CESANO ROMANO PAMOKA
BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S. J.
Viena Amerikos pilietė, gyvendama Romoje 1944 m., aprašė vokiečių okupacijos laikus ir savo knygoje tris kartus paminėjo Cesano stovyklą (Jane Scrivener, Inside Rome With The Germans, The Macmillan Company, 1945, 98, 112 ir 154 psl..) Ji, matyt, dirbo Vatikano Karo Belaisvių Informacijos biure ir gerai pažino Romą. Kalbėdama apie Cesano stovyklą, ji sako, kad tenai karo pabėgėliai turėjo vos šiokią tokią pastogę ir taip mažai maisto, kad vos galėjo palaikyti savo gyvybę. Tai yra tiesa. Nuo bado mirė tik du vaikai, gal ne tiek nuo maisto trūkumo, kiek nuo motinos apsileidimo ar psichinės ligos.
Kitoje vietoje ji rašo, kad vokiečiai evakuavę žmones ginklu. Ir tai yra tiesa. Nemanau, kad galima juos už tai kaltinti. Juk ką galėjo padaryti, jei gyventojai nesupranta karo pavojaus ir būtinai nori pasilikti savo namuose?
Trečioje vietoje amerikietė sako, kad Cesano karo pabėgėliai buvo patalpinti palūžusiuose kariuomenės barakuose, be antklodžių ir beveik be maisto. "Nemaža jų mirė iš bado ir šalčio" (154 psl.).
Tą paskutinę pastabą norėčiau patikslinti. Pabėgėlių apgyventi pastatai buvo mūriniai, kai kurie gražūs ir patogūs, kiti nebaigti; tačiau visi buvo nežmoniškai perpildyti. Nei viena šeima neturėjo ne tik atskiro buto, bet nei kambario. Mano nuomone, Cesano stovykloje galėjo sutilpti apie 3.000 pabėgėlių. Jų gi buvo kartais net 15.000.
Sugrįžęs į Romą, girdėjau iš buvusio fašistų partijos sekretoriaus Della Valle, kad partija siuntė į Cesaną drabužių, antklodžių ir lovai baltinių. Bet aš pats nesu sutikęs jokio pabėgėlio, kuris man būtų sakęs, kad ką nors iš fašistų yra gavęs. Fašistų siunčiama pagalba arba "sutirpo" pakeliui į Cesaną, arba stovyklos fašistai ją kam nors pardavė. Pirmomis stovyklos dienomis Marisa man sakė, kad stovyklos fašistai turi antklodžių. Bet kai jos paklausiau, kodėl jie tų antklodžių nedalina, ji patraukė pečiais. Spėju, kad tos antklodės buvo parduotos. Tokiu būdu galiu išaiškinti gandą, kad fašistų valdininkas, bėgdamas iš stovyklos, išsivežė pusantro milijono lyrų. Žinoma, dalį tos sumos jis galėjo gauti už parduotas maisto korteles.
Tačiau nesu matęs nei vieno nuo šalčio mirusio žmogaus. Kad mirė nuo persišaldymo, plaučių uždegimo ir kitų ligų, tuo nei kiek neabejoju. Balandžio mėnuo Romos apylinkėse yra vėsus, bet nešaltas. Nuo ko mirė pabėgėliai sausio, vasario ir kovo mėnesiais, nežinau. Bet policija, kuri tuos pabėgėlius laidodavo, nėra man išsitarusi, kad kas nors būtų nuo šalčio pastyręs.
Vokiečių stovyklos vadovybė, išskyrus kapitoną Paulių ir Mariją, buvo labai žmoniška. Tik anie "žmonių medžiotojai", kurie išvežė 30 mergaičių, buvo tikri nacių partijos fanatikai.
Po žmonių medžioklės stovyklos fašistas parašė raportą fašistų partijos vadovybei ir pats man jį perskaitė. Tenai tarp kitko buvo pasakyta, kad, nepaisant žmonių medžioklės, pagarba ir meilė Musoliniui padidėjo... Kai kas tikrai padidėjo, bet tik ne meilė ir pagarba.
Jane Scrivener sako, kad popiežius, siųsdamas pabėgėliams pagalbos, išgelbėjo daug gyvybių. To negaliu nei teigti, nei neigti. Kritiškiausiu momentu, kada sandėlyje nebebuvo jokios maisto atsargos, Vatikanas atsiuntė apie 100centnerių maisto. Kiekvienam pabėgėliui teko apie 3 svarus. Galimas daiktas, kad tie 3 svarai kai kam nulėmė gyvybės klausimą. Be to, man, Vatikano atstovui anomis dienomis pasisekė gauti apie 40 centnerių iš sąjungininkų. Ir tie centneriai prailgino mūsų gyvybę. Man atrodo, kad didžiausią pagalbą Vatikanas suteikė 386 ne maistu, bet prašydamas vokiečių, kad išvežtų iš stovyklos amunicija, o sąjungininkų, kad stovyklos neapšaudytų. Keletą kartų mačiau, ką reiškia masinė mirties baimė ir kaip ji veikia į žmogų. Nuo tos baimės popiežiaus pastangomis buvome bent dalimi išvaduoti.
