DR. JUOZAS PRUNSKIS
IENAS garsiosios Mayo Brolių klinikos Rochestery, Minn., kūrėjų dr. Charles Mayo yra pareiškęs: "Kai žmogus ruošiasi eiti į operacijų kambarį ir jeigu nori, kad jį aplankytų dvasiškis, kuriuo jis tiki, tai jam suteiks tokį pasitikėjimą, kokio jokia gamtamokslio šaka negali suteikti". Tokiu būdu dr. Mayo vaizdžiai išreiškė moderniosios medicinos mintį apie ryšio vertingumą tarp medicinos ir religijos. Mes turime daug medikų liudijimų už religiją ir Dievą.
Medicinos istorijoje šimtmečiais pasiliks neišdildomas prancūzo Fr. Bichat (1771 - 1802) vardas. Jis yra laikomas histologijos (mokslo apie gyvių kūno audinius) kūrėju. Tai buvo daug žadąs mokslininkas, įnešęs daugiau sistemingumo į anatominius tyrimus. Deja, mirė, sulaukęs tik 31 m. amžiaus. Vėliau Paryžiuje įvykęs medikų kongresas jo garbei pastatė specialią statulą. Pažymėtina, kad jis buvo nuoširdžiai tikintis, energingai atmetęs idėjas, neigiančias sielos ir dvasinio pasaulio buvimą.
Mokslininkas Richet kartą yra pasakęs: "Nėra medicinos be Pasteuro, ir nėra chirurgijos be Listerio. Koks nuoširdus tikintysis buvo Pasteuras, jau esame anksčiau rašę. Joseph Lister (1827- 1912) buvo Londono Karališkosios Kolegijos profesorius, už nuopelnus mokslui pagerbtas barono titulu. Jis medicinoje pradėjo naują, vadinamą antiseptinį laikotarpį, kai imta kreipti ypatingas dėmesys į Pasteuro atradimus apie bakterijas. Jis ėmė vesti kovą prieš užsikrėtimą gyvais mikroorganizmais, sukeliančiais puvimą gyvuose audiniuose, ir pradėjo vartoti karbolį, naikindamas bakterijas žaizdose, tvarstomoje medžiagoje, valant instrumentus ir chirurgo rankas. Ano meto gydytojai jį puolė už tą "bereikalingą naujumą", tačiau jis tuos dėsnius apgynė, tapdamas antiseptikos tėvu. Savo pasaulėