JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Šiuo vardu yra išleistas 1961—1962 m. Čikagos Aukštesniosios Lituanistikos Mokyklos moksleivių metraštis, redaguotas Mykolo Drungos, Kristinos Grabauskaitės, Vytauto Nako, Mildos Pakalniškytės ir Birutės Šlajutės, globojant mokytojui Domui Veličkai. Tai tikrai graži 208 psl. knyga, prirašyta ir iliustruota pačių moksleivių. Žinoma, daugiausia darbo čia yra įdėjęs p. Velička, taisydamas rašinių kalbą, kuri yra pavyzdinga. Aišku, ieškant klaidų, galima jų rasti ir šiame leidinyje. Kur-ne-kur pasitaiko viena kita ne tik korektūros, bet ir gramatikos bei sintaksės klaida, pvz. net keliose vietose (79, 84, 100 p.) užtinkamas slaviškas vertinys neužilgo (=netrukus), kurį kalbininkai draudžia vartoti. Galima rasti ir daugiau nevartotinų ar klaidingai parašytų žodžių, pvz.: 80 p. — kokios tai (=kažkokios), 120 p. — sugrįšt (=sugrįžt), 129 p. — neišmušo (=neišmušė), 185 p. — septynių metu (=septynerių metų). Leidinyje vartojama jablonskinė rašyba. Aišku, taip ir turi būti, nes ji iki šiol tebėra mūsų oficialioji rašyba, tebevartojama ir Lietuvoje, tad vaikytis kokių nors privačių rašybų, kaip, deja, daro kai kurie mūsų periodiniai ir neperiodiniai leidiniai, yra nerimta. Tačiau vienoj kitoj vietoj čia nusikalstama jablonskinei rašybai: 79 p. — vistiek (=vis tiek), 104 p. — netik (=ne tik), 124 p. — dėlto (=dėl to). Visiškai ramia sąžine vartojamas išsireiškimas sekant5 kartą, sekantį šeštadienį (pvz. 99 p.). Nors šis išsireiškimas jau vis labiau įsigali mūsų raštuose, bet kalbininkai vis dėlto raukosi, į jį žiūrėdami, ir sako, kad reikia rašyti kitą kartą arba ateinantį kartą. Kai kur šlubuoja ir sintaksė, pvz. 83 p. neišskirta kableliais tur būt, bet pagal jablonskinę rašybą čia kablelių reikia. Sutraukti šalutiniai sakiniai, virtę dalyviais, kai kur kableliais skiriami (apsitvarkiusi, surinkusi), o kitur neskiriami (išsiverkusi, nubudusi). Šie nevienodumai pasitaiko net keliose vietose premijuotame straipsnyje, vardu “Pirštinaitės”. Tai yra, galima sakyti, tik smulkmenos, bet jeigu į jas būtų buvęs atkreiptas dėmesys, tai knygos kalba būtų dar tobulesnė.

     Straipsniai įvairūs, įdomūs, daugiausia patriotiški. Visi jų autoriai užsipelno pagyrimą. Linkime, kad visuomet gyvenime šie ryžtingi jaunuoliai elgtųsi pagal jų pačių šiuose straipsniuose išreikštas mintis.

     Norėtume šiek tiek stabtelti prie vieno straipsnio, ne kritikuodami jo jauną ir talentingą autorių, bet kai kuriuos mūsų visuomenės šulus, savo pasakytais ar parašytais žodžiais iškėlusius šį straipsnį į neužpelnytą aukštumą ir tuo būdu gal šešėlin pastačiusius kitus, daug vertingesnius, o taip pat vienam kitam sukėlusius klaidingų minčių lietuvybės išlaikymo atžvilgiu. Tas straipsnis — tai “Leave Your Tears in Moscow” knygos recenzija, parašyta abituriento Margio Matulionio. Kai kurių mokytojų ir metraščio redaktorių nuomone, būtų buvę geriau, jeigu šis rašinys nebūtų patekęs į metraštį. Su šia nuomone pilnai sutinkame, nes recenzijos mintys beveik Ištisai yra klaidingos ir klaidinančios.

     Nediskutuosime dėl knygos kalbos, kuri recenzijos autoriui M. M. atrodanti nuobodi ir neliteratūrinė, bet jo pasakymas, kad knygoje yra “taškas po taško”,vadinas, trumpi sakiniai, nebūtinai turi būti kalbos neigiamybė. Trumpais sakiniais kaip tik dažnai parodomas lengvas, aiškus ir grakštus stilius, o ilgi sakiniai stilių sunkina. M. M. sakosi pykstąs, kad knygoje aprašoma ne Lietuva ir ne genocidas, bet ponios Armonienės pergyvenimai Sibire. Tai atrodo labai panašu į tai, jeigu kas jaudintųsi ir pyktų, kad kuris nors autorius parašė knygą apie matematiką, o ne apie filosofiją. Juk knygos tikslas buvo ne bendrai aprašyti Lietuvos vargus ir genocidą, bet vienos lietuvės pergyvenimus, kurie aiškiai byloja apie komunistų vartojamus metodus ir apie jų elgesį su okupuotų kraštų gyventojais. Argi būtų geriau, jeigu knygoje, vietoj aprašius konkrečias vienos lietuvės kančias, būtų abstrakčiai rašoma apie komunizmo žiaurumą ir verkšlenama dėl jo vykdomų genocidų? Jau gana mums to tuščio verkšlenimo ir vienas kito graudenimų, kurie, anot Maironio, tik “silpnina dvasią paikai”. Amerikiečių mes tikrai tokiais metodais nesugraudensime. Jiems daug garsiau kalba konkretūs pavyzdžiai ir akivaizdiniai liudininkai. Ir metraščio redakcija, matyt, nenorėjo su tomis M. M. mintimis sutikti, pridėdama gale straipsnio savo pastabą.

