ALFONSAS GRAUSLYS
PIRMOSIOS SESIJOS DARBAI
Visuotinio Bažnyčios Suvažiavimo pirmoji sesija tęsėsi nuo 1962 m. spalio mėn. 11 d. iki gruodžio mėn. 8 d. Įvyko 36 bendri susirinkimai, kurių metu apie 1100 dalyviu pareiškė savo nuomonę svarstomais klausimais. Balsuota 33 kartus.
Medžiaga svarstymams buvo ruošiama trejetą metų specialių komisijų. Ji lietė tikėjimo ir dorovės, vyskupų ir vyskupijų valdymo, Rytų Bažnyčios, sakramentų, dvasiškuos ir tikinčiųjų, vienuolių, misijų, liturgijos, seminarijų, katalikiškų mokslo įstaigų, pasauliečių apaštalavimo bei spaudos reikalus. Pirmoje sesijoje buvo apsvarstyta tik maža dalis paruoštos medžiagos.
KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖ
Krikščionių vienybės klausimu buvo ruošiamos trys atskiros programos trijų komisijų: Rytų Bažnyčios Komisija, sekretoriatas krikščionių vienybei skatinti ir Teologijos Komisija. Šioje sesijoje buvo svarstoma tik Rytų Bažnyčios paruošta programa. Joje buvo rasta nemaža trūkumų. Nuspręsta sujungti trijų komisijų ruošiamas programas į vieną, tinkamiau išreikštą teologišku, pastoraciniu, liturgišku bei psichologišku atžvilgiu.
MASIŲ KOMUNIKACIJOS PRIEMONĖS
Svarstant masių komunikacijos priemones, t. y. spaudos, kino, filmų, radijo ir televizijos, pirmiausia pabrėžta jų didelė svarba. Juk šiandieniam pasaulyje yra 8.000 dienraščių su 300 milijonų skaitytojų; 22.000 savaitraščių ir mėnesinių žurnalų su 200 milijonų prenumeratorių. Kasmet pa-364 gaminama 2500 kino filmų, kuriuos aplanko 17 milijardų žmonių per metus. 6.000 radijo stočių pasaulyje klausosi 400 milijonų žmonių ir 1.000 televizijos stočių programų žiūri 120 milijonų žmonių. Kadangi tos visos priemonės galingai veikia žmones, Bažnyčia yra jomis suinteresuota. Buvo pasisakyta, kad per jas pasaulis nebūtų nudorovinamas ir kad jos būtų naudojamos apaštalavimui. Be to, buvo svarstomas tarptautinės katalikiškos žinių agentūros steigimas. Nors Susirinkimas Sekretoriato principiniams dėsniams pritarė, tačiau paruošta programa liko grąžinta aiškesniam formulavimui.
APREIŠKIMO ŠALTINIAI
Teologinės Komisijos pateikta Apreiškimo šaltinių schema susilaukė didžiosios Susirinkimo dalies aštrios kritikos ir atmetimo. Susirinkimas pasisakė už tų klausimų pagrindinį peržiūrėjimą ir jų naują formulavimą, nes pateiktasis buvo visai neatsižvelgęs į šio Suvažiavimo pastoracinius tikslus. Prie to atmetimo prisidėjo ir pats popiežius. Tuo būdu, kard. Ottaviani, Teologinės Komisijos Pirmininkas, kuris pateiktą formulavimą gynė, susidūrė su Susirinkimo pasipriešinimu.
Pasisakiusieji diskusijose pareiškė, kad šis formulavimas yra perdaug negatyvus, sustingęs savo scholastinėse sąvokose, todėl negyvenimiškas, nepritaikytas pastoraciniams tikslams, kad jame visai neatsižvelgiama į krikščionių kitatikių skirtingą galvoseną, kad reikėtų tokių formulavimų, kurie jiems būtų suprantamesni ir kurie įgalintų pokalbį tarp katalikų ir kitų krikščionių užmegzti.
Kiti Susirinkimo dalyviai nurodė tų formulavimų nepilnumą, nes daug labai svarbių klausimų ten visai liko nepaliesta, kaip pav. išganymo klausimas prieš Apreiškimą, nekrikštytųjų likimas ir t. t.
MES ŽIŪRIME į musų laikus bei jų įvairius priešingus pasireiškimus su dideliu švelnumu ir troškimu pasiūlyti šios dienos žmonėms draugišką, išganingą ir viltingą žodį, kurį Kristus atnešė į pasaulį...
Paulius VI
Daug šviesos į šiuos klausimus įnešė, tolimesniam jų vystymui gaires nustatė, būsimam gyvenimiškesniam formulavimui sąlygas ir dėsnius nurodė vysk. de Smedt. Reikia, anot jo, teologinius klausimus formuluojant, pažinti šiandienę stačiatikių ir protestantų teologiją, reikia žinoti, ką jie apie katalikų teologiją mano ir kas, jų manymu, pas katalikus pertrumpai ir abstrakčiai nusakyta. Reikia įsisąmoninti mūsų šiandienės teologinės terminologijos sunkiai suprantamą aiškinimą ir pagalvoti apie lengviau suprantamą biblinę — patristinę kalbą. Pagaliau vysk. de Smedt iškėlė tos schemos paruošimo trūkumus, kurie kilo dėl to, kad Teologijos Komisija nebendradarbiavo su Sekretoriatu Krikščionių Vienybei skatinti.
Diskusijos Apreiškimo šaltinių klausimu baigėsi popiežiaus Jono XXIII įsiterpimu, sudarant specialią komisiją, susidedančią iš Teologinės Komisijos ir Sekretoriato krikščionių vienybei skatinti narių. Tai komisijai vadovauti paskirti tų komisijų vedėjai kard. Ottaviani ir kard. Bea. Tos Komisijos uždavinys yra paruošti naują schemą, kurioje būtų atsižvelgta į Susirinkimo dalyvių daugumos kritiškas pastabas.
BAŽNYČIA
Vėliau buvo pateikta tos pačios Teologinės Komisijos paruošta schema apie Bažnyčią. Toje Konstitucijoje buvo liečiami ir aptariami tokie klausimai, kaip Bažnyčios uždaviniai žemėje, jos reikalingumas išganymui ir dalyvavimas joje, vyskupų padėtis Bažnyčioje, jų pareigos, vienuoliai ir pasauliečiai, mokomoji Bažnyčios galia, autoritetas ir t. t. Svarbiausias ir esmingiausias Susirinkimo uždavinys buvo giliau ir gyvenimiškiau aptarti Bažnyčios prigimtį, jos sąvoką ir uždavinius šioje žemėje. Kaip tik šito ir visos eilės kitų aktualių dalykų Susirinkimas šitoje Konstitucijoje nerado. Štai kodėl diskusijose buvo reikalaujama gilesnio Bažnyčios aptarimo. Susirinkimo dalyviai pasisakė, kad būtų ryškiau aptartos vyskupų ir konferencijų galios, eilinių tikinčiųjų kunigiškoji ir tikėjimą pasaulyje išlaikančioji vertybė, o taip pat ne tik Bažnyčios teisės, bet ir jos pareigos, žmonijai tarnaujant.
Taip pat reikalauta, kad ir pati formulavimo kalba būtų mažiau juridinė, labiau pastoracinio pobūdžio.
Svarstant Bažnyčios konstituciją, ypač buvo keliamas vyskupų kolegiškumas — jų ryšys su Apaštalų Kolegija, pasaulio vyskupų atsakomybė už visuotinės Bažnyčios likimą, jų drauge su Popiežium dalyvavimas Bažnyčios valdyme, vyskupų konsekracijos sakramentiškumas ir t.t. Susirinkimas reikalavo, kad ir pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje būtų pabrėžtas ta prasme, kad jie nėra vien tik bažnytinės hierarchijos uždavinių vykdytojai, bet ir Dievo Karalystės pasaulyje statytojai.
Belgijos kard. Suenens priminė, kad Bažnyčios tema yra pats svarbiausis klausimas ir kad visi kiti teologiniai klausimai yra tik Bažnyčios išvidinio ir išorinio gyvenimo išsiskleidimas. Kritikuojant formulavimą apie Bažnyčią, iškelta ir tai, kad jame visai neatsižvelgta į Rytų Bažnyčios Tėvų mokslą šiuo klausimu, kad jame Vakarų klasiškoji teologija liko nustumta į šalį ir kad labiausiai buvo vadovaujamasi XIX šimtmečio teologija (kuri buvo mažiausiai kūrybinio, o labiausiai gynimosi pobūdžio — A. G.). Reikalauta, kad Bažnyčia būtų pavaizduota ir kaip Kristaus Mistinis Kūnas, ir kaip Kristaus Sužieduotinė bei Dievo tauta. Reikėtų duoti pajusti ir tai, kaip per Bažnyčios veikimą reiškiasi gyvasis Kristus.
Kard. Lercaro skatino Bažnyčios gyvenime, pavieniuose nariuose, bendruomenėje bei išoriniame kulte įnešti Kristaus neturto ir paprastumo, kad tuo būdu neturtingųjų masės pajustų Bažnyčios skelbiamą Kristų. Reikėtų labiau pavaizduoti ir Kristaus meilę — tą Bažnyčios sielą, nes meilės tarnyba yra Bažnyčios uždavinys.
Susirinkime pasisakyta ir už tai, kad moksle apie Bažnyčią būtų darniai sutaikinti autoriteto, jam paklusnumo ir asmens laisvės dėsniai. Reikalauta ir to, kad pasauliečiai specialistai būtų kviečiami į Susirinkimo Komisijų darbą.
Nenuostabu, kad po tokios kritikos, pastabų ir reikalavimų buvo nuspręsta Konstituciją apie Bažnyčią naujai pertvarkyti ir vėl svarstyti antroje sesijoje. Klausimas apie Mariją buvo prijungtas prie Bažnyčios schemos.
LITURGIJA
Pradžioje paaiškinsime apie liturgijos sąjūdį, kad geriau suprastume Suvažiavimo nutarimų svarbą.
Liturginio sąjūdžio dvasią nusako Pijaus X žodžiai: "pirmasis ir nepamainomas tikros Kristaus dvasios šaltinis yra aktyvus dalyvavimas šventose Bažnyčios paslaptyse”.
Pastaraisiais šimtmečiais dauguma tikinčiųjų nutolo nuo Bažnyčios liturgijos, kuri jiems tapo nesuprantama ir tolima. Vietoj šios maistingos dvasinės duonos, jie ėmė misti įvairiomis privatinio pobūdžio dievotumo pratybomis. Jei ir buvo tais laikais rūpinamasi liturgija, tai tik jos puošnumu, o ne prie žmonių priartinimu. Štai kodėl liturgijos sąjūdžio tikslas yra padaryti liturgiją tikintiesiems suprantamu, gyvenimą tvarkančiu ir juos dvasiškai maitinančiu pradu. Todėl ji turi pasidaryti jiems prieinamesnė, permatomesnė ir gyvenimiškesnė. 366
Liturgijos Konstitucijos vedamųjų dėsnių priėjimas buvo apčiuopiamiausias pirmosios sesijos vaisius. Tie dėsniai lietė liturgijos esmę ir reikšmę Bažnyčiai bei tikintiesiems, jų sąmoningą dalyvavimą liturgijoje, jos atitikimą tautinėms tradicijoms, liturginės dvasios ugdymą bei apaštalavimą.
