Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Esu katalikė ir lietuvė. Man atrodo, kad turėtų būti įmanoma suderinti mūsų lietuviškus papročius su Katalikų Bažnyčios nuostatais, bet gyvenime to nematyti. Mums, patekusiems į svetimus kraštus, dažnai dilgina nervus įvairūs svetimi papročiai, bet kas blogiausia, kad net katalikų dvasiškija mūsų nenori suprasti ir visiškai ignoruoja mūsų lietuviškus papročius bei tradicijas. Štai, pavyzdžiui, paimkime kad ir vaikų krikštą. Lietuvoje buvo paprotys vaiką krikštyti tik po kelių mėnesių ar po pusės metų, o kartais dar vėliau. Bet pamėgink taip padaryti čia! Tave kunigas išbars, iškolios, lyg būtum papildęs kokį didžiausią kriminalą. Norėčiau žinoti, dėl ko taip elgiamasi. Ar yra koki nors Bažnyčios nuostatai bei pageidavimai vaikų krikšto atžvilgiu?

     Taip pat norėčiau paklausti, kuriam tikslui yra reikalingi krikšto tėvai.. Ar gali krikšto tėvais būti ir nekatalikai?

     Dėl ko kunigai vengia būti krikšto tėvais? Dėl ko kai kuriose parapijose kunigai parodo didelį nepasitenkinimą, jeigu paprašai, kad kūdikiui pakrikštyti leistų kokį nors kitą gerai pažįstamą ir šeimai artimą kunigą? Ar būtinai reikia krikštyti parapijos bažnyčioje?

     Taip pat man yra labai nesuprantama, dėl ko Bažnyčia nori, kad moteris, pagimdižusi kūdikį, eitų į bažnyčią, kaip sakoma, įsivesdinti? Ar be to įsivesdinimo ji negali priimti jokių sakramentų? Ar kūdikio gimdymas yra koks nors nusikaltimas?

     Gal šie klausimai jums atrodys juokingi, bet mane jie labai vargina, todėl būčiau labai dėkinga, jeigu savo žurnale į juos atsakytumėte.

"L. L." skaitytoja

Mieloji "L. L." Skaitytoja,

     Krikštas yra pats reikalingiausias sakramentas, nes jis suteikia pašvenčiamąją Dievo malonę, be kurios negalima patekti į dangų. Tad negali būti jokios abejonės, kad yra tam tikros Bažnyčios nustatytos taisyklės, tvarkančios šio sakramento teikimą bei priėmimą. Tos taisyklės yra surašytos Bažnyčios teisių knygose, vadinamose "Codex Iuris Canonici". Yra net 43 kanonai (737-779), kuriuose surašytos įvairios šio sakramento teikimo bei priėmimo taisyklės. Tuose kanonuose yra kalbama ir apie Tamstos iškeltus klausimus.

     Kadangi krikštas išganymui yra būtinai reikalingas ir, jo nepriėmus, negalima priimti jokio kito sakramento, tai Bažnyčia jo priėmimą yra taip palengvinusi, kad, reikalui esant, jį gali teikti ne tik paprastas žmogus, nekunigas, bet net ir nekatalikas ar nekrikščionis, jeigu tik jis žino, kaip reikia krikštyti ir turi reikiamą intenciją. Ta-čiau dėl tos pat priežasties Bažnyčia nori, kad šis sakramentas būtų teikiamas kaip galima greičiau, vaikui gimus, kad jis, kokiai nelaimei atsitikus, nemirtų be krikšto. 770-tas kanonas taip sako: "Kūdikiai kaip galima greičiau turi būti krikštijami; klebonai ir pamokslininkai turi dažnai tikintiesiems šią svarbią pareigą priminti". Jau ir mūsų, lietuvių, visuomenėje yra žinomas ne vienas įvykis, kai, tėvams vis atidėliojant krikštą, kūdikis staiga be krikšto mirė, ir tėvai dėl to visą gyvenimą jaučia sąžinės graužimą.

     Negali būti kalbos apie kokį nors paprotį, kuris prieštarautų Bažnyčios nuostatams. Tačiau yra labai klaidinga sakyti, kad Lietuvoje buvo paprotys kelis mėnesius atidėlioti vaiko krikštą. Toks paprotys buvo bepradedąs įsigalėti tik miesčionijoje paskutiniuoju metu, o pirmiau visoje Lietuvoje buvo paprotys vaiką nešti į bažnyčią krikštyti pirmąjį sekmadienį po gimimo.

