Spausdinti

BRUNO MARKAITIS, S. J.

     Padėkos Dienos proga mūsų mintys apsistoja ties vienu žodžiu, kuris išreiškia vis rečiau sutinkamą nusistatymą, vadinamą dėkingumu. Tuo pačiu galėtume pasakyti, kad, jei dėkingumas retas dalykas, tai, greičiausia, ir dėkingi žmonės nėra dažni svečiai. O kaip iš tikrųjų yra? Iš anksto norime pastebėti, kad čia kalbama ne tiek apie patį žodį, kiek apie tą vidinį nusistatymą, kuris noriai, subrendusiai ir teigiamai vertina kiekvieną Dievo dovaną žmogui ir pasauliui.

     Dėkingumas yra gražus ir teigiamas nusistatymas, kuris pirmoje eilėje kreipia dėmesį į geruosius dalykus. Iš kitos pusės, šis nusistatymas yra labai gyvenimiškas, nes kiekviename žmoguje, kiekviename gyvenime, kiekvienoje padėtyje rasime gerų dalykų, kartais žymiai daugiau, negu paviršutiniškas žvilgsnis ar trumpas stabtelėjimas mums pasako. Visas dalykas priklauso nuo to, ką mes skaičiuojame. Jei skaičiuojame tik blogus dalykus, tik nelaimes, tik nepasisekimus, tai padėtis darosi vos ne beviltiška. Jei dėmesį sukaupiame į žmogaus ir savo ribotumus, į kasdienę mizeriją, į pilką monotoniją, kurios taip apstu mūsų dienose, tai žmogui maža pagrindo pradžiugti, pilnu balsu nusikvatoti, visu veidu nušvisti, visa širdimi atsigauti. Bet kiekviename gyvenime randame daug gerų dalykų. Kiekvienoje padėtyje pastebime teigiamybių, kurios gali būti panaudotos arba pro pirštus praleistos, kurios gali tarnauti statybai arba griovimui.


SIBIRO TREMTINIU MALDA

 

     Paimkime tokį pavyzdį. Pilkime į stiklinę vandens, bet tik iki pusės. Galime su pagrindu sakyti, kad stiklinė yra pustuštė. Lygiai su pagrindu galime sakyti, kad stiklinė yra puspilnė. Atrodo, tikslu sakyti, kad antrasis atvejis yra objektyvesnis ir gyvenimiškesnis, nes jis kreipia dėmesį Į teigiamą ir apčiuopiamą vertybę. Tokiu būdu ir žmones galime skirti į dvi kategorijas: į pustuštės ir į puspilnės stiklinės kategorijas. Tai yra du nusistatymai, kurie skiriasi, kaip diena ir naktis. Yra žmonių, pustuštės stiklinės kategorijos atstovų, kurie savo svarstymuose, savo sprendimuose yra pirmoje eilėje neigiami žmonės. Jų dėmesys pirmiausia krypsta į neigiamus dalykus, į negeroves, į ribotumus. Iš kitų jie reikalauja labai daug. Gyvenime, įvykiuose ir žmonėse jie paprastai mato tik dvi spalvas: juodą ir baltą. Žmones jie paprastai skirsto tik į draugus ir į priešus. Jei šitas neigiamas nusistatymas nevaldomas bujoja, jis žmogų veda į gyvenimo šiukšlyną. Neigiamam gi žmogui tokiame šiukšlyne yra didelis pasirinkimas. Deja, tai yra šiukšlės, nebereikalingi, nebenaudingi dalykai. Tiesa, kartais šiukšlyne pasitaiko vienas kitas apygeris dalykas, kuris ten pateko per neapsižiūrėjimą. Taip pat tiesa, kad ne vienas elgeta, ne vienas gyvenimo nuskriaustas asmuo, kuriam teko nusivilti pasaulio ir žmogaus kieta širdimi ir teisingumo stoka, ateina į šiukšlyną, kaip į paskutinę prieglaudą, paskutinę kryžiaus kelio staciją. Bet ir šituose atvejuose šiukšlynas nėra patraukli vieta. Tai nėra vieta, pagal kurią būtų galima vertinti Dievą, pasaulį ir žmogų. Iš kitos pusės, tai yra žemės plotas, paskirtas šiukšlėms ir nereikalingiems daiktams. Nebūtų prasminga smerkti šiukšlyną. Bet reikia stebėtis kai kurių žmonių tokiu užsispyrusiu tvirtinimu, kad šiukšlynas yra svarbiausia pasaulio ir žmogaus gyvenimo vieta, vienintelis arba patikimiausias žinių ir informacijos šaltinis, pakilimo ir įkvėpimo buveinė.