Privalomuose dalykuose — vienybė; neaiškiuose — laisvė; visuose — meilė.
Jonas XXIII
Daugiausia diskusijų sukėlė trys pagrindiniai klausimai, būtent,
1) vietinių tautinių kalbų naudojimas vietoj lotynų kalbos;
2) didesnių sprendžiamųjų teisių suteikimas vyskupų regionalinėms konferencijoms ir
3) tinkamų liaudies pradų įjungimas į liturgiją.
Norintieji lotynų kalbą liturgijoje palikti pabrėžė, kad toji kalba išreiškia Bažnyčios vienybę, kad jos aiški ir nusistovėjusi terminologija tinka dogmatiniams formulavimams ir t. t. Vietinių kalbų įvedimo šalininkai tvirtino, kad, tik tas kalbas liturgijoje vartodami, priartinsime tikinčiuosius prie pačios liturgijos, juos į sąmoningą dalyvavimą įtraukdami.
Labai įdomiai tuo klausimu pasisakė graikų katalikų patriarchas Maximos IV Saigh, kuris laikomas pirmuoju po popiežium garbės atžvilgiu Katalikų Bažnyčioje. Jis aiškiai ir pagrįstai pasisakė už vietinių kalbų įvedimą. Anot jo, Vakarų Bažnyčia skiria perdidelę reikšmę lotynų kalbai. Juk ir Kristus aukojo pirmąją eucharistinę auką savo gimtoje aramėjų kalboje. Negalima įsivaizduoti nei apaštalų, besimeldžiančių tikintiesiems visiškai nesuprantama kalba. Anot jo, Romos Bažnyčia iki III amžiaus vidurio vartojo graikų kalbą, nes tikintieji šia kalba tuomet kalbėjo, ir tik tada ją pakeitė į lotynų kalbą, kai tikintieji pradėjo lotyniškai kalbėti. Tad ar nereikėtų ir šiandien tokio dėsnio laikytis? Tik viduramžiais, kai lotynų kalba pasidarė oficiali Romos imperijos kalba, tada ir Bažnyčia padarė ją sava kalba. Tuo tarpu, anot patriarcho, Rytuose iš viso nėra buvę liturginės kalbos klausimo, nes juk kiekviena kalba yra liturginė, remiantis Psalmistu, kuris visas tautas kviečia Dievą garbinti. Rytiečiai neįsivaizduoja tokios galimybės, kad susirinkę melstis tikintieji negalėtų suprasti kalbos. Lotynų kalba yra mirusi, Bažnyčia gi yra gyva ir todėl gyvos kalbos reikalinga. Štai kodėl patriarchas pasiūlė tekstą "lotynų kalbos vartojimas Vakarų liturgijoje paliekamas” pakeisti į "lotynų kalba yra pirmoji ir oficiali Romos apeigų kalba”. Tai reiškia, kad šalia jos gali būti ir vietinės kalbos.
Nesigilinsime čia į kitų liturginių klausimų diskusijas, būtent, dėl Mišių apeiginės sudėties, didesnio aiškumo ir paprastumo, dėl gausesnio Šv. Rašto įvedimo į Mišias, dėl vietinių kalbų vartojimo, paliekant lotynų kalbą tik Mišių Kanone, dėl Komunijos abiem pavidalais įvedimo bent iškilmingesniais atvejais ir t. t. Neliesime čia ir diskusijų dėl brevijoriaus reformos, dėl bažnytinių metų eigos, dėl įvedimo pastovios Velykų dienos ir t.t., nes tie dalykai galutiniam apsvarstymui liko grąžinti Komisijai ir jų priėmimas atidėtas antrajai sesijai. Mums pirmoje vietoje reikia susipažinti su jau priimtos Liturginės Konstitucijos pirmojo skyriaus mintimis. Tai pagrindiniai liturginės reformos dėsniai.