Popiežiaus pagalba, kad ir kukli, turėjo daug psichologinės įtakos. Žmonės, praradę beveik viską, neprarado vilties. Senas fašistų posakis, kad "Duče rūpinsis visais", jiems buvo tas pats, kaip buliui raudonas skuduras. Bet į popiežių jie pradėjo žiūrėti kitaip. Tai pastebėjau per Dievo Kūno šventę ir per pirmą vaikų komuniją, kai vaikai įėjo į koplyčią, apsivilkę popiežiaus padovanotais rūbais. Žinoma, kai kas manė, kad Vatikanas ar popiežius turi padaryti viską: parūpinti užtektinai maisto, grąžinti karo belaisvius, tuojau sustabdyti karą ir užgydyti visas karo žaizdas. Ne, popiežius to padaryti negalėjo. Tai padarė vėliau tie žmonės, kurie buvo persiėmę popiežių skelbiama dotrina apie taiką, apie tautų sugyvenimą, apie socialinį teisingumą ir apie žmogaus asmens vertę.
Būdamas stovykloje, daugiausia reikalų turėjau su popiežiaus komisijos vicepirmininku, tėvu Otto Faller, vokiečiu jėzuitu. Tas kunigas man padarė neišdildomą įspūdį savo drąsumu, pasiaukojimu ir sumanumu.
Kai kiti pabūgdavo, susinarpliodavo biurokratijoje ar prarasdavo galvą, jis vis rasdavo išeitį. Jis padėjo karo pabėgėliams ne pamaldžiais žodžiais, bet centneriais.
Ne menkesnis buvo ir komisijos pirmininkas, prelatas Ferdinandas Baldelli. Teikdamas pagalbą pabėgėliams, kelis kartus jis rizikavo savo gyvybę ir degė tokia artimo meilės ugnimi, kurios iki šiol Italijoje nebuvau matęs. Jis vadovavo komisijai 17 metų ir mirė šių metų liepos mėn. 20d. Jonas XXIII prieš porą metų jį padarė tituliariniu Aperle vyskupu.
T. Raffaele Bitetti, S. J., kuris mane pakvietė į komisiją, man išvažiuojant į Ameriką, tapo mano įpėdiniu. Tiesa, pradžioje jis perėmė tik vieną darbo dalį, paskui ir visą. Persidirbęs, jis mirė 1959 metais.
Paskutinį kartą Cesano stovykloje buvau, rodos, 1948 metais. Tuokart Italijos valdžia stovykloje buvo įsteigusi kariuomenės mokyklą. Mokyklos direktorius, pulkininkas toks ir toks, mane labai maloniai priėmė, domėjosi netolima Cesano praeitimi ir paprašė, kad apie stovyklą papasakočiau karininkams. Bet aš, greitosios pagalbos automobilyje turėdamas ką tik iškastus St. Giorgio a Lyri burmistro palaikus, neturėjau daug laiko ir Cesano istoriją papasakojau trumpai tik mane lydėjusiam karininkui. Kariuomenės buvimas Cesano stovykloje man nepatiko. Jis kažkaip nesiderino su ta kančios persunkta vieta, pašvęsta daugelio nekaltų karo aukų gyvybėmis. Man atrodė, kad stovykloje turėtų viešpatauti tyla ir susikaupimas, o ne kareivių žingsniai, ne komandos žodžiai ir ne karo maršai. Tačiau jaunoji Italijos respublika, apsivaliusi nuo fašizmo, turėjo budėti, kad jos demokratinę santvarką ir plačių, būtinų bei krikščioniškų reformų programą nesugriautų kiti priešai.
Lydimas jauno ir simpatingo karininko, ėjau per stovyklą sunkiu žingsniu. Man atrodė, kad einu per kokią šventovę ar Kryžiaus Kelią. Tikrai, Cesano stovykla buvo tūkstančiams Kryžiaus Kelias. Kiekvienas pastatas, kiekviena vieta ar kampelis iššaukė manyje pagarbą tiems žmonėms, kurie čia kentėjo, vargo ir laukė šviesesnio rytojaus. Daugelis to rytojaus nesulaukė ir atsigulė Cesano kapinėse. Daugelis grįžo namo ir mirė nuo minų, granatų ar maliarijos. Daugelis senuose tėviškės griuvėsiuose pradėjo kurti naują gyvenimą. Keli šimtai Cesano stovyklos gyventojų buvo perkelti į kitas stovyklas, nes, praradę viską, nebeturėjo jėgų pradėti gyvenimą iš naujo.