     Bet svarbiausia, dėl ko kai kurie mūsų senesnės kartos žmonės M. Matulionį spaudoje gyrė, scenoje bučiavo ir net pinigais apdovanojo, yra tai, kad jis peikė recenzuojamą knygą, jog ten vietoj Barboros rašoma Barbara, vietoj Jono — John, vietoj Danutės — Donna. Tokia pat “logika” jis galėjo peikti knygą ir dėl to, kad vietoj Moskva ten parašyta Moscow. Juk toji knyga parašyta ne lietuviškai, bet angliškai, tad ir tie vardai, kurie turi savo atitikmenis anglų kalboje, rašomi angliškai. Anglai Barborą vadina Barbara, o Joną — John. Tad visiškai teisingai tie vardai knygoje parašyti. Neteisinga yra Danutę vadinti Donna, nes šie du vardai nieko bendra neturi — Donna nėra Danutės atitikmuo anglų kalboje, bet autorius, matyt, nenorėjo, kad amerikiečiai ar kiti svetimtaučiai laužytų savo liežuvius, stengdamiesi ištarti Danutės vardą, kurio vis tiek, tur būt, teisingai neitšartų. Ir M. M. šiuo klausimu savo recenzijoje rašo: “Suprantama, kad “Donna” amerikietį palankiau gali nuteikti knygos atžvilgiu, bet koks yra šios knygos tikslas? Ar ne paskatinimui Lietuvos jaunimo?” Čia tai jau labai smarkiai prašauta pro šalį. Knyga nėra skiriama Lietuvos jaunimui, bet kitataučiams (argi knygos autorius būtų galvojęs, jog Lietuvos jaunimas jau nemoka lietuviškai skaityti, kad ją ryžosi rašyti angliškai?).

     Kas dėl tokio vardų rašymo jaudinasi, turėtų taip pat jaudintis, kad Lietuvą vokiečiai vadina Litauen, anglai — Lithuania, prancūzai — Lithuanie. Bet dėl ko mes, visiškai nesijaudindami, Amerikos prezidentus George Washington ir Abraham Lincoln vadiname Jurgiu Vašingtonu ir Abraomu Linkolnu? Dėl ko to paties metraščio kitame straipsnyje komunizmo steigėjas vadinamas Karoliu Marksu, o ne Karl Marx? Tad kur mūsų logika? Dėl ko mes taip siaurai ir fanatiškai galvojame, o gal, geriau sakant, visai negalvojame? Ilgiau prie šio klausimo nesustosime, nes apie tai jau plačiau buvo rašyta “Gimtojoje Kalboje” (1958 m. nr. 2 ir 1959 m. nr. 2-3).

     Kad mes esame lietuviai, kitataučiai galės pažinti iš mūsų pavardės, bet lietuviškos krikščioniškųjų vardų formos, mūsų vartojamos svetimose kalbose, nieko lietuvybei nepadės. Jeigu mums patiems ir bus maloniau matyti lietuvišką savo vardo formą svetimose kalbose, bet tikrai mums nebus malonu, kai girdėsime svetimtaučius tariant tą mūsų vardą, kurį iš jų tarimo kažin ar atpažinsime.

     Pagaliau jeigu kas vis dėlto nenori su šiomis mintimis sutikti, tegul nesutinka, bet tegul žino, kad jas gina daugelis neblogesnių patriotų už juos, tad klausimas blogiausiu atveju yra bent diskutuotinas. Tačiau yra bloga ir keista, kai šį ne tiek svarbų klausimą padaro pačiu pagrindiniu lietuvybės išlaikymo veiksniu.

     Tiesiog sunku tikėti, kad tokios lėkšto ultrapatriotizmo mintys būtų galėjusios kilti moderniais laikais aukštuosius mokslus einančio jaunuolio galvoje be kitų įtakos. Tad jo ir nekaltiname, bet kaltiname tuos, kurie savo tuščiais ir nusibodusiais verkšlenimais kitus užkrečia klaidingomis mintimis ir bando statyti lietuvybės išlaikymo tvirtovę ne ant stipraus pagrindo, o ant lekiančio smėlio.

     Recenzijos gale dar paminima Rūta Lee, atrodo, kaip nutautimo pavyzdys. Norėtume tik tiek pasakyti, kad jeigu visi mūsų lituanistinių mokyklų mokiniai taip gražiai kalbėtų lietuviškai ir kiekviena proga nesigėdintų pasisakyti esą lietuviai, kaip Rūta Kilmonytė, tai reikėtų tik džiaugtis. Keistu sutapimu kaip tik šiais metais Cicero Aukštesniosios Lituanistikos Mokyklos užbaigtuvėse dalyvavo Rūta Kilmonytė, išdalindama diplomus ir pasakydama labai jautrių žodžių gražia lietuvių kalba.