     Galų gale, žmogus su neigiamu nusistatymu, jei jis savęs nevaldo ir nededa pastangų įsigyti brandesnį ir platesnį žvilgsnį, tampa ciniku, chronišku kritiku, kuris nesijaučia tikrai patenkintas ko nors nesuniekinęs, ko nors neužgavęs, ko nors nepasmerkęs.

     Puspilnės stiklinės kategorijai priklauso teigiami žmonės. Jų vertinimas ir žvilgsnis yra teigiami. Jie pirmiausia kreipia dėmėsi į teigiamus dalykus, į teigiamas tikrovės, į teigiamus reiškinius žmoguje ir pasaulyje. Spalvų spektre jie mato ne tik baltą ir juodą, bet taip pat daug kitų spalvų ir atspalvių. Jie supranta, kad žmogus žmogui gali būti ne tik draugas, ne tik priešas, bet tolimesnis bei artimesnis pažįstamas, nesuinteresuotas praeivis, indiferentiškas asmuo kasdienėje minioje, o taip pat ir gailestingas samarietis, kuris padarė daug gero neprašytas ir pasitraukė nelaukęs atlyginimo. Teigiami žmonės žvelgia giliau ir plačiau. Ties įvykiu ar žmogumi sustoja ilgėliau, nesiskubindami. Kadangi jų žvilgsnis brandesnis, o nusistatymas teigiamas, tai jie pastebi gėri net mažuose kiekiuose ir kukliose formose. Jie ieško gėrio. Bendrame dalykų, įvykių ir žmonių vertinime jie neužmerkia akių blogiui, bet jį priima blaiviai, kantriai, realistiškai, kaip kasdienę žmogaus dalią, kaip gyvenimo upę, kurioje plaukia žmonės ir laivai, dumblas, sudeginta alyva ir audros nulaužtos medžių šakos.

KAIP BŪTŲ PRASMINGA, jei visoje šalyje bažnyčiose, šventovėse ir sinagogose prasidėtų nenutrūkstąs maratonas, kur žmonės pasikeisdami siųstų Dievui Visagaliui padėkos maldą už kasdienę gerų dovanų begalybę.

Bruno Markaitis, S. J.

 

*  *  *

     Vadinasi, ir dėkingumas, jo buvimas bei stoka, remiasi dviem nusistatymais, kuriuos išreiškia pustuštės arba puspilnės stiklinės žvilgsnis. Teigiamas žvilgsnis pirmoje eilėje mato gerus dalykus ir į juos kreipia pagrindinį dėmesį, jiems įsigyti deda rimtas ir nepailstančias pastangas. Neigiamas žvilgsnis įsisiurbia į negeroves, į trūkumus, į silpnybes, ir tol apie visa tai galvoja, kol dalykai išauga iš proporcijos, kol jie tampa milžiniškomis baidyklėmis, kol jie užnuodija pasitikėjimą, draugiškumą, norą daryti gera ir pasiaukoti. Lieka nepasitenkinimas, įtarinėjimas, tuščia širdis ir vienatvė.

     Padėkos Dieną mes galime žvelgti į pasaulį, į savo gyvenimą, į draugus, gimines ir pažįstamus teigiamu arba neigiamu žvilgsniu. Mes galime sakyti, jei sustosime tik ties nelaimėmis, nepasisekimais, net tragedijomis, kad mūsų gyvenimas yra pustuštė stiklinė. Lygiai galime sakyti, jei prisiminsime visus gerus dalykus, kad mūsų gyvenimas yra puspilnė stiklinė.

     Dėkingumas ar jo stoka yra nusistatymo dalykas, bet taip pat neklaidingas mastas, kiek žmogus reikalauja iš savęs ir kiek iš kitų. Šitoje šalyje, kur mes gyvename pertekę gerų dalykų gausumu, kur mes pamažu pradedame išlepti ir pamiršti vargo skonį, mums dažniau reikėtų prisiminti Sibirą, kur dar nemaža mūsų brolių ir seserų, kur dar nemaža nekaltų aukų kenčia nežmoniškas kančias, negailestingą ilgesio sopulį ir vienatvės agoniją. Mums dažniau reikėtų prisiminti daugelį kraštų, kur milijonai žmonių kasdien atsigula tuščiais pilvais, gerai žinodami, kad jų laukia toks pat vargingas rytojus ir alkana dalia. Mums dažniau reikėtų prisiminti ligonines, prieglaudas, kalėjimus, bepročių namus, džiovininkų sanatorijas, kur daugelis turi pasitenkinti labai sunkia dalia, didele kančia ir rytojumi, kuriame maža vilties, maža džiaugsmo.

     Neseniai skaitėme laikraščiuose, kad Illinois Universitete pasibaigė telefono maratonas tarp studentų ir studenčių, užsitęsęs 120 valandų be pertraukos. Studentės, gyvenančios viename bendrabutyje, ištisas penkias paras pasikeisdamos kalbėjosi telefonu su studentais, gyvenančiais kitame bendrabutyje. Studentiškas kasdienės monotonijos paįvairinimas, kaikas pasakytų. Žinoma, bet kaip būtų prasminga, jei ne tik universitetuose, bet apskritai visoje šalyje, bažnyčiose, šventovėse ir sinagogose prasidėtų kitos rūšies nenutrūkstąs maratonas, kur žmonės pasikeisdami siųstų Dievui Visagaliui padėkos maldą už kasdienę gerų dovanų begalybę ir savęs drąsiai paklaustų vieną klausimą: Ką aš esu padaręs, kad pasaulyje būtų mažiau alkio, mažiau skausmo, mažiau keršto, daugiau meilės, daugiau gėrio, daugiau džiaugsmo. Tikras ir pastovus dėkingumas neįmanomas be dviejų dalykų. Pirma, kasdienė ir apčiuopiama pagarba kiekvienam žmogui ir pagrindinėms jo teisėms. Antra, kuklus ir realistiškas savo asmens įvertinimas.

TIK TADA SUGEBĖSIME padėkoti už visas dovanas, dideles ir mažas, kada būsime įsitikinę, kad nei pasaulis, nei plati Žemė, nei žmonės nėra mums skolingi. Priešingai, mes visiems esame skolingi už daugelį gerų dalykų, už kuriuos dar iki šiol nesame atsilyginę.

Bruno Markaitis, S. J.

 

*  *   *

     Jau keliasdešimt metų girdime daug kalbų apie laisvos ir netrukdomos išraiškos reikalą jauno asmens auklėjime ir formavime. Girdi, vaikas turėtų būti nevaržomas parodyti be baimės savo palinkimus, troškimus ir giliai prigimtyje paslėptą neramumą. Be abejo, tai labai svarbus ir teigiamas nusistatymas. Bet, iš kitos pusės, jei negerai suprastas, jis yra labai pavojingas. Jei išraiškos laisvė perviršija ir nustelbia nuolatinį atsižvelgimą į kito asmens teises, tai tada jaunas žmogus gali labai lengvai išsivystyti į agresyvų egoistą, kuris yra beširdis ir aklas kito žmogaus reikalams. Ir šiandien jau matome daug pavyzdžių, kurie liudija laisvoje išraiškoje slypinčius pavojus ir jų didelę grėsmę. Dažnai susiduriame tiek su jaunimu, tiek su vyresnia karta, kurių vienintelis išeities taškas yra jų pačių asmuo. Jie būtinai nori stovėti visatos centre, deda kasdienes pastangas, kad kitų žmonių interesai suktųsi apie juos, o kiekvieną dalyką matuoja asmeninės naudos, malonumo ir patogumo mastu.

*  *   *

     Išraiškos laisvė yra geras dalykas, jei ji yra kontroliuojama ir balansuojama su žmogaus teisėmis ir pareigomis. Jei žmogus mokosi važiuoti automobiliu plačioje pievoje, jis turi ir laisvę, ir nevaržomas galimybes, nes jis vienas. Jo važiavimo ribotumai, klaidos ir netikslumai niekam nesudaro nei pavojaus, nei grėsmės. Bet visai kas kita, jei jis pradeda mokytis važiuoti automobiliu miesto viduryje. Čia jam reikia mokytojo priežiūros ir pagalbos. Kitaip jis taps sužeidimo ar net mirties pavojumi tiek pėstiems, tiek važiuotiems. Kadangi žmogus gyvena bendruomenėje, atrodo, svarbiau pabrėžti pagarbą bendruomenės nariams negu išraiškos laisvę. Gaila, kad šiandien taip maža kalbama apie pagarbą kitam žmogui. Dar liūdniau, kad praktiškoji ir bendrinė auklėjimo sistema

 

Dėkingi žmonės -kaip ir vaisingi laukai: gautas gėrybes

jie sugrąžina dešimteriopai.

Kotzebue

 

NET LABAI TALENTINGAS ŽMOGUS niekada neturėtų pamiršti, kad jo talentai yra dovana. Jie nėra perlai ir deimantai, kurie moteriai duoda pridėtą grožį, bet greičiau nepaprasto vešlumo sėkla, kuri per kietą darbą turi atnešti didelį derlių bendram labui.

Bruno Markaitis, S. J.

per retai kalba apie kasdienės ir apčiuopiamos pagarbos kiekvienam žmogui reikalą. Nelabai gyvenimiška nagrinėti įgimtas ir pagrindines žmogaus teises, jei nejaučiama pagarbos pačiam žmogui. Tai gana aiškiai matome net Jungtinėse Amerikos Valstybėse, kai konkrečiai iškyla piliečių lygybės ir negrų teisių klausimas.

     Kada žmogus gerbiamas kaip žmogus, tada atsižvelgiama ir į jo teises kaip žmogaus teises. Ta pagarba turi būti konkreti, apčiuopiama, kurią pareiškiame tam tikrais išoriniais ženklais, ne vien vidiniu nusistatymu. Tie išoriniai ženklai dažnai bus smulkmenos, bet iš smulkmenų susideda visas kasdienis gyvenimas. Paprastai, apleidus smulkius pagarbos pareiškimus žmogui, žūva ilgainiui noras ir nebematoma reikalo pareikšti pagarbą ir žymiai svarbesniuose atvejuose. Kad taip yra, liudija ne vienos šeimos kartus patyrimas. Antra vertus, įvairūs pagarbos pareiškimai turi būti kasdienis reiškinys. Neužtenka pagerbti kitą žmogų tik sekmadieniais, tik švenčių progomis. Jam priklauso pagarba kiekvieną dienos valandą.         *  *  *

     Veltui kalbėsime apie tikrą ir pastovų dėkingumą, jei savo asmens nesugebėsime įvertinti kukliai ir gyvenimiškai. Atrodo, čia ir yra pati problemos širdis. Žinoma, kuklumas nėra naivumas, nėra savo sugebėjimų perdėtas neigimas. Priešingai, jis yra subrendęs savo pajėgumo įvertinimas, vartojant platų didelių reikalavimų mastą.

     Kada mes savo gabumus ir talentus, savo darbą, kūrybą ir rezultatus palyginame su labai gabiais ir talentingais žmonėmis bei jų nuveiktais darbais, tada mes greit pamatome savo ribotumus ir tikro talento stoką. Kada mes dažniau pasiskaitome didžiųjų žmonių gyvenimus, apie jų nepaprastą charakterio ir asmenybės jėgą, milžiniškas jų darbų dimensijas ir kelias kartas siekiančią įtaką, tada mes žymiai atsargiau ir santūriau pasisakome tiek apie savo sugebėjimus, tiek apie pasiektus rezultatus. Kada plačiu žvilgsniu ir brandžiu vertinimu svarstome tiek savo asmenį, tiek savo gabumus, tiek nuveiktus darbus, greičiau pamatome savo tikrąją vietą tiek bendruomenės, tiek tautos rėmuose.