Atsisveikinęs su karininku, sėdau į automobilį ir vežiau į “Gustavo liniją" vieno didiko palaikus. Jis savo laiku buvo turtingas žemvaldys, ilgametis burmistras ir gražiai nuaugęs vyras. Jo kaulus buvau sudėjęs į trigubą karstą, gal du ar tris kartus mažesnį už normalų. Kai pasiekiau jo tėviškę ir išėmiau karstą, kažkas šūktelėjo: "Žiūrėkite, koks mažas yra žmogus".
Taip, žmogus yra mažas. Mažas ir didelis. Žmonės, kurie 1939 m. laikė save dideliais, kuriuos sekė minių minios, 1945 m. tapo maži.
Netoli Cesano stovyklos yra senas etruskų miestas, vardu Vejo. Keletą kartų norėjau apžiūrėti tuos senus griuvėsius, bet niekuomet neturėjau laiko. Dabar to nesigailiu, nes visi griuvėsiai panašūs. Nežinau, kaip ir kada pradėjo griūti etruskų valstybė. Fašistų imperijos griuvimą mačiau pats savo akimis ir nė kiek nesistebiu, kad jų imperija sugriuvo.
Tarp etruskų ir fašistų klestėjo romėnų imperija. Apie juos žinomas Anglijos istorikas James Anthony Froude taip išsireiškia: "Jie, romėnai, buvo vadinami karalių tauta, nes karaliavo ant savo troškimų, geidulių ir polinkių. Jie nebuvo nei vaizduotės, nei intelekto žmonės. Jie turėjo kuklią tautinę literatūrą, mažai meno, mažai filosofijos. Jie buvo dori ir praktiški. Tose dviejose kryptyse reiškėsi visa jų vidaus jėga. Jie buvo politiškai laisvi, nes laisvė jiems reiškė ne galią daryti ką nori, bet kas yra teisinga, ir kiekvienas pilietis, kol dėl amžiaus negavo civilinių privilegijų, buvo auklėjamas paklusnumo drausmėje... Jie neįvilko gamtos jėgas į asmens formą, jie neformavo savo teologijos iš saulės ir žvaigždžių judesio arba iš metų laikų. Gal galima rasti juose pėdsakų kosminių tradicijų ir prietarų, bendrų vi390 sam pasauliui; bet jie pridėjo ir savo specialų bruožą, statydami šventoves ir atnašaudami aukas aukščiausioms žmogaus dorybėms: Stiprumui, Tiesai, Tiesumui (good Faith), Kuklumui, Gailestingumui ir Santaikai. Šitose ypatybėse glūdėjo visa, kas pakėlė žmogų virš gyvulių, su kuriais jis turi tiek bendrų dalykų".
Musolinis kopijavo tribūnų ar konsulų laikyseną, švaistėsi senais imperijos šūkiais, imitavo garsius imperijos karo vadus, bet neturėjo jų dvasios ir dorybių. Jėga, ne teisingumas, turėjo išrišti visas vidaus ir užsienio problemas. Kai susirėmė su didesnio jėga, jis ir jo partija supliuško į nieką.
Tokią pamoką išsivežiau iš Cesano Romano stovyklos.
Tokią pamoką rasdavau senose teologų ir moralistų knygose, popiežių kalbose ir didelių valstybių vyrų darbuose. Neseniai tą pamoką radau ir Jono XXIII enciklikoje apie taiką žemėje. Cesano Romano stovykla man tą pamoką padarė neišdildoma iš atminties.
Kitą kartą žydai, prispausti Romos imperijos, klausė Kristaus, ar reikia mokėti mokesčius ciesoriui. Išganytojas jiems atsakė: "Duok Dievui, kas Dievo, o ciesoriui, kas ciesoriaus".
Netolimos praeities ciesoriai reikalavo sau ir to, kas priklauso Dievui ir žmogui. Deja, kova už žmogaus ir Dievo teises dar nebaigta. Vienur ar kitur yra stovyklų, panašių į Cesano. Praėjus beveik 20metų nuo karo pabaigos, mes gyvename naujo karo baimėje ir niekas nėra tikras, kad jam nereikės užbaigti gyvenimą stovykloje. Tokia lėta yra pažanga į teisingumą, kuris, anot senų romėnų, yra karalysčių pamatas.