Spausdinti

GIEDRĖ STASIŠKYTĖ

 (III premiją laimėjęs straipsnis)

     Kas aš esu? Kur aš einu? Ko aš noriu pasiekti? Šie klausimai sukasi ir pinasi mano galvoje, neduodami ramybės. Atrodo, kad toji vargšė galva sprogs. Ir jeigu sprogtų, gal jau nebūtų tokia baisi nelaimė, nes tada nereikėtų būti kankinamai šių neatsakomų klausimų.

     Šis nerimas negali būti vadinamas problema. Jis jau taip yra įsisunkęs ir įleidęs šaknis jaunimo sieloje bei prote, kad gali būti laikomas tikra sąmonės būsena. Jis nuolat auga ir plečiasi, lyg piktas vėžys, išėsdamas visa tai, kas gera, gražu ir tiesu.

     Žinoma, ir vyresnieji pergyvena tam tikras abejones bei neramumus, bet šitos jų problemos skiriasi nuo jaunimo problemų tuo, kad jos kyla iš jų pačių susidarytų aplinkybių bei sąlygų. Jaunimo pečius slegia ne tik jų pačių, bet ir vyresniųjų uždėtos klaidos. Reikia stengtis jas atitaisyti, žinant, kad jos atsirado be jų noro ir valios, pirmiau negu būtų buvę galima jų atsiklausti, nes jie dar buvo per jauni ir per naivūs.

     Amerikietis karikatūristas Schulz vaizduoja šešerių metų mergaitę, kuri rimtai savo draugams aiškina, jog pasauliui yra davusi ultimatumą — per dvylika metų susitvarkyti. Kai ji sulauksianti aštuoniolikos metų, kas, jos supratimu, jau reiškia suaugusiųjų pasaulį, tada ji galėsianti linksmai ir laimingai gyventi, nesirūpindama nei karais, nei atominėmis bombomis, nei riaušėmis.

     Šis vaikiškas mergaitės pyktis vaizdžiai iliustruoja šių dienų jaunimo rūpestį ir netikrumą. Medicina kasdien atranda naujų antibiotikų bei narkotikų, ilginančių žmogaus gyvenimą ir mažinančių skausmus, bet iki šiol dar niekas nesurado vaistų nuo beviltiškumo, kurį galima vadinti didžiausia dabartinio jaunimo liga. Koks malonumas ilgai gyventi, jeigu nejauti, kad būtum ką nors gera ar naudinga pasiekęs?

     Daug yra prirašyta kritikos apie šių dienų fenomeną, vadinamą "going steady". Šitas reiškinys dažnai yra perdaug paviršutiniškai sprendžiamas. Bet tai yra daug gilesnės ir svarbesnės problemos atspindys. Tai yra saugumo ieškojimas. Mergaitė ir berniukas pasižada būti vienas kitam ištikimi. Mergaitei tai suteikia daug saugumo, nes dabar gali pasitraukti iš tų taip anksti šiame krašte prasidedančių varžybų — stengtis atkreipti ir patraukti berniukų dėmesį. Tokia "sutartis" ir berniuką nuramina: jis jau nebesijaudina ir nesirūpina, kuriai mergaitei skambinti ir kaip ją užkalbinti. Jis gerai žino, kad jo draugė jau sėdi, laukdama jo malonės. Tokiu būdu jis žymiai saugiau bei drąsiau jaučiasi ir prieš kitus draugus. Be to, juodu dabar gali drauge sudaryti frontą prieš tas visose gyvenimo srityse vykstančias lenktynes, čia vaizdžiai vadinamas "rat race", kurios prasideda jau tada, kai tik žmogus pradeda bendrauti su kitais.

     Gal dėl panašių priežasčių Amerikoje yra paplitęs ir jaunimo gangsterizmas. Čia taip pat jaunuoliai ieško saugumo ir užsitikrinimo būryje. Tačiau ne vieno šių gengių dalyvio pasąmonėje glūdi pasiryžimas keršyti visuomenei. Jie daužo langus, triukšmauja, net mėgina pamėgdžioti suaugusiųjų pasaulį karais tarp atskirų gengių, kur dažnai jie vienas kitą sužeidžia, o kartais net užmuša. Be to, jiems tai yra priemonė išlieti susitvenkusią energiją ir pyktį. Jie nori priklausyti suaugusiųjų pasauliui, todėl jį pamėgdžioja. Jie stengiasi elgtis taip, kaip mato elgiantis suaugusius. Bet stipriausiai ir labiausiai juos veikia neigiamas suaugusiųjų elgesys: neapykanta, kerštas ir smurtas.

     Kai jaunuolis tampa studentu, pasijunta daugiau išprusęs. Jis pradeda karštligiškai stengtis taikytis prie studentiškos atmosferos. Visi jo vyresnieji draugai jam atrodo tokie savimi pasitikį, rafinuoti. Netrukus jis pradeda rūkyti, gerti, išmoksta kalbėti pseudointelektualo stiliumi, pradeda filosofuoti, nors dažniausiai tai neturi jokios gilesnės prasmės. Praėjus kiek laiko, jis pagaliau pilnai prisitaiko prie šios grupės ir suranda tam tikrą saugumą, nes pajunmta esąs vienas iš tų, kiurių veidai atrodo bereikšmiai, kurie taip desperatiškai vaidina visažinius, bet po tokia savo išore yra pilni abejonių ir baimės. Jie bijo save atverti ir parodyti kitiems, kokie jie iš tikrųjų yra.

     Kiti veržiasi į kraštutinumus, save laikydami bitnikais, stengdamiesi atsipalaiduoti nuo visų visuomenės suvaržymų ir tradicijų. Vieno tos srovės poeto žodžiais, jie save vadina pasimetusia generacija. Jie stengiasi elgtis, kaip nuo kitų nepriklausą individai, bet pamiršta, kad tokiu savo keistu elgesiu prisiriša prie kitos grupės žmonių, sekdami ir pamėgdžiodami bitnikus.

     Jaunimas neranda paguodos ar suraminimo nė religijoje. Nors daugumas pripažįsta tikį kažkokią aukštesnę būtybę, bet jie dažnai nesutinka jos net Dievu pavadinti. Jie vadina ją Gamta arba kartais net Nežinomuoju. Formali ir konkreti religija jiems nėra priimtina, nes jie suriša ją su suaugusiųjų pasauliu su tuo pasauliu, kuris jiems yra toks pilnas kliūčių, abejonių ir baimės. Religija jiems atrodo senas, istorinis dalykas, kur yra daug gražios liturgijos, bet kur jie nesuranda nei poilsio, nei ramybės. Gal tai yra ir mokyklų kaltė. Viešosiose mokyklose jie visai religijos pamokų neturėjo, o katalikiškose, kad ir turėjo, tos pamokos jų giliau nepaveikė. Tai buvo daugiau tik forma be turinio. Tai buvo išorinė dresūra be gilesnio vidujinio įtikinimo ir įsąmoninimo. Buvo daugiau pabrėžiama liturgija, išoriniai religijos aspektai, bet nesistengiama per daug gilintis į religijos filosofiją, į dogmų reikšmę ir tikėtinumą. Jiems buvo nuolat kalama, ką jie turi išorinai daryti, bet nebuvo stengiamasi paaiškinti, dėl ko tai reikia daryti. Gal pati pagrindinė šios rūšies klaida yra ta, kad katalikiškose mokyklose dažniausiai religiją dėsto ne kunigai, bet seselės, kurios, nors yra labai uolios ir religiniuose klausimuose apsiskaičiusios, bet negali prilygti kunigams, kurie nuolat susiduria su žmonių sąžinėmis ir įvairiausiomis jautriomis jų problemomis. Šioje srityje reformų verkiant reikia. Kai jaunuolis pasiekia universitetą, jis retai tegali surasti laiko labiau į šiuos klausimus įsigilinti. Dažnai jau būna ir per vėlu. Reikia jam religinį pagrindą duoti tada, kai jis pradeda formuoti savo galvoseną, principus ir siekius.

     Toks religinis nesubrendimas jaunuoliui dažnai sudaro daug kliūčių ir nusivylimo. Jam religija nepadeda, o tik trukdo. Sąžinė dažnai jam sako, kad jo elgesys neatitinka vaikystėje įgytų sąvokų. Nesuprasdamas, kad tos sąvokos buvo pritaikytos tik vaikystei, o naujų neįsigijęs, jis krenta į netikrumą ir nusivylimą.

     Lietuviui jaunuoliui šios problemos dar yra pasunkinamos tautinės sampratos netikrumo. Ar jis lietuvis, ar amerikietis? Tėvai kasdien kala, kad jis grynas lietuvis ir toks turi būti. Bet širdies gilumoje jis jaučia nesąs grynas lietuvis, o dar mažiau amerikietis. Daugumas jo draugų yra lietuviai, kurių padėtis yra tokia pat, kaip ir jo. Su jais jis gal laisviausiai jaučiasi. Su amerikiečiais jis gali išorinai sugyventi, net ir draugauti, bet jis taip pat gerai supranta, kad su jais niekad negalės pasidalinti savo giliausiais jausmais ir mintimis, jeigu jau ne dėl kitos priežasties, tai vien dėl to, kad jie yra kilę iš visai kitų kultūrų, papročių, tradicijų, jie niekad negalės pilnai suprasti, kaip galvoja ir kaip jaučiasi lietuvis. (Tai yra labai rimtai įsidėmėtina ir tiems, kurie galvoja apie mišrių šeimų kūrimą! Red.).

     Antrą vertus, ir tėvų pasaulis mums yra dalinai svetimas ir nepažįstamas. Jų atsiminimai, nors kartais ir įdomūs, mums nėra artimi. Jų galvosena skiriasi nuo mūsų ne tik amžiumi, bet ir kita mokslo sistema, kitokiomis gyvenimo sąlygomis, kitokiais papročiais, kurie buvo Lietuvoje ir kurie, jų manymu, gali būti pritaikyti ir šiame krašte. Bet jie niekad čia negalės būti pritaikyti todėl, kad gyvenimo sąlygos šiame krašte skiriasi nuo Lietuvoje buvusių, kaip diena ir naktis. Jų niekam nepasiseks suderinti.

     Iš šito dviejų kartų ir dviejų kultūrų sujungimo išaugs visai nauja, savita generacija, kuri pagaliau gal atras savo vietą pasaulyje. Bet kokia išeitis gali būti dabartiniam jaunimui, neturinčiam tvirtų šaknų? Atrodo, kad jam yra tik vienas kelias — suprasti ir ramiai priimti šią be jo kaltės susidariusią nenatūralią padėtį. Kai žmogus supranta, kad jis serga ir pažįsta savo ligą — jau yra kelyje į pasveikimą. Tad ir mūsų jaunimas, jeigu šią savo nesaugumo ir pasimetimo ligą supras, be abejo, ryšis ieškoti ir vaistų. Šios nenormalios padėties nė vienas nepakeis, bet nereikia dėl to kankintis ir blaškytis, lyg tam paukščiukui narve. Reikia susitaikyti su esama padėtimi, po ja nepalūžti, netapti jos vergu, bet viešpačiu. Žmogus, labiau negu kuris nors kitas tvarinys, sugeba prisitaikyti prie įvairiausių sąlygų, prie skirtingiausių aplinkybių, todėl nebus sunku prisitaikyti prie dabartinių gyvenimo sąlygų nė mūsų pilnam energijos jaunimui. Ramiai priimdamas šią padėtį ir stengdamasis joje nepasimesti, jis žinos, kam gyvena ir kam kovoja. O tai, be abejo, jam suteiks ir saugumo jausmą, ir žinojimą, kad jo taip trokštama laimė nėra nepasiekiama.

     Redakcijos pastaba. Šiame straipsnyje keliais jaunatviškais pabrėžimais yra sukurtas gana tikslus dabartinio lietuvio studento vaizdas. Tuoj po šio rašinio spausdiname dar

     Lietuvoje mokslus baigusios moters "Žvilgsnį į lietuvišką jaunimą Amerikoje". Bus įdomu pažvelgti. kaip į tą patį klausimą žiūri mūsų skirtingų kartų atstovės. Gal šiame rašinyje ir "pasimetusioji generacija" ras vieną kitą naudingą patarimą, kaip gydytis iš tos "nesaugumo ir nerimo ligos".