DR. JUOZAS PRUNSKIS
Chemija, davusi paskutiniaisiais laikais eilę naujų medžiagų, padarė pramonėje savotišką revoliuciją. Tai ypatingai didelis įnašas žmonijos gerovei.
Mums yra įdomūs tie pirmieji gilieji protai, tiesusieji kelius moderniajai chemijai. Tiesa, šioje srityje kai kas paveldėta iš senovės alchemikų, norėjusiu pigiu būdu pasigaminti aukso. Gal tik XVIII šimtmetyje atsirado stipresnių mokslinių pajėgų, įstačiusiųjų moderniąją chemiją į tinkamas vėžes. Vienas jų buvo A. L. Lavoisier (1743-1794). 1900 metais Paryžiuje buvo ypatinga šventė — mokslininko Lavoisier paminklo atidengimas. Paryžius tuo lyg norėjo parodyti savo atgailavimą, kad tas didysis chemijos kūrėjas buvo nužudytas Paryžiaus revoliucijos siautėjime. Po Lavoisier mirties garsusis matematikas Lagrange apie jį pasakė:
— Užteko trumpo momento nukirsti jo galvą, bet neužteks šimtmečio, kad atsirastų kita tokia galva.
Tai buvo gilus mokslininkas ir metodiškas darbininkas. Kasdien tris ryto ir tris vakaro valandas jis skirdavo eksperimentiniams mokslams, kitas dienos valandas pašvęsdamas Mokslo Akademijos administraciniam darbui bei įvairių komisijų pareigoms. Jis surado medžiagos pastovumo dėsnį, vienas pirmųjų pradėjo naudoti kiekybinį tyrimų būdą, taip pradėdamas naują erą chemijoje. Jis surado teisingą kryptį aiškinti deguonio reikalingumą gyvių kvėpavimui. Drauge su mokslininku Laplace nustatė vandens sudėtį, o taip pat ir daugelio kitų junginių sudėtį. Taip pat yra parašęs eilę veikalų iš chemijos srities.
Savo pasaulėžiūra jis buvo religingas. Iš jo šeimos buvo ir dvasiškių. Kartą, perskaitęs atsiųstą jam studiją, autoriui pareiškė:
— Kaip gražu, kad jūs ėmėtės ginti Apreiškimą ir Šv. Rašto tikrumą.
Dėl savo civilinių pareigų ir dėl savo pasaulėžiūros patekęs prancūzų revoliucinio tribunolo nemalonėn, 1794 m. gegužės mėn. 8 d. buvo nugiljotinuotas. Istorijon pateko to kruvinojo tribunolo pirmininko Coffinhal žodžiai: "Respublikai nereikalingi išminčiai".
Tarp prancūzų chemikų aptinkame taip pat Louis Jacques Thenard (1777 -1857). Šis Sorbonos universiteto profesorius drauge su Gay-Lussac yra atradęs barijų, sudaręs alkalinius metalus grynai cheminiu būdu, suradęs specialią spalvą, kuri jo vardu pavadinta Thenard mėlyna. Buvo labai gausūs jo moksliniai pranešimai Prancūzų Mokslo Akademijoje.
Tačiau jis rado laiko atlikti ir savo religines kataliko pareigas. Drauge su gyventojų minia dalyvaudavo sekmadienio šv. Mišiose su maldaknyge rankose. Didžiųjų švenčių metu (tada dažnas Eucharistijos priėmimas dar nebuvo praktikuojamas) artindavosi prie Dievo stalo.
Tarp garsiųjų prancūzų chemikų yra ir Jean Baptiste Dumas (1800 - 1884), garsiojo Pasteuro mokytojas. Sorbonos universiteto studentai jį taip buvo pamėgę, kad nekartą įeinantį į klasę sutikdavo entuziastingais plojimais. Šis mokslininkas yra paskelbęs apie 809 studijinių straipsnių. Jis nustatė daugelio elementų atominį svorį, surado metodą nustatyti garų sūdrumui, prisidėjo prie pagrindimo atominės teorijos, vadinamos substitucijos dėsniu. Jis buvo nuoširdus katalikas gyvenime ir mirtyje.