     Koki yra paprastai krikšto atidėliojimo pasiteisinimai? Nekalbant jau apie gryną apsileidimą ir krikšto reikšmės nesupratimą, dažniausiai girdimos dvi priežastys: pirmoji — pylimas šalto vandens labai mažam vaikui ant galvos gali pakenkti jo sveikatai; antroji — norima geriau pasiruošti krikštynoms — baliui, o kartais reikia laukti iš kur nors parvykstančių numatytų krikšto tėvu ar kitų artimųjų. Tačiau nei viena, nei kita priežastis nėra pakankama atidėlioti krikštui. Normaliose sąlygose užpylimas trupučiuko vandens vaikui ant galvos nieko nepakenks, kaip jam, vos gimusiam, nepakenkia nė maudymas. O jeigu žiemą bažnyčioje labai šalta, tai krikšto vandenį, pasėmus į kokį nors indelį, galima šiek tiek pašildyti. Antroje priežastyje minimus reikalus galima sutvarkyti labai lengvai. Nėra jokio reikalo ruošti iškilmingą puotą tą pačią dieną, kada vaikas krikštijamas. Tą puotą galima nukelti net kelias savaites ar kelis mėnesius. O jeigu numatyti krikšto tėvai negali atvykti, tai juos gali pavaduoti kiti, bet teisiškai skaitysis krikšto tėvais tie, kurie bus įrašyti į krikšto knygas parapijoje.

     Krikšto tėvai yra tam reikalingi, kad, mirus vaiko tėvams ir nesant kitų globėjų, jie galėtų pasirūpinti vaiko auginimu ir auklėjimu. Žinoma, gal niekad neįvyks arba įvyks labai retais atvejais, kad vaikas liks be jokių globėjų. Tačiau, ir vaiko tėvams esant gyviems, krikšto tėvai turi šiek tiek rūpintis ypač dvasiniu vaiko auklėjimu. Dėl to yra reikalaujama, kad krikšto tėvai būtų praktikuoją katalikai. Kadangi dėl tam tikrų svarbių priežasčių kunigai nekuria savo šeimų, tai taip pat nepageidaujama, kad jie taptų kokio nors kūdikio krikšto tėvais. Tačiau tai nėra griežtas įsakymas. Vyskupui ar vienuolyno vyresniajam leidus, kunigas gali būti krikšto tėvu. Vis dėlto tiems, kurie nori, kad per krikštą jų vaikas dvasiškai susigiminiuotų su kokiu nors jų šeimai brangiu ir artimu kunigu, kai kurie vyskupai pataria, kad tą kunigą jie kviestų ne krikšto tėvu, bet vaiko krikštytoju, nes į dvasinę giminystę su vaiku įeina ne tik krikšto tėvai, bet ir tas asmuo, kuris krikštija (768 kanonas). Dėl šios priežasties, atrodo, klebonas negerai pasielgtų, jeigu tėvams draustų kviestis kitą kunigą jų vaikui krikštyti. Kaip tėvai turi teisę parinkti vaiko dvasinei giminystei krikšto tėvus, taip jie turi teisę tai giminystei parinkti ir krikštytoją. Paprastai klebonai to ir nedraudžia, nes čia nėra jokios rimtos priežasties, juk kitas kunigas atlieka tik pareigą, o įprastinė auka už tą pareigą paprastai duodama parapijai.

     Vaikas krikštijamas savo parapijos bažnyčioje, ir į tam tikslui skirtas parapijos knygas įrašoma, kada vaikas gimė ir kas jį krikštijo; taip pat ten įrašomi pakrikštyto vaiko, jo tėvų ir krikšto tėvų vardai. Tai yra svarbus dokumentas — vaiko gimimo ir krikšto metrikai. Tik dėl labai svarbių priežasčių ir gavus bažnytinės vyresnybės leidimą, teikti iškilmingą (su visomis ceremonijomis) krikšto sakramentą galima ne parapijos bažnyčioje, bet namuose. Ir šiuo atveju minėti daviniai turi būti įrašyti į parapijos knygas. Savaime aišku, kad, esant mirties pavojui, galima krikštyti bet kurioje vietoje. Bet tai nėra iškilmingas krikštas. Vėliau, jeigu vaikas gyvena, reikia jį nešti į bažnyčią ir papildyti visas iškilmingojo krikšto apeigas.

     Kūdikio gimdymas, be abejo, nėra joks nusikaltimas, bet labai kilnus veiksmas. Tas Tamstos minimas įvesdinimas nėra būtinai reikalingas, bet labai patartinas. Tai yra motinos palaiminimas ir paprašymas jai bei jos kūdikiui reikalingų Dievo malonių. Ta ceremonija yra labai paprasta: bažnyčioje klūpinčią motiną kunigas pašlaksto švęstu vandeniu ir atkalba trumpą, bet labai gražią ir prasmingą maldelę, prašydamas motinai ir kūdikiui Dievo palaimos.

     Tėvynė iš visų pusių mus formuoja giliu ir neišdildomu būdu. Ji yra Dievo bendradarbė sukurti mūsų asmeniui. Todėl tėvynės meilė ne tik pasiteisina prieš protą, bet ir iškyla mums privaloma dorybe, savu būdu atsistojančia šalia Dievo meilės ir sūniško pietizmo.

M. de Munnynck