Tos Konstitucijos įžangoje pasisakoma, kad Susirinkimas, norėdamas tikinčiųjų krikščionišką gyvenimą pagilinti, visų tikinčiųjų Kristumi susivienijimą paskatinti ir visiems žmonėms kelią į Bažnyčią parodyti, numato, kad tam visam reikia bažnytinės įstaigos, kiek tam Bažnyčia turi galios, liturgiją keisti ir mūsų laikams pritaikyti. Štai kodėl reikia naujinti liturgiją. Už tat ir pirmasis konstitucijos skyrius yra įvardintas "Bendrieji dėsniai šv. liturgijai atnaujinti ir ugdyti”.
To konstitucijos skyriaus pradžioje aiškinama, kad pati liturgijos esmė jau rodo, kaip ji svarbi krikščioniškam gyvenimui ir Bažnyčiai. Juk, anot popiežiaus Leono XIII ir Pijaus XII, Bažnyčia, gimusi iš Kristaus šono žaizdos, yra nuostabus sakramentas ir išganymo įrankis. Tą išganymą Bažnyčia vykdo Mišių auka ir sakramentais, t. y. liturgija. Kristus pasilieka Bažnyčioje Eucharistijos pavidalu, kunigo asmenyje ir bendrai sakramentuose, bet ir savo žodyje ir bendruomenės maldoje. Taip per liturgiją Kristus vykdo savo kunigystę ir todėl kiekvienas liturginis veiksmas yra šventas ir išganingas.
Toliau Konstitucija kalba apie tikinčiųjų veiklaus dalyvavimo liturgijoje pagrindą, būtent, jų krikštu įgytą kunigišką pobūdį, kuris duoda jiems teisę ir pareigą li-368 turgijoje dalyvauti. Visi kiti teologiniai mokslai turi būti rišami su liturgija ir seminarijų auklėtiniai turi būti auklėjami liturginėje dvasioje.
Tolimesnėje ir svarbiausioje pirmojo skyriaus Liturginės Konstitucijos tąsoje kalbama apie liturginį atsinaujinimą ir reformą. Čia nurodoma, kad liturgiją tvarkyti tegali Bažnyčia — taigi Apaštalų Sostas ir tam tikrose ribose vyskupų teritorinės konferencijos. Naujų liturginių apeigų įvedimas turėtų iš esančių apeigų organiškai vystytis, augti. Šv. Raštas ir meilė jam turi duoti reformai toną. Pagaliau, reikia, neatidėliojant, specialistų pagalba remiantis ir pasaulio vyskupų atsiklausiant, patikrinti liturgines knygas ir jas naujai išleisti. Čia reikia pastebėti, kad į reformos pravedimą visur įtraukiami vyskupai, kai tuo tarpu dar artimoje praeityje tie dalykai buvo autoritetingai Romos Apeigų Kongregacijos tvarkomi.
Nors Dievo garbinimas yra pirmasis liturgijos uždavinys, tačiau per ją skelbiamas ir Dievo žodis. Todėl Šv. Raštas turi būti vispusiškiau liturgijoje pristatomas. Pamokslai Mišių metu turi labiau remtis Šv. Raštu. Kur trūksta kunigų, diakonai arba kiti vyskupo įgalioti asmenys galės skelbti Dievo žodį.
Nors lotynų kalba Romos apeigose principiniai paliekama, tačiau žmonių naudai galima vartoti vietines kalbas kai kuriose Mišių dalyse ir sakramentų teikime. Konkrečiau nuspręs vietos vyskupai, kurių sprendimus turės patvirtinti Apaštališkasis Sostas.
Misijose papročiai, nesurišti su klaidomis ir prietarais, galės būti įvesti liturgijon. Taip paliekamos atviros durys toms tautoms susidaryti apeigas, skirtingas nuo Romos liturgijos.
Pabaigoje pareiškiama, kad reikia vyskupijose steigti pastoracinius - liturginius institutus, kurių darbuose galėtų dalyvauti ir specialistai pasauliečiai.
