Spausdinti

ĮMET SPALIO 27 D. poetui ir visuomeninkui kan. Mykolui Vaitkui sukako aštuoniasdešimt metų. Šiuo laiku jis eina vienuolyno kapelionio pareigas Peace Dale, R. I., Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Sukaktuvininkas gimė 1883 m. spalio27 d. Gargžduose. Mokėsi Gargžduose, Palangoj, Liepojoj, Kunigų Seminarijoj Kaune, Akademijoje Petershurge (1906-1908) ir Innsbrucke (1908-1909). Plati ir gausi jo erudicija liečia literatūrą, istoriją, kultūrą, socialini ir politinį gyvenimą, teologiją ir filosofiją. Be kunigo pareigų, M. Vaitkus ilgą laiką bendradarbiavo su Jakštu Šv. Kazimiero Draugijoje kaip leidyklos redaktorius. Redagavo "Bažnytinę Apžvalgą", "Ganytoją", "Žvaigždę". Dėstė literatūrą Metropolinėje Kunigų Seminarijoj ir religiją Meno Mokykloje.

     M. Vaitkus yra jautrios sielos poetas, vienas vyriausių pomaironinės poezijos atstovų, iki gelmių paliestas krikščioniškos pasaulėžiūros ir gamtos grožio pradų; apysakininkas, dramaturgas, muzikas ir teatro kritikas. Per gražų savo amžių sukaktuvininkas yra parašęs virš 20 knygų. Pirmieji jo raštai pasirodė "Vienybėje" 1906 m. Jis plačiau reiškėsi nuo 1907 m. "Draugijoje", vėliau"Vaivorykštėje", "Viltyje", "Laisvėje", "Ryte", "Židinyje" ir kitur. Žymesnieji jo poezijos kūriniai yra šie: "Margumynai" (1911), "Šviesūs krislai" (1913), "Liepsnelės" (1921), "Nušvitusi dulkė" (1933), "Vienatvėje" (1952), "Alfa ir Omega" (1963); poemos: "Laimė", "Upytė", "Brėkšta", "Genijus ir Meilė"; dramos veikalai: "Žvaigždės duktė", "Žaibas ir mergaitė"; romanas: "Tvanas" (1927); apysakos: "Auštant" (1940), "Rytmečio žygiai" (1944); satyros: "Rakštys". Išvertė šv. Augustino "Išpažinimus" ir kita. Be to, parašė didelį pluoštą savo atsiminimų.

     Mykolo Vaitkaus 80 metų sukaktuvių proqa šiame numeryje talpiname jo keletą eilėraščių. Fragmentiškai, bet prasmingai jie išreiškia paties poeto gyvenimo tikslą: ar savo gyvenimo mariuose momentuose ("Bangos... bangos...'', 387 psl.), ar skaudžioje atsisveikinimo valandoje ("Mirksnio žvaigždės", 389 psl.) ar net liūdname tolimos tėviškės prisiminime blizgančių švenčių metu ("Kalėdų eglutė", 371 psl.), poetas nujaučia Tą, kuris jam kužda — "Aš čia..." ("Pasitikėjimas”, 390 psl.); kuriam ieško dovanos, "kas Tavęs būt verta" ("Rasos lašą", 376 psl.), ir kuris jį skatina kitus grožiniu žodžiu kviesti Ten, kur "skaisti žvaigždė plevena, naktį šviesią viltį mena..." ("Į Betliejų", 369 psl.).

Į BETLIEJŲ

     

 

     Tylūs toliai aidą lieja:
     “Bėkit, broliai, į Betliejų:
     ten Aukštybė prakartėlėj,
     ten Šviesa nakties šešėly”.

Einam to stebuklo, broliai,
kur žvaigždelėm mirga toliai,
kur briljantais virpa sniegas
ir upelis, tyliai bėgąs!

     Mum skaisti žvaigždė plevena,
     naktį šviesią vilti mena;
     ilgesys — jos žvainas vardas,
     Meilės meile skaisčiai verdąs.

 

 

 

KALĖDŲ EGLUTĖ

Kalėdų eglute, blizgais apžvaigždėtoji,
liepsnelėms bešypsant marguos gardumynuose,
tu rymai taip tyliai garbingoje vietoje,
linksmajam būrely viena nusiminusi.