Chemikas Michel Eugene Chevieul (1786-1889) buvo pasiekęs pasaulinį garsą ir buvo Prancūzų Mokslo Akademijos ir Britų Karališkosios Draugijos narys bei Harvardo universiteto garbės daktaras. Jis pirmasis įstengė išaiškinti gyvulinių riebalų sudėtį ir išskyrė daug riebalinių rūkščių. Jis pravedė eilę reikšmingų studijų augalinių dažų srityje ir sukūrė spalvų derinimo teoriją. Jo pravesti riebalų tyrimai atidarė pramonei naujas sritis. Tai retas mokslininkas, sulaukęs virš šimto metų amžiaus. Suvažiavusieji kultūringojo pasaulio atstovai jo pagerbti šimto metų sukakties proga pasakė proza ir eilėmis 24 kalbas. Gyvenime jis buvo kataliku, kataliku ir mirė, sulaukęs 103 m. amžiaus.
Vokiečių chemikas Just von Liebig (1803-1873) yra laikomas žemės ūkio chemijos tėvu ir moderniosios organinės chemijos pionierium. Jis atrado chloroformą, nustatė etilo alkoholio sudėtį, išrado kondensatorių, pradėjo vadinamą radikalų erą chemijoje. Jo atskleidimas, kad tiek organizmai, tiek mineralai susidaro iš tų pačių elementų, buvo lyg revoliucija ano meto mokslo pažiūrose. Jis pirmas surado galimumus neorganines medžiagas sintetizuoti į organines, panaudojant gyvulių ir žmonių maistui. Pašvęsdamas 35 metus agronominei chemijai, jis analizavo dirvožemį, nustatė, kurias medžiagas augalas gali imti maistui iš dirvos ir iš oro, nustatė mokslinius dirvos tręšimo pagrindus. Buvo tikintis katalikas.
Švedų chemikas Jons Jacob Berzelius (1779- 1848), Stockholmo universiteto profesorius, pasižymėjo savo analiziniais tyrinėjimais. Savo tėvynei Švedijai užpelnė biologinės chemijos pradininko garbę. Jis nustatė beveik visų tada žinomų elementų atominius svorius, surado naujus elementus: torį, cerį ir seleną. Jam pavyko gauti gryną silicį, cirkoną ir tantalą. Jis sukūrė teoriją, pagal kurią ryšiai tarp molekulę sudarančių atomų yra elektrinio pobūdžio. Yra daug rašęs įvairiais mokslo klausimais, kur atsispindi jo krikščioniškoji pasaulėžiūra.
Prancūzų chemikas Enrique Sainte Claire - Deville (1818-1881) buvo vienas iš fizinės chemijos steigėjų, dirbo termochemijos (karščio įtaka į cheminį sąstatą) srityje, pravedė vertingų aliuminijaus tyrimų. Paryžiaus mokslų fakultete jis buvo Dumas įpėdinis.
Visą gyvenimą jis išliko nuoširdus katalikas. Prieš mirtį pasišaukė kunigą ir, gavęs religinius patarnavimus, ramiai atsisveikino su šeima, kaip gali atlikti tik žmogus su ramia sąžine ir giliu tikėjimu.
Paryžiaus universiteto medicinos fakulteto dekanas Karl A. Wurtz (1817-1884) į savo aukštąją mokyklą įvedė biologinės chemijos kursą ir histologiją (organizmo audinių mikroskopinių studijų mokslas). Jis buvo tikintis, ir jo paskaitose atsispindėjo jo religinis nusistatymas.
Prancūzų chemikas M. G. Lemoine taip pat buvo nuoširdžiai tikintis. Mirdamas save pavedė Dievo gailestingumui.
Sekdami šių ir daugybės kitų mokslininkų darbus bei pasaulėžiūrą, galime kartoti prancūzų filosofo Etienne Gilson žodžius: "Mokslas yra viena aukščiausių Dievo garbinimo rūšių: jis padeda suprasti, ką Dievas yra padaręs".
Mūsų dienų chemikai
Norint pažinti mūsų dienų chemikus ir jų pasaulėžiūrą, nemaža medžiagos galima rasti John Clover Monsma suredaguotame kolektyviniame leidinyje, vardu "The Evidence of God in an Expanding Universe" (Dievo akivaizdumas besiplečiančioje visatoje).