PIRMOSIOS SESIJOS UŽBAIGIMAS
Pirmoji sesija buvo iškilmingai užbaigta Šv. Petro Bazilikoje gruodžio 8d. Nors popiežiaus Jono XXIII sveikatos stovis blogėjo, tačiau gruodžio 7ir 8d. jis pasakė užbaigiamąsias kalbas. Gruodžio 7d. pilnaties darbo posėdžio pabaigoje trumpoje kalboje jis padėkojo visiems už atliktą darbą, drauge pasigėrėdamas, kad darbas vyko meilėje ir tiesoje. Gruodžio 8d., Marijos Nekalto Prasidėjimo šventėje, Mišioms baigiantis, popiežius pasakė kiek ilgesnę kalbą. Prisimindamas tas Marijos garbei skirtas dienas, spalio 11d. ir gruodžio 8d., kuriomis Susirinkimo pirmoji sesija prasidėjo ir baigėsi, jis pabrėžė, kad Bažnyčioje dideli dalykai vyksta Marijos globoje. Pirmąją sesiją jis įvertino, kaip įžangą į Susirinkimo darbus. Tai buvo pasaulio vyskupų susipažinimas, ryšių užmezgimas ir pirmosios pratybos tokį darbą dirbti. Kilusieji nuomonių skirtumai padėjo nušviesti tiesą tikra šviesa ir parodė pasauliui šventąją Dievo vaikų laisvę Bažnyčioje. Žvelgdamas į tą devynių mėnesių pertrauką iki antrosios sesijos, popiežius nurodė, kad tai bus darbo laikotarpis, kad komisijos dirbs, kad specialiai sukurta komisija visus darbus derins. Jis priminė, kad ir vyskupai patiektus klausimų formulavimus studijuos. Su viltimi žvelgdamas į ateitį, į Susirinkimo pravedamą atnaujinimą — į tas "naująsias Sekmines”, popiežius atsisveikino su pirmosios sesijos dalyviais.
Nors pirmosios sesijos nutarimų buvo nedaug, tačiau, kardinolo Lienard žodžiais, "nematomų vaisių rinkinys yra milžiniškas”. Prie tų vaisių priklauso pasaulio vyskupų broliškas bendravimas, davęs jiems visuotinės Bažnyčios pulso pajutimą. Susirinkimam suvažiavę vyskupai pajuto savo galią Bažnyčios valdyme, kad jie stovi aukščiau Romos Kurijos, ypač Visuotinio Suva-372 žiavimo metu; juk ir Bažnyčios įstatymuose sakoma, kad "Visuotinis Susirinkimas turi aukščiausią valdžią visuotinėje Bažnyčioje” (kanonas 228), nes jis turi net įstatymų leidžiamąją galią; tuo tarpu Kurija turi tik vykdomąją. Ta galia dabar vyskupai ir pasinaudojo, siekdami visuotinės Bažnyčios vadovavimą padaryti mažiau centralizuotą Romoje, daugiau tarptautinį, visapusiškesnį, didesnėje visų pasaulio vyskupų įtakoje.
Susirinkime taip pat išryškėjo didėjantis supratimas ir nusistatymas tik esminius dalykus palikti, o pagelbinius pagal šių laikų reikalavimus pakeisti ir pritaikyti. Tas ypač liečia liturgines apeigas ir pastoracinius metodus.
Krikščionių nekatalikų stebėtojų dalyvavimas Susirinkime taip pat buvo svarbus įvykis. Tai pirmasis tokios rūšies oficialus kontaktas, pradėjęs gilesnį vieni kitų pažinimą, supratimą ir dialogą, vedantį prie vienybės. Tad nėra abejonės, kad prasidėjęs II Vatikano Suvažiavimas atvėrė naujus akiračius ir viltis krikščionių pasauliui.