Spausdinti

A. KEZYS, S. J.

     Poetinė kūryba, neseniai susilaukusi stambios Dr. K. Almino paramos, gavo naują impulsą suklestėti. Reikia tikėtis, kad pučiant palankiems literatūrinių konkursų vėjams, mūsų poezija suoš naujomis kūrybinėmis bangomis lietuviškos eilėdaros jūroje.

     Šia proga norisi iškelti vieną kitą mintį apie poezijos kūrybą. Tai ne brandžios kritikos žodis, o tik vieno skaitytojo pasisakymas literatūriniais klausimais. “Draugo” poezijos konkursas ir Maironio Metų paskelbimas atkreipė mūsų dėmesį į lietuvių poetą. Į poetą mes žiūrim šiandien su viltimi, kad jis atžymės šį Istorinį momentą nauja talentinga kūryba. Tad šios eilutės yra jam ir taikomos, kad jis žinotų bent vieno savo skaitytojo pageidavimus.

     Kiek šiose eilutėse bus tiesos, galės pasakyti geriau nusimanantieji. Tačiau nebus daug suklysta, išreiškiant tam tikrą nusivylimą dabartine mūsų poezija. Beskaitant spaudoje pasirodančius eilėraščius, kartais gaunasi įspūdis, kad nemažas jų skaičius yra be gilios dvasios. Gal būt, rašoma daugiau iš reikalo, neturint aiškios išgyventos minties. Gal būt, tikima tik nusistovėjusiomis poezijos formomis, laikant jas vieninteliais geros poezijos apdarais. Dažnai nesusivokiama, kad kitų išvystytos formos originaliam poetui gali būti varžtai, užgniaužią dvasią, prigesiną išgyventą jausmą.

     Savo pageidavimą norėčiau išreikšti šv. Povilo žodžiais. Rašydamas tesalonikiečiams, šv. Povilas tarp kitko sako: “Negesinkite dvasios!” arba pagal kitą vertimą “Neniekinkite įkvėpimo!” (1 Tęs. 5, 19). Be abejo, šv. Povilas nekalba čia apie poetiškos dvasios gesinimą. Tačiau, mutatis mutandis, poetas gali pasimokyti iš jo ir poetiškos išminties — didesnės pagarbos poetiškajam įkvėpimui.

     Poezijos istorija rodo, kad didieji kūrėjai nerašė savo kūrinių kaip kiti mirtingieji, bet tam tikrame dvasios pagavime, kurį vadiname įkvėpimu. Tur būt, niekam nėra pavykę duoti tikslų šio paslaptingo fenomeno apibrėžimą. Tačiau yra aišku, kad tikrasis poetas pergyvena kažką savo sieloje, kas jam padeda kurti. Blake, parašęs savo profetines knygas, išsitarė: “Aš jas galiu girti; aš buvau tik sekretorius. Jų autoriai yra danguje”. Miltonas, rašydamas Prarastąjį Rojų, tikėjo, kad tą darbą išpildė, padedant Šventajai Dvasiai. Goetė sėmė savo kūrybą iš “nuolat dainuojančios sielos”. Senųjų amžių poetai priskirdavo savo žodžius mūzų ar dievų intervencijai, prašydami jų pagalbos savo kūrybai. Sakoma, kad poetai

     Tasso ir Burns bandę rašyti eilėraščius pagal užsakymą ar prisiversdami, ir iš to nieko neišėję. O kai rašė, gavę įkvėpimą, davė gerus kūrinius. Shelley irgi nerašydavo be vidinio pakilimo. Savo įkvėpimui poetai jausdavo gilią pagarbą, traktuodami jį, kaip svarbų bendradarbį savo kūryboj.

     Aišku, negalima nesutikti su patirties įrodyta išmintimi, kad poetinei tobulybei negana vien įkvėpimo. Dvasinio įkarščio metu užrašytos mintys nėra visada tobulai išreikštos. Jose pasitaiko nesklandumų, neišbaigtų ir susimaišiusių minčių. Shelley tikėjo savo įkvėpimo neklaidingumu taip tvirtai, kad nieko netaisydavo, ką kartą parašė. Dėl to jo poezija yra nevienoda. Šalia stiprių eilučių, prirašyta visai menkų, nevertų subrendusio jo genijaus. Jei Shelley būtų negailėjęs kai ką išbraukti, pataisyti ar pridėti, jo kūryba, kritikų manymu, būtų buvus geresnė. Panašiai darė ir Charles Peguy. Jo stilius sunkus, sakiniai ištęsti, tik su vargu įskaitomi.

     Tad teisingai kalba poezijos žinovai, sakydami, kad įkvėptiems žodžiams yra reikalinga ir tobula forma. Vien įkvėpimo turėjimas dar nepadaro iš žmogaus poeto. Kiekvienas iš mūsų esame tam tikro laipsnio poetai ar menininkai. Dvasinis pakilimas ar stipresnis vidinis pergyvenimas aplanko kiekvieną normaliai išsivysčiusį žmogų. Tik ne visi esame pripažinti poetai, nes pirmoje eilėje ne visi savo jausmus išliejame ant popieriaus, o jeigu ir išliejame, tai savo rašto nevadiname poezija. Tokiam mūsų “išliejimui” dažniausiai trūksta tobulo poetinio išreiškimo. Jam trūksta poetinės formos. Poetas yra tas, kuris užrašydamas savo kūrybingų momentų mintis, jas sutvarko tokiu būdu, kad jo žodžiai turi galią perduoti bent dalį savo pergyvenimo kitam. Nuo seno yra atrasta, kad tam tikras žodžių ir skiemenų sugrupavimas pajėgia perduoti jausmą geriau negu paprastas prozinis išreiškimas.

     Įkvėpimo ir formos suderinimo klausimas yra painus dalykas, sukeliąs nesibaigiančias diskusijas. Vieni tiki griežtas, nuo seno išbandytas eilėraščių formas, kiti nepasitenkindami senosiomis, ieško naujų. Vieni mano, kad iš anksto nustatyta forma užmuša pradinę inspiraciją. Kitiems atrodo, kad ji kaip tik duoda jai tinkamą, apvaldytą išreiškimą. Dabartiniais laikais turime įvairiausių bandymų sukurti naujų eilėraštinių formų. Vieni jas priima su išskėstomis rankomis, kiti jas niekina, kaip įsibrovėlius poetiniam menui naikinti. Iš visa to išryškėja du skirtingi principai. Vienas konservatyvus, linkęs daugiau į įkvėpimo apribojimą formos griežtumu, kitas liberališkas, leidžiąs įkvėpimui laisviau manipuliuoti formines taisykles.

     Pritaikant šių diskusijų mintis dabartiniam mūsų poezijos stoviui, reikėtų, atrodo, pabrėžti liberališkąjį principą. Mūsų poezija yra per daug nusistovėjus senosiose formose. Jai trūksta pionieriškos dvasios, ieškant naujų ir originalių kelių. Daug mūsų poetinės kūrybos yra griaučiai be dvasios, gal dėl to, kad per daug yra prisirišta prie sustingusių formų ir nebandoma susirasti lankstesnių ir laisvesnių išsireiškimo būdų. Tad mūsų poetams ir bus pravartu apmąstyti anuos šv. Povilo žodžius: negesinkime dvasios, neniekinkime įkvėpimo! Kiek daug turime eilėraščių su gražiai išrikiuotom eilutėm, skambiais rimais, būbnais mušančiais ritmais, o visai plokščiai nuskambančia mintimi? Toki eilėraščiai gal bus cituojami poetinių priemonių vadovėly, kaip poetinės technikos šedevrai, o atspausdinti poezijos knygoje, jie veikia, kaip kokios migdančios tabletės. Tobulindamas įkvėpto žodžio formą, poetas turi žinoti, kada natūralus pergyvenimo jausmas pradeda dingti, ir vietoj jo atsiranda dirbtinumas. Jau geriau išleisti eilėraštį be tobulos simetrijos, be tobulo rimo, negu užslopintą geležinių vadovėliškų reikalavimų. Sušlubavimas formoje skaitytoją, pripratusi prie klasikinių eilėraščių, gal būt, nustebins. Bet labiau apsišvietusi tuojau ir atgaivins: štai poetas, kuris neslepia savo jausmo, o pasirodo prieš mane toks, koks jis yra. Jo tikslas vien rodyti savo tiesą, nuogą, nieku nepridengtą. Ar nesakoma, kad menas turi pamiršti save? Ar jis nėra labiau panašus į šaltinį, prasiveržusį nenumatytoj vietoj prisirinkus daug požeminio vandens ir tekantį savo pasirinkta vaga, negu į griovį, kuriuo vanduo tvarkingai nuleidžiamas į paskirtą vietą?

     Nors tikrasis poetas nedirba pagal užsakymus, ir tikrosios jo kūrybos negali papirkti joki konkursai, istorinių įvykių minėjimai ar paprasto skaitytojo pageidavimai, tačiau tai nereiškia, kad išorinė aplinka neturi jokios įtakos i poeto sąmonę ar darbo metodus. Todėl mes ir skubame su savo patarimais, tikėdamiesi, kad jie nebus visai veltui. Teskamba tie patys šv. Povilo žodžiai: negesinkite dvasios, neniekinkite įkvėpimo. Nepasiduokite tradicijos uždėtai formai, jei ji suvaržo pirmykštę inspiraciją. Kurkite naujesnes formas. Mes esame jau pripratę prie naujovių mene. Jums nėra ko bijoti. Juk poetas paprastai nerašo savo minčių nustatyta forma iš karto. Jis kuria spontaniškai ir gaivalingai. Jei reikia įkvėptą žodį taisyti, tiksliau suformuluoti, nepasiduokite pagundai įsprausti jį į geležinės formos rėmus. Čia kaip tik glūdi pavojus ir tikrasis bandymas, ar poetas duos skaitytojui tiesos kūrinį, ar aptašytą tos tiesos erzacą. Pats eilėraščio įforminimas gali būti įkvėptas. Tada gaunasi genialus šedevras. Bet būna ir kitaip. Inspiruotas kūrinys patenka į išdresiruoto kalvio rankas, ir, truks-plyš, jis turi įtilpti į nustatytą formą. Stiprios kalvio rankos tol nepaleidžia lipšnios medžiagos, kol iš jos nenukala visiems pažįstamo dievuko — eilėraščio. Suskaičiuotos eilutės, tam tikro ilgio, jambai, rimai, ritmai. Pritrūkus kur eilutės, ji prirašoma; prireikus rimui žodelio, pasižiūrima į rimo žodyną.

     Prieš tokią poezijos mutilaciją norime čia pasisakyti. Kaip poezijos skaitytojas, pageidaučiau, kad mūsų poetai reikštų savo mintis laisvesne forma. Man įdomesnė yra išgyventa mintis negu kalbiniai rūbai, kuriais ta mintis yra apvelkama. Išmeskime rimą, jei jis trukdo išreikšti įkvėpimą, išmeskime giesminį eilėraščio toną, jei jis tik dirbtinai tegali perduoti tikrąjį jausmą. Ar nebūtų maloni staigmena ir tikras atsigavimas susilaukti poezijos rinkinio, kurio kūriniai būtų parašyti, pvz. kad ir paprasto paragrafo forma?