Čia randame chemiką ir matematiką J. C. Cothran. Jis kurį laiką dėstė Cornell universitete, buvo fizikos departamento vadovas Duluth mokytojų kolegijoje, vėliau chemijos profesorius Minnesotos universitete. Jis savo straipsnyje taip rašo: "Turint surinktus reikiamus duomenis, protingas svarstymas to, kas dabar žinoma apie visatą, atskleidžia, kad ji privalo turėti bent tris didesnius dalykus: medžiagą, protą ir dvasią (sielą)." Toliau jis dėsto, kad medžiaga, ją sudarantieji protonai, elektronai, neutronai, elektra ir pati energija klauso gamtos įstatymų, o ne atsitiktinumo padiktavimų. "Medžiagiškoji visata", jis rašo, "neabejotinai yra sistema ir tvarka, ne chaosas; tai yra įstatymai, o ne atsitiktinumas ar pripuolamumas".
Toliau jis klausia: "Ar gali informuotas ir mąstąs protas tikėti, kad bejausmė ir proto neturinti medžiaga pripuolamai davė pradžią sau ir tai sistemai? Chemija atskleidžia, kad medžiaga palaipsniui nyksta; kai kurios medžiagos atmainos nyksta labai lėtai, kitos — greitai. Taigi, medžiagos buvimas nėra amžinas. Aišku, medžiaga turėjo turėti pradžią. Chemija ir kiti mokslai duoda aiškių faktų, kad toji medžiagos pradžia buvo ne laipsniška, bet priešingai — staigi. Ir taip medžiaginis pasaulis negalėjo sutverti nei savęs, nei jį valdančių įstatymų. Sutvėrimas turėjo būti įvykdytas kokio nors nemedžiaginio veiksnio. Nuostabūs dalykai, lydėjusieji tą tvėrimo vyksmą, rodo, kad tas veiksnys turėjo aukščiausią išmintį. Kad ta Jo mintis būtų pastumta veikti medžiagos srityje, ta protingoji būtis turėjo turėti valią, o valią parodyti gali tik asmuo. Taigi, prieiname logišką ir neišvengiamą išvadą, kad ne tik buvo sutvėrimas, bet kad tai buvo atlikta pagal planą ir valią asmens, apdovanoto aukščiausiu protu (visažinojimu) ir galia įvykdyti viską pagal planą (visagalybe). Tokiu būdu mes nesvyruodami priimame aukščiausios dvasinės būtybės — Dievo, visatos sutvėrėjo ir valdovo buvimo faktą''.
Minėtoje Monsma knygoje tyrimų chemikas T. D. Parks, buvęs chemijos departamento vadovas Stanford tyrimų institute, vėliau perėjęs dirbti pramonėn, rašo: "Aš matau tvarką ir tikslą aplink mane esančiame neorganiniame pasaulyje. Negaliu tikėti, kad tvarka ir tikslingumas būtų galėję atsirasti pripuolamai, laimingu atomų draugėn sukritimu. Tas planingumas reikalauja protingos būtybės, kurią aš vadinu Dievu". Pavyzdžiu jis nurodo nuostabią vandens savybę, kad, virtęs ledu, jis pasidaro lengvesnis už vandenį ir tuo būdu vandenys neiššaldomi iki pat dugno. Tai aišku, jog visa tai buvo suplanuota Tvėrėjo. Jis pasisako tikįs Aukščiausiąjį Planuotoją: "Aš matau Dievo rodomą susirūpinimą savo tvariniais ir meilę jiems".
