Spausdinti

     “Aš nebegaliu skirti gyvenimo tik grožiui. Aš privalau liesti jo esmę” (61 p.)> sako šio romano autorius dailininko M. K. Čiurlionio lūpomis. Šis posakis tinka J. Gliaudai aplamai. Ypač nuo “Šikšnosparnių sosto” jo raštuose juntama daugiau mąstymo negu paprasto dailiosios prozos tekėjimo. Tai šiek tiek apsunkina stilių, bet knygą praturtina ir padaro vertą ne vieną kartą skaityti.

     “Yra gi greta šio kitas pasaulis. Prasmė glūdi viena — artėti į tą pasaulį” (135 p.). Taip išsitaria “Ikaro Sonatoj” rėmų dirbtuvės savininkas, bevardis, bet pagrindinis romano veikėjas. Tai jo metafizinė mintis, esanti virš visų kitų tiesų. Tobulėjant artėti į kitą pasaulį yra gyvenimo tikslas, kurį pasiekti kliudo įvairios pagundos, ypač artėjimas į kūną per moterį ir per pinigą.

     Apie moterį šiame romane yra ir tokių minčių, su kuriomis ne viena moteris nesutiks. “Tik atminti moterį visą amžių yra laimė, bet ji savyje yra tik akimirka. Bet dėl akimirkos verta gyventi”, sako vėl tas pats bevardis vyriausias romano veikėjas (101-102 p.). Tai, žinoma, turima minty meilė moteriai. Per visą romaną idomiai pravedama paralelė tarp dviejų rūšių moterų ir dvejopos meilės. Yra moteris, į kurią žvelgti yra laimė ir pasigėrėjimas, kurios neužmirštama visą amžių, kuri padeda kūrėjui kilti ir paprastam žmogui tobulėti. Yra gi moterų, kurios tik perkamos pinigais (“Pinigai yra narkotikas moteriai”, 102 p.). Jos gražios ir viliojančios, bet jos drumsčia mintis, jos kiekvieną žmogaus skrydį paverčia į artėjimą prie kūno ir į pražūtį. Autorius aiškiai antrosios rūšies moterį neigia, o pirmąją dievina. Bet štai ir toji keista į moteris aplamai pažiūra, ištarta romane vyriausio veikėjo lūpomis, kuriai, manau, ne viena moteris nepritartų: “moteris niekad nesupras to subtilumo, kurį išgyvena vyriškis meilėje, ar įkvėpime, ar polėky. Moteris visad liks žemėje. Aguna (kilnioji romano moteris) turi sparnus, bet ir ji vaikšto žemėje, Ir todėl ji paliko mane. Jai skristi reikėjo bendro, o skristi vieną ji negalėjo. Tai tik vyrui skirta, ta šventoji vienuma” (99 p.).

     “Ikaro Sonata” yra knyga apie didįjį lietuvių dailininką — muziką Čiurlionį. Bet tai nėra jo biografija. Čia tik parodyti esminiai jo bruožai, kaip kūrėjo. Čiurlionis net nėra pats pagrindinis romano veikėjas. Tai tik jo didžioji siela, menininko, kuris siekė iki begalybės, kuris skrido iki aukščiausių aukštumų, skrido ir krito, pasiekęs negalimybės ribą; bet, ir kritusio, jo kūriniai yra amžini, kurie žavi ir įkvepia kitus kūrėjus, skatina juo sekti į skridimą. Čiurlionis čia beveik tiek mistinis asmuo, kiek antikinės legendos herojai: Dedalas ir jo sūnus Ikaras. Čiurlionis skrido ir jo fiziniai sparnai palūžo (atsiduriant į bepročių ligoninę), kaip Ikaro sparnai ištirpo, per daug priartėjus į saulę, nes jie buvo vaškiniai. Šiame romane J. Gliauda paliečia įdomią, mūsų literatūroj ryškiau dar nepaliestą, kūrybos esmės ir kūrėjo tragikos (drauge ir džiaugsmo) temą.

     “Mintį ištarti yra smagus polėkis. Žodį surasti, kaip ir dažą surasti, yra džiaugsmas” (95 p.). “Kančios pojūtis neišvengiamas kūrybos vyksme”, patvirtino Čiurlionis (63 p.). “Sudegti kūrybos aistroj yra tikra kūrybos esmė” (47 p.). “Beprotybė yra didžiulė galia ir didžiulė pergalė, nes kas gyvenimiškai, kasdieniškai protingas, tas yra skurdžius; kas yra ikariškas beprotis, tas turi amžinybės galias”, tai bevardžio romano veikėjo žodžiai 22 psl. “Tik tada kūrėjas gyvas, kai nuolat būna kelionėje” (119). “Poilsis kūrėjui reiškia mirtį”, sako Čiurlionis (173 p.). “Čiurlionio kūrybinę filosofiją galim suvesti į vieną sąvoką: polėkis” (92 p.).

     Visi šie impulsyviniai išsitarimai apie kūrėją ir kūrybą romane prašosi šių išvadų: kūrėjas blaškomas tarp beprotybės ir genialumo ribų, abiems artimas; kūrybos esmė yra nuolatinis kilimas, skridimas; kūrėjo džiaugsmas ir tragika — degti ir sudegti kūrybinėj ekstazėj. Colbertas, romano veikėjas, dailininkas, gyveno Čiurlionio vizijomis ir mėgino jas užbaigti, nors juto, kad Čiurlionis, jo sekamas, neleidžia jam išsireikšti savais pavidalais, neleidžia jam kūrybiškai žydėti. Todėl Colbertas gyvenimą užbaigia tragiškai; nors tikrąja jo žuvimo priežastimi yra moteris, kuri sulaiko jį nuo kūrybinio skrydžio. Žūsta, kaip Čiurlionis, ir impulsyvinė poetė Aguna, nes viena nepajėgė skristi. Aguna buvo laimė ir įkvėpimas" bevardžiui veikėjui, bet ji pati, atrodo, nepajėgė skristi net Ikaro sparnais.

     “Ikaro Sonata” sukelia daugybę ir kitų minčių. Pabrėžiama didelė Čiurlionio meilė Lietuvai. Lietuva jo pavadinama net visata. Gražiai aprašytas Detalo mitologinis skridimas atgal į savo Tėvynę — Eladą nejučiomis nukreipia tremtinio ilgėsi ir mintis į savą Tėvynę — Lietuvą.

     Šio romano veikėjai visi nepaprasti ir skaitytoją panardina į giliųjų minčių verpetus.

Knyga gražiai išleista “Nidos” Knygų Klubo, 1-2, Ladbroke Gardens, London, W. 11. Klubo nariams romanas — tik 1 doleris.

❖  ❖  ❖