimtos teisės reikalavimas. Tos teisės valstybė negali panaikinti. Tačiau privati nuosavybė turinti socialinę funkciją. Todėl privačios nuosavybės teisė turi būti panaudota ne tik privačiai, bet ir kitų žmonių naudai. Valstybė, sukurta bendrai žemiškai žmonių gerovei, privalo rūpintis piliečių gerove, ginti jų, ypač silpnesniųjų, teises ir žiūrėti, kad darbininkų ir darbdavių santykiai būtų reguliuojami, vadovaujantis teisingumu. Darbininkai turi įgimtą teisę burtis į organizacijas ir jų pagalba siekti teisėtų profesinių interesų Darbininkai ir darbdaviai privalo tvarkyti savo santykius solidarumo ir krikščioniško broliškumo dvasioje. Laisvoji liberalizmo konkurencija ir socialistų klasių kova esanti priešinga žmogaus prigimčiai ir krikščioniškai žmogaus gyvenimo sąvokai.

     Pijus XI "Quadragesimo Anno” enciklikoje patvirtino Leono XIII paskelbtus socialinio gyvenimo principus, išaiškino kilusias abejones ir nurodė, kaip turi būti pritaikyti socialinio pobūdžio dėsniai pasikeitusioms gyvenimo aplinkybėms.

     Abejonės, kilusios Pijaus XI laikais, lietė tris klausimus: privačią nuosavybę, nustatymą teisingo atlyginimo už darbą ir saikingesnio socializmo formą.

     Kalbėdamas apie privačią nuosavybę, Pijus XI patvirtino jos kilmę iš įgimtos žmogaus teisės ir pabrėžė socialinę nuosavybės funkciją. Pagal Pijų XI ir individualinis, ir kolektyvinis darbo kontraktas galįs nustatyti teisingą atlyginimą už darbą. Interpretuodamas Leono XIII mintį, Pijus XI pabrėžė, kad, nustatant teisingą atlyginimą už darbą, reikia atsižvelgti į tris elementus: į darbininko ir jo šeimos reikalus, į įmonės padėtį ir į bendrą visuomenės gerovę. Pasmerkęs komunizmą, Pijus XI atmetė ir saikingesnį socializmą. Paskui, žiūrėdamas į ekonominio gyvenimo išsivystymą nuo Leono XIII laikų, Pijus XI konstatuoja didelę kapitalo koncentraciją į nedaugelio rankas ir klestintį tarptautinio kapitalo imperializmą. Tos negerovės, Pijaus XI nuomone, gali būti pašalintos tik laikantis dorovės įstatymų ekonominiam gyvenime ir derinant pavienių žmonių ir grupių interesus su visuomenės gerove. Tame sąryšyje Pijus XI skiria daug svorio korporacijoms, valstybės autoritetui ir tarptautiniam bendradarbiavimui visų valstybių naudai. Esminį "Quadragesimo Anno” turinį Jonas XXIII suglaudžia į dvi pagrindines mintis. Pirma, aukščiausias ekonominio gyvenimo įstatymas nėra pavienių žmonių ar grupių interesai, ne laisvoji konkurencija, ne turtingesniojo galia, ne kurios nors tautos prestižas ar jėga bei panašūs motyvai, bet teisingumas ir meilė. Antra, reikia kurti tautinę ir tarptautinę juridinę santvarką su pastoviomis privataus ir viešo pobūdžio institucijomis. Toji santvarka turi būti socialinio teisingumo įkvėpta. Prie jos turi prisitaikyti ekonominis gyvenimas. Tokiu būdu ekonominio gyvenimo dalyviams bus lengviau siekti savo tikslo bei suderinti jį su teisingumu ir visuomenės gerove.