Organinės chemijos specialistas O. L. Brauer San Jose kolegijos Kalifornijoje fizikos ir chemijos profesorius primena, kad žemės masė sudaro 6.600 bilijonų kartų po bilijoną tonų, o mūsų saulės masė dar 330.000 kartų didesnė už žemės. Mūsų galaktikos sistemoje yra bent bilijonas saulių, kurių masės vidurkis yra žymiai didesnis negu mūsų saulės. Žymiausieji astronomai tvirtina, kad visatoje yra bent tūkstantis tokių pat galaktinių sistemų kaip mūsų. Kiek jose iš viso yra masės tonų? Kaip tie nesuskaitomi milžiniško didumo dangaus kūnai prasidėjo? į tai šis mokslininkas atsako: "Mokslas gali nustatyti, kad sutvėrimo veiksmas yra kažkada laike įvykęs, o tai reiškia Dieviško Proto ir Dieviškos Jėgos buvimą. Mokslas taip pat gali nustatyti, kad niekas kitas, tik Dieviškoji Išmintis tegalėjo būti tų nuostabių visatos įstatymų autorius. Bet tik Šv. Raštas gali nustatyti, kad vienintelis ir aukščiausias Dievybės apsireiškimas buvo Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Ateizmas reiškia nesutarimus ir karą. Kaip mokslininkas, aš to nenoriu. Ateizmą laikau nelogiška ir klaidinga teorija. Praktišku požiūriu aš jį laikau pražūtingu".
Fresno kolegijos Kalifornijoje chemijos profesorius J. L. Abernethy straipsnyje apie Dievą — asmenį, kaip Jis atrodo mokslininko akims, pažymi, kad Dievas ir blogis materialistinėse sąvokose visiškai neturi prasmės. Jis gi pats krikščionybę laiko tikra religija, paties Dievo siųsta. Kristus savo dievybę parodė ne tik savo gyvenimu, bet ir aklųjų gydymu, minių maitinimu, iš mirties prisikėlimu ir įžengimu į dangų.
Geochemikas (žemės cheminės sudėties specialistas) Donald Robert Carr Kolumbijos universitete pradėjo savo aukštą karjerą šioje šakoje. Vėliau dėstė Shelton kolegijoje, buvo patarėjas Stanfordo Tyrimų Institute, o nuo 1955 m. perėjo darbuotis į pramonę. Savo straipsnyje jis pasakojasi: "Geochemijos studijos prisidėjo prie mano supratimo, kad visatą padarė Dievas. Šios studijos davė naujus tos aiškios tiesos įrodymus. Natūralu, kad aš gamtoje matau Dievo ranką. Visatoje, kuri nebūtų turėjusi pradžios, kuri amžinai būtų egzistavusi, nebūtų pasilikę jokių radioaktyvių elementų. Išvada, kad visata turėjo pradžią, sutinka su paprasčiausiu Šv. Rašto pareiškimu, kad pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Ir ši tiesa yra stipriai paremiama termodinamikos, astronomijos ir geologijos davinių".
Toliau jis pasakoja, kaip jo paties sritis, geochemija, jam atskleidžia žemės istoriją, apimančią bilijonus metų. Tas didingumas neišvengiamai veda prie Dievo majestoto įvertinimo. Anot jo, net nekrikščionis pagaliau bus pripildytas pagarbaus pasibaisėjimo ir nusistebėjimo, o galų gale pripažins, kad "dangus skelbia Dievo garbę ir firmamentas rodo Jo rankų darbą". Paveiktas paskutiniųjų metų nuostabių atradimų Dievo gamtoje, jis savo pareiškimą užbaigia religiniu himnu: "O Viešpatie, mano Dieve, kai aš didingoje pagarboje stebiu visus pasaulius, kuriuos padarė Tavo rankos, ir matau žvaigždes bei girdžiu dundantį griaustinį, kai visoje visatoje įžvelgiu Tavo rodomą galią, tada mano siela, Išganytojau Dieve, gieda Tau: kaipgi Tu esi didis, kaipgi Tu esi didis!"
Andersono kolegijos chemijos profesorius J. A. Buehler knygoje "The Evidence of God" pranašingai skelbia, kad ateis diena, kada žmonija mokės iš energijos gaminti medžiagą. Jis rašo, kad, mokslininkų nuomone, visata yra sudaryta iš tų pačių elementų. Ne tik kitose planetose, bet ir tolimose žvaigždėse atpažįstami tie patys elementai. Mokslininkai mano, kad tie patys gamtos dėsniai, kurie valdo žemę, taip pat siekia ir tolimąsias erdves.
"Kur tik žiūrime", jis rašo, "mes matome planą, tvarką ir harmoniją. Mano mintyje nėra abejonės, kad visatą suplanavo ir sukūrė Aukščiausias Protas, kuris dabar veda visatos likimą. Mes turime Dievą matyti ir garbinti visatos įstatyme ir tvarkoje. Žmogus gali išaiškinti nežinomus dalykus, susekdamas gamtos įstatymus, bet pats žmogus niekados negalės sukurti gamtos įstatymų. Dievas yra jų davėjas. Kiekvienas gamtos dėsnis, kurį žmogus atranda, veda žmogų į artimesnį Dievo supratimą. Dievas panaudoja šį būdą mums save apreikšti. Tas metodas yra svarbus, bet ne vienintelis — dar yra specialus Jo apreiškimas Šv. Rašte".
Michigano universiteto cheminės inžinerijos profesorius Olin Carroll Karkalits minėtoje knygoje parašė straipsnį, pavadintą "Natūralizmas turi nusilenkti teizmui". Čia jis pabrėžia, kad yra daugybė duomenų, rodančių, jog pasaulis turėjo pradžią, žvaigždės ir ištisos galaktinės sistemos lekia tolyn neišpasakytu greičiu. Pagaliau antrasis termodinamikos dėsnis (karščio energija) yra stiprus įrodymas, kad kosmosas prasidėjo tam tikru laiku. Fizikos mokslai įrodo, kad ateis laikas, kada visatoje visi kūnai turės tą pačią temperatūrą. Dabartiniai temperatūrų skirtumai nebūtų išaiškinami, priimant, kad pasaulis neturėjo pradžios, kad medžiaga yra amžina. Toliau jis pažymi, kad natūralizmas turi sunkumų ir žmogaus vidaus pasauliui išaiškinti. Fiziški — chemiški vyksmai gali dalinai išaiškinti, kaip mūsų smegenys ir kiti organai dirba, bet neišaiškina, kodėl taip yra, net neišaiškina, kaip mes susikuriame paties Dievo sąvoką. Smegenų negalima sutapatinti su mintimi. Kaip tad būtų galima išaiškinti atmintį, sąvokų sudarymą, protavimą?
Po šių pastabų mokslininkas pabrėžia: "Teistinė pasaulėžiūra atsako į tuos klausimus pačiu protingiausiu būdu. Visatos, tvarkos, plano ir simetrijos užnugary yra Aukščiausioji Mintis. Ta Būtybė sukūrė medžiagą ir energiją bei žvaigždžių kūnus ir davė pradinį pajudėjimą besiplečiančiam pasauliui. Ta Būtybė sukūrė žmogų savo proto panašuman — su asmenybės dvasia ir valia. Ji įkvėpė žmogui Dievo sąvoką. Ji sukūrė žmoguje dorovės supratimą, susiderinantį su Jos pačios įstatymais. Grožis, tiesa, ryžtas, ištikimumas, gerumas, meilė ir kitos dorybės išplaukia iš tų pačių savybių Dievuje. Žmogaus mintis išplaukia iš Dievo minties ir yra kažkas daugiau negu medžiaginės smegenys, kurios tėra minties įrankis".
Savo straipsnį šis mokslininkas baigia, pabrėždamas pagrindines teizmo tiesas: 1. Dievas sutvėrė žmogų ir visą realybę. 2. Dievo tikslas — kad žmogus bendrautų su Juo, Jį garbintų tobulu pasivedimu ir tarnavimu. 3. Dievas nori, kad tas bendravimas, pasivedimas ir tarnavimas tęstųsi amžinai — taip pat ir po mirties.
Tyrimų chemikas Elmer W. Maurer, besidarbuojąs JAV agrikultūros departamente, savo straipsnyje, vardu "Laboratorijos pamokos", rašo: "Kaip chemikas, aš tikiu Dievą — asmenį. Tikiu, kad yra Dieviškoji Išmintis, kuri sutvėrė pasaulį ir viską, kas jame yra. Man ta Dieviškoji Išmintis ir Dievas—-asmuo yra tas pats. Man būtų nesuprantami visatos įstatymai ir tvarka, kaip gryno pripuolamumo padariniai. Įstatymas, tvarka ir protas eina ranka rankon. Taip pat aš tikiu, kad Dievas nuolat kontroliuoja pasaulį".