     Savo asmens ir gabumų vertinimas turi būti gyvenimiškas. Net labai talentingas žmogus niekada neturėtų pamiršti, kad jo talentai yra dovana. Jie nėra perlai ir deimantai, kurie moteriai duoda pridėtinį grožį, bet greičiau nepaprasto vešlumo sėkla, kuri per dideles pastangas, kietą darbą ir ištvermę turi atnešti didelį derlių bendram labui.

 

 

Saulė nuo kurios priklauso visos apie ją besisukančios planetos,

nunokina vynuogių kekę, tarsi neturėdama nieko kitko veikti.

Galileo

 

 

     Kalbėdami apie kuklų ir gyvenimišką savo asmens vertinimą, turime pridėti patį svarbiausią dalyką, būtent, praktišką įsitikinimą, kad niekas neturi pareigos parodyti mums ypatingą dėmesį, ypatingą pagarbą, kad niekas neturi pareigos traktuoti mus, mūsų gyvenimą, mūsų reikalus ir problemas ypatingu būdu ir išimties keliu. Tokį nusistatymą diktuoja tikras ir nuoširdus kuklumas.

     Yra žmonių, kurie savo asmenį, sugebėjimą ir darbus vertina perdėtai. Yra žmonių, kurie gyvena iliuzijų miške ir įsivaizduotos didybės pasakiškame voratinklyje. Jie laukia specialios pagarbos, ypatingo dėmesio, komplimentų. Galimas dalykas, kad tokie žmonės nėra pilnai subrendę, kad jie gyvenimą, įvykius, vertybes tebematuoja vaiko mastu. Taip pat galimas dalykas, kad jie iš savęs mažiau reikalauja negu iš kitų arba savo darbus vertina vienašališkai ir nekritiškai.

     Vadinasi, tikras ir pastovus dėkingumas remiasi dviem dalykais: kasdiene ir apčiuopiama pagarba kiekvienam žmogui bei jo pagrindinėms teisėms ir kukliu bei realistišku savo viso asmens įvertinimu.

     Tik šiuo keliu eidamas žmogus bus giliai ir nuoširdžiai dėkingas už kiekvieną smulkmeną, už kiekvieną mažiausią gėrio trupinėlį. Jo akys nieko nepraleis, visa pastebės, nes jis ieškos progos padėkoti. Tai nebus vien mandagumo reikalas. Ne. Tai bus spontaniškas ir apčiuopiamas atsilyginimas už kiekvieną patirtą patarnavimą, už kiekvieną gerą žodį. Gyvenimą sunkina ne tik pergyvenimai, dideli nusivylimai ir skaudžios tragedijos, bet ir kasdienės nemalonios smulkmenos, kurios kaip nykštukai šilko siūlais supančioja milžino Gulivero kojas. Iš kitos pusės, gyvenimą palengvina, prašviesina, praturtina ne tik dideli ir laimingi įvykiai, bet ir kasdienės smulkmenos, kurios kaip medaus lašas, kaip rasa kartumą pašalina ir atgaivina.

* * *

     Kiekvienas sugeba padėkoti už didelę dovaną, už nepaprastą pasiaukojimą, už gyvybės išgelbėjimą. Bet visi šitie dalykai nėra kasdienybė. Jie retai pasitaiko. Bet ne kiekvienas moka padėkoti už mažus dalykėlius, už gėrio trupinius, už gerą žvilgsnį, už draugišką šypsnį, už mažutį patarnavimą, už kiekvieną atsižvelgimą ir rūpestingumą, kuris mūsų kasdienį gyvenimą padaro lengvesnį, malonesnį, žmoniškesnį. Bet tik tada sugebėsime padėkoti už visas dovanas, dideles ir mažas, kada būsime įsitikinę, kad nei pasaulis, nei plati Žemė, nei žmonės nėra mums skolingi. Priešingai, mes visiems esame skolingi už daugelį gerų dalykų, už kuriuos dar iki šiol nesame pilnai atsilyginę. Maži tie dalykai, bet jų jau tūkstančiai prisirinko. Mažos, bet skaitlingos skolos, kurias galima greitai atlyginti trumpu žodeliu “ačiū”, jei jis išplaukia iš kuklios ir kiekvienam gero linkinčios širdies.