     Išplėšė tave is giružės gelmingosios
     ir metė į vietą šią tolimą, svetimą,
     kur slenka lyg nuobodis valandos tingiosios
     ir viltį sugrįžti pas motiną atima...

Tu mano sesuo, nes ir tu apgailėtina:
 mus bloškė likimas į sopulio sietuvą;
tave iš giružės gimtosios išvietino,
man atėmė šventąją motiną Lietuvą...

     Man primeni tu jos naktužės atodūsį,
     giružių svajas ir mėnulio žavėjimą,
     žvaigždes, kur tau kužda ką amžina, rodosi,
     ir gilųjį grožį, mėlynės tau liejamą . ..

 

 

RASOS LAŠĄ

Mano Dieve, Tėve, aš Tave taip myliu ...
Betgi kaip išreikšiu savo meilę tylią?
Kur nuskinsiu žodį, kurs Tau suskambėtų,
kaip nakties gilybė, žvaigždėmis gėlėta?...

     Ne, nerasiu žodžio sieloj neturtingoj,
     kur, pries saulę žvaigždės, blankios mintys dingo.
     Galgi tad priimtum kokį žemės daiktą,
     didžio Meilės Žodžio svajomis užkeiktą?...

Betgi kaip surasiu, kas Tavęs būt verta,
kas nebūtų Tavo meilės rankos berta?
Kaip gi tad surasiu?.. Ašara man trykšta...
Gal būt, mano meilė Tau per ją išrykštų?

BANGOS... BANGOS...

Bangos ... bangos ... Kyla, šniokščia, griūva,

amžiais ūžia graudulingą giesmę ...
Ilgesingai mudu tolin žiūriva —
gal aušrinė patekės jame ...

Bangos, bangos bėga iš erdvybių —
skiria mudu okeano gelmės ...
Skęsta viltys tolumoj beribėje,
gęsta jūroj plaštakėlėmis ...

Bangos, bangos, argi taip mum lemta —
niekad žemėj nebišvyst viens antro,
nors taip trokščiau, kad dar išgyventume
jauno rojaus sielų santarą?

Bangos, bangos, gal ir ten, Anapus
begalybėn tyliai mum įžengus,
skirs bedugnė brolius, dvasiom tapusius? ...
Ach, tamsybė tolį dengia mums ...

Bangos, bangos ... Kyla, šniokščia, griūva,
gieda širdžiai graudulingą dainą —
kad tolybėj pasitikti turiva,
kas ten glūdi neatmainomai ...

 

MIRKSNIŲ SNAIGĖS

Iš tylių aukštybių milijardai snaigių
skrenda ir sumirga, ir išnyksta staigiai,
 krisdamos be garso į baltpūkį klodą,
 kurs uždengia žemę lygiai ir vienodai...

Kaip sidabro snaigės, ir būties momentai,
iš kažkur atskridę, krenta, krenta, krenta . ..
 kol mumis uždengia storas laiko klodas,
netgi smėlio kapo ateičiai nebrodąs ...

Šaltas tyrų sniegas, grįžtant čion gegužiui,
 į motulę jūrą vandenim nuūžia,
ir atgiję kloniai saulei pasirodo,
ir vėl puošia gėlės žemės veidą juodą ...

Klojąs mūsų kapą šaltas laiko klodas
saulėj neištirpsta, kaip žiemužės godos,
ir pageltę kaulai tyliai amžius miega,
abejingi saulei, abejingi sniegui...

PASITIKĖJIMAS  

Kažkas ten kyla rūsčia, rimta...
Ten ateitis kaip tvanas grumzdžia...
Kai baimę nuo širdies nuimtų,
kur džiaugsmą geso, rimtį drumzdžia?...

     Kas ranką kūdikiui ištiestų
     ir per tamsybių vestų klastą
     į Amžių Tėvo aukštą Miestą,
     kur tremtinys tėvynę rastų?...

     Cit! paklausyk: "Aš čiaJis kužda:
     "Nenusilenk silpnybės dvasiai!
     Tik savo širdį duok man uždą
     Aš vesiu: eik į saulę drąsiai!”