Savo tikėjimą jis paaiškina šiuo pavyzdžiu: "Jeigu aš vaikščiočiau mišku ir staiga surasčiau aikštę su jaukia trobele, apsupta gėlėmis ir dailiai susodintais krūmeliais, padaryčiau išvadą, kad kas nors pastatė tą trobelę ir pasodino gėles bei krūmus. Būtų juokinga tvirtinti, kad visa tai atsirado savaime. Taip pat yra ir su cheminiais elementais bei visais gamtos įstatymais. Paprasta logika reikalauja, kad kas nors juos turėjo padaryti ir sukurti. Man tas planuotojas ir padarytojas yra Dievas". Straipsnio pabaigoje jis dar pažymi: "Aš nieko neradau nei gamtamokslyje, nei chemijoje, kas priešintųsi Šv. Raštui. O Šv. Rašte nieko neranda, kas priešintųsi mokslui".
Geochemikas Wayne U. Ault, aukštuosius mokslus išėjęs Kolumbijos universitete ir vėliau dirbęs to paties universiteto įstaigose, o vėliau perėjęs į JAV vidaus departamento geologinių tyrinėjimų tarnybą, parašė straipsnį, pavadintą "Sutarimas tarp mokslo ir tikėjimo". Jame jis rašo: "Kaip tikėjimas yra reikalinga ir normali žmogaus gyvenimo dalis, taip ir Dievo sąvoka yra esminė žmogaus būtybės pilnumui ir jo filosofijai. Supratimas Dievo, kaip visų daiktų planuotojo ir sutvėrėjo, duoda nuoseklų ir pilną visatos kilimo bei tikslo vaizdą ir išaiškina mums žinomus įvykusius faktus. Mechanistinis supratimas įvykių raidą priskiria pripuolamumui, kuris jiems darosi Dievo pakaitalas. Net ir nekrikščionio, bet tikinčiojo požiūriu Dievo sąvoka yra daug priimtinesnė negu atsitiktinumas. O nuostabi pasaulio tvarka tikrai rodo esant tvarkos Dievą, o ne kažkokį pripuolamumą ar atsitiktinumą. Tikėjimą praktikuojančiam mokslininkui studijos gali tik ugdyti tikėjimą visatos Sutvėrėju".
Tyrimų chemikas E. C. Kornfeld, aukštąsias studijas išėjęs Harvardo universitete, organinės chemijos specialistas, kuriam Lilly tyrimų laboratorijos patikėjo organinės chemijos vadovo vietą, parašė minėtoje knygoje straipsnį, pavadintą "Dievas — alfa ir omega". Straipsnį pradeda tokia įžanga: "Profesorius Edwin Conklin, Princetono universiteto biologas, dažnai sakydavo, kad galimybė, jog gyvybė atsiradusi pripuolamai., yra lygi galimybei, kad nesutrumpintas žodynas atsiradęs dėka sprogimo spaustuvėje. Po šiuo pareiškimu aš nesvyruodamas pasirašau. Esu tvirtai įsitikinęs, kad yra Dievas ir kad Jis suplanavo, sutvėrė ir palaiko visatą".
Toliau jis tęsia: "Kaip krikščionis, aš tikiu Dievą, kuris apreiškė ir perteikė Senojo bei Naujojo Testamento puslapius". Jis pabrėžia, kad organinės chemijos mokslas sustiprino jo nuolatinį tikėjimą Dievu: "Kuo daugiau studijuoji molekulių struktūrą ir tarpusavį poveikį, tuo labiau įsitikini planuotojo ir visa to sumanytojo buvimu. Laboratorijoje besidarbuodamas su mažomis dalelytėmis, aš dažnai buvau pagautas begalinės Dievo išminties jausmo. Betęsiant savo darbus, tikėjimas Dievu progresyviai stiprėja. Juk paprasčiausias žmogaus padarytas mechanizmas reikalauja planuotojo ir gamintojo. Man yra visai nesuprantama, kaip dešimtimis tūkstančių kartų sudėtingesnis ir pilnesnis mechanizmas galėtų būti laikomas pats savaime susidariusiu ir išsivysčiusiu". Straipsnio pabaigoje jis dar kartą pakartoja savo įsitikinimą, kad Dievas yra visatos pradžia ir pabaiga — alfa ir omega.