     Nemaža nusipelnęs ir Pijus XII. Minėdamas 50 metų "Rerum Nova-rum” sukaktį, jis atkreipė dėmesį į tris socialinio gyvenimo vertybes: žemės turtų naudojimą, darbą ir šeimą. Sekminių kalboje (1941 m.) jis sakė, kad teisė naudoti žemės turtus pragyvenimui turi pirmenybę prieš visas kitas ekonominio gyvenimo teises, taigi, ir prieš privačios nuosavybės teisę. Savaime aišku, kad privačios nuosavybės teisė yra pagrįsta žmogaus prigimtimi. Tačiau pagal objektyvią, Dievo nustatytą santvarką privačios nuosavybės teisė negali trukdyti "nesugriaunamo reikalavimo, kad turtai, Dievo sutverti visiems žmonėms, prideramai pasiektų visus žmones pagal teisingumo ir meilės dėsnius”. Kalbėdamas apie darbą, Pijus XII kartu su Leonu XIII sako, kad jis — darbas — yra kiekvieno žmogaus teisė ir pareiga. Todėl pirmoje vietoje patys žmonės privalo tvarkyti tarpusavius darbo santykius. Tik tuo atveju, kai suinteresuoti žmonės neišpildo ar negali išpildyti to uždavinio, valdžia turi pareigą įsikišti į darbo padalinimą ir paskirstymą pagal būdą ir saiką, atitinkantį bendruomenės gerovę. Į privačią nuosavybę reikia žiūrėti kaip į šeimos gyvenimo erdvę. Todėl privati nuosavybė privalo suteikti šeimos galvai reikalingą laisvę ir nepriklausomybę, kurios ji reikalinga, kad galėtų išpildyti Dievo uždėtą pareigą rūpintis medžiagine, dvasine ir religiniai dorine šeimos gerove.

     Gyvenimas nestovi vietoje. Praėjus 20 metų nuo paskutinio "Rerum Novarum” minėjimo, daug naujų pasikeitimų matosi mokslo srityje, ekonomijoje ir politikoje. Daug naujų tarptautinių organizacijų ir sąjungų, siekiančių ekonominių, socialinių, kultūrinių ir politinių tikslų, įsisteigė mūsų dienomis. Todėl ir Jonas XXIII, kaip ankstyvesnieji popiežiai, jaučia pareigą pasakyti Bažnyčios mintį naujų problemų atžvilgiu. Tą uždavinį jis atlieka likusiose enciklikos dalyse.

     Antroje enciklikos dalyje Jonas XXIII vysto toliau "Rerum Novarum” mintis ir patikslina kai kuriuos socialinės doktrinos punktus.

     Kalbėdamas apie privačią iniciatyvą ir valstybės intervenciją ekonomijoje, popiežius kartu su Pijum XI sako, kad politinės bendruomenės intervencija turi tik subsidiarinį uždavinį.

     Valstybės intervencija neprivalo siaurinti privačios iniciatyvos, bet ją garantuoti. Antra vertus, kur nėra valstybės intervencijos, ten įsigali chaosas.

     Bendruomeninių ryšiui daugėjimas ūkio srityje, arba, kaip popiežius išsireiškia, ekonominio gyvenimo socialėjimas (ne socialistų peršama socializacija) nėra smerktinas reiškinys, jei jis respektuoja mažesnių vienetų autonomiją ir vystosi moralinės santvarkos ribose.

     Teisingas atlyginimas už darbą nustatomas Pijaus XI pateiktomis normomis. Tačiau vienos politinės bendruomenės (valstybės) gerovė turi būti suderinta su kitų politinių bendruomenių gerove.

     Teisingumą reikia respektuoti ne tik pelno paskirstyme, bet visame gamybos procese. Jis susideda iš didesnių ar mažesnių ūkių, amatininkų, kooperatyvų, prekybos ir pramonės vienetų ir pan. Visos šios ekonominio gyvenimo struktūros turi atsižvelgti į žmogaus asmens orumą, neslopinti atsakomybės ir pavienių žmonių iniciatyvos.

     Privati nuosavybė turi būti paskleista kiek galima platesniuose žmonių sluoksniuose. Ji privalo apimti žemę, ūkio ir amatų įrankius, įmonių akcijas ir pan.

     Trečioje enciklikos dalyje popiežius atkreipia mūsų dėmesį į tris šių laikų negeroves ir nurodo būdus joms pašalinti.

     Visų pirma popiežius konstatuoja faktą, kad daug žmonių apleidžia žemės ūkį ir kraustosi į miestus. Tas reiškinys turi daug priežasčių, kurias popiežius išskaičiuoja. Negalima abejoti, kad viena iš priežasčių yra ta, kad žemės ūkis yra prislėgtas ekonomijos sektorius. Jame, palyginant su pramonės centrais, mažiau uždirbama ir prasčiau gyvenama. Todėl politinės bendruomenės turi rūpintis, kad nelygybė tarp žemės ūkio ir pramonės būtų pašalinta.

     Antra, pasitaiko, kad toje pačioje valstybėje vienas kraštas yra labiau išsivystęs už kitą. Ir tą negerovę reikia šalinti.

     Didžiausią šių laikų negerovę popiežius mato santykiuose tarp labiau ir mažiau išsivysčiusių valstybių. Ji esanti trečioji šių dienų negerovė. Ją galima pašalinti tik nesavanaudišku solidarumu. "Solidarumas”, sako popiežius, "kuris saisto visus žmones ir juos padaro vienos šeimos nariais, įpareigoja turtingesnes valstybes nežiūrėti indiferentiškom akim į neturtingas, skurstančias ir alkanas tautas, kurių nariai negali džiaugtis net elementariškom žmogaus teisėm. Jaučiant vis didesnę vieni nuo kitų priklausomybę, negalima laukti, kad tarp tautų viešpatautų pastovi ir patvari taika, jei tarp jų yra dideli socialiniai ir ekonominiai skirtumai... Mes visi solidariai esam atsakingi už skurstančias tautas. Todėl reikia auklėti sąžinę atsakomybei, kurią turime visi, ypač turtingesnieji”. Tačiau, teikiant mažiau išsivysčiusioms tautoms visokeriopą pagalbą, reikia vengti dominavimo pagundos ir naujų kolonializmo formų.

     Stebėdamas vis didėjantį žmonių prieauglį, popiežius sako, kad jų išmaitinimas pasauliniuose rėmuose tuo tarpu nesudaro didelių sunkumų. Tikras tos problemos sprendimas turi būti ieškomas ne pasikėsinimu prieš gyvybę, bet ekonomijos išvystyme ir tarptautiniame bendradarbiavime, kuris leistų planingai cirkuliuoti žinioms, kapitalui ir žmonėms. Apskritai visos didesnės šių laikų problemos mokslinio, technikinio, ekonominio, socialinio, politinio ir kultūrinio pobūdžio prašoka tautines ribas. Jas galima išspręsti tik tarptautiniu bendradarbiavimu. Sėkmingas bendradarbiavimas įmanomas tik atstatant pasitikėjimą, o pasitikėjimas galimas tik tada, kai visi žmonės pripažįsta ir respektuoja tuos pačius dorovės dėsnius.

     Ketvirtoje enciklikos dalyje popiežius kalba apie žmonių santykius, kurie turi būti persunkti tiesos, teisingumo ir meilės.

     Mokslo ir technikos pažanga padėjo žmonėms užmegzti daug santykių ir mūsų laikais buvo sugalvota daug teorijų, kaip palaikyti pusiausvyrą tautiniuose ir tarptautiniuose santykiuose. Tačiau tos teorijos subyrėjo į niekus arba turėjo būti esminiai pakeistos, nes jos neapėmė viso žmogaus. “Todėl”, sako popiežius, "kokia bebūtų technikos ir ekonomijos pažanga, pasaulyje tol nebus nė teisingumo, nė taikos, kol žmogus nejaus savo prakilnumo kaip tvarinys ir Dievo vaikas... Žmogus, atskirtas nuo Dievo, tampa nežmoniškas sau pačiam ir kitiems, nes tvarkingas santykiavimas su žmonėmis suponuoja tvarkingą sąžinės santykį su Dievu, tiesos, teisingumo ir meilės šaltiniu”.

     Socialinis Bažnyčios mokslas yra ir bus visuomet aktualus. Pagrindinė to mokslo sąvoka yra ta, kad žmogus yra ir turi būti fundamentas, tikslas ir subjektas visų institucijų, kuriose pasireiškia ir realizuojasi socialinis gyvenimas. Į žmogų reikia žiūrėti taip, koks jis yra ir koks privalo būti pagal jo socialinę prigimtį ir pagal Apvaizdos planą, pakėlusį žmogų antprigimtam gyvenimui”.

     Socialinis Bažnyčios mokslas yra integrali krikščioniško gyvenimo sąvokos dalis. Tą mokslą reikia dėstyti kunigų seminarijose ir visose katalikų mokyklose. Su juo turi susipažinti ir katalikiškų draugijų nariai. Jį reikia įgyvendinti konkrečiose sąlygose, visų pirma tas sąlygas gerai pažįstant, paskui jas įvertinant ir joms socialinį mokslą pritaikant. Bendradarbiaujant su kitų pažiūrų žmonėmis, negalima išsižadėti krikščioniškų principų. Naudojantis mokslo ir technikos pažanga bei šio pasaulio gėrybėmis, negalima užmiršti, kad jos yra tik priemonės aukštesniam tikslui siekti, būtent, gamtiniam ir antgamtiniam žmogaus tobulėjimui.

     Enciklikos pabaigoje popiežius ragina visus tikinčiuosius, ypač pasauliečius, įsijausti į šių dienų uždavinius ir atlikti savo pareigą. "Šiais laikais”, rašo Jonas XXIII, "Bažnyčia stovi prieš milžinišką uždavinį. Ji privalo duoti moderniškai kultūrai žmonišką ir krikščionišką turinį, kurio pati kultūra prašo ir tarsi šaukte šaukiasi savo pačios egzistencijai ir pozityviam išsivystymui”. Tas uždavinys yra visų krikščionių pareiga. Krikščionys, persiėmę Kristaus meile, jaučiasi vieningi su visais vargstančiais ir skurstančiais. Būdami mistiško Kristaus kūno nariais ir atlikdami savo pareigas kad ir žemiško bei laikinio pobūdžio, jie tęsia Išganytojo darbą, tobulina save, padeda kitiems džiaugtis išganymo vaisiais ir įneša evangelijų fermentą į tą kultūrą, kurioje gyvena ir veikia. "Mūsų laikai”, sako popiežius, "yra persunkti didelių klaidų ir sudarkyti didelės netvarkos. Tačiau jie duoda Bažnyčios nariams didelių apaštalavimo galimybių”. Popiežius tikisi ir linki, kad krikščionys tomis galimybėmis pasinaudotų.

     Toks yra suglaustas "Mater et Magistra” enciklikos turinys. Nors ji kai kurių klausimų neliečia (pvz. komunizmo, pasikeitusio socializmo, žemės reformos ir pan.), tačiau duoda gerą principinę orientaciją opiems šių dienu klausimams spręsti. Nenuostabu, kad už encikliką popiežiui dėkojo net kelių valstybių prezidentai.

     Pasižiūrėjus atidžiai į liberalizmą, socializmą ir popiežių enciklikas, matosi, kad kiekvienos socialinės sistemos branduolys yra žmogus. Tačiau kiekvienoje sistemoje žmogaus sąvoka yra kitokia.

     Klasikinio liberalizmo sistemoje žmogus yra individas. Jis, vedamas naudos instinkto, susitinka su kitais žmonėmis rinkoje ir laisvu susitarimu pasikeičia vertybėmis. Ekonominė bendruomenė liberalizmui yra rinkos bendruomenė. Liberalizmas atmeta ekonominiame gyvenime valstybės intervenciją ir dorovės normas, nes, jo nuomone, instinktas ieškoti savo naudos yra tobuliausias darbo ir pelno tvarkytojas.

     Liberalizmas nematė ar nenorėjo matyti, kad žmonės yra nelygūs. Nelygūs ir ekonominiu atžvilgiu. Vienaip gyvena milijonierius, kitaip bedarbis. Slegiamas gyvenimo reikalavimų, bedarbis neturi tos laisvės, kuria džiaugiasi milijonierius. Liberalizmo laisvė daugeliu atvejų yra tik tariama laisvė. Kapitalo jėga, nevaržoma nė valstybės, nė dorovės normų, pagimdė proletariatą. Liberalizmas yra kapitalizmo ir kolonializmo tėvas.

     Marksistiniam socializmui žmogus yra sudėtingas medžiagos vienetas. Jo sąmonę ir visą politinio, ekonominio ir dvasinio gyvenimo eigą apsprendžia gamybos procesas, o gamybos procesą — technika. Keičiantis technikai, keičiasi produkcijos procesas, turto paskirstymas, klasių santykiai ir visa socialinio gyvenimo struktūra. Visa žmonijos istorija vyksta dialektiniu priešingybių keliu: feodalizmą nugalėjo kapitalizmas, o kapitalizmą imanentine logika nugalės komunizmas. Toje sistemoje nėra nei laisvės, nei teisės, nes žmogus, tapęs sudėtinga medžiagos apraiška, nužmoginamas. Komunizmas yra žmogaus nužmoginimo sistema.

     Krikščionybei žmogus yra Dievo tvarinys, turįs socialią prigimtį, kūnu panašus į gyvulį, dvasia — į Dievą. Būdamas ribotas ir siekdamas vertybių, jis jungiasi į bendruomenes ir tokiu būdu dalinai nugali savo ribotumą. Bendruomenėje jis praturtina ir save, ir kitus.

     Gyvenimas bendruomenėje reikalingas etinių normų, nustatančių narių teises ir pareigas. Kai kurios teisės ir pareigos nustatytos žmogaus prigimtimi, kitos laisvu susitarimu. Įgimtų teisių šaltinis yra ne bendruomenė, bet pats Dievas, davęs žmogui tokią (žmogaus), o ne kitokią prigimtį. Bendruomenė negali tų teisių liesti, nes jos yra žmoniško gyvenimo pagrindas. Netekęs tų teisių, žmogus prilygtų gyvuliui ar daiktui. Teisės ribose reiškiasi žmogaus laisvė.

     Ekonominis gyvenimas apima ne tik techniką, bet ir žmonių tarpusavio santykius. Ekonominis gyvenimas yra bendruomeninis. Todėl ir jam reikalingos etinės normos, nustatančios narių pareigas ir teises. Jos negali ignoruoti žmogaus prigimties ir jo teisių, nes ekonomijos tikslas yra žmogus, o ne žmogus yra ekonomijos tikslas.

     Socialinio turinio enciklikos, pabrėždamos įgimtas žmogaus teises, gina žmogų nuo nužmoginimo. Jų doktrinos šaltinis yra ir žmogaus prigimtis, ir Apreiškimas. Toje doktrinoje žmogus žmogui yra brolis ir bendradarbis. Tarpusaviai žmonių santykiai reguliuojami tiesa, teisingumu ir meile. Joje nėra vietos melo, prievartos ir neapykantos elementui. Žinoma, tos normos efektyviai saisto tik tuos žmones, kurie tiki Dievą ir pripažįsta žmogų kaip Dievo prigimties dalininką.

     Kristus, kalbėdamas apie medžiagines vertybes, davė mums naudingą patarimą: "Ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jos teisingumo, o visa kita bus jums duota” (Mat. 6, 33). Tą patarimą randame ir socialinėse popiežių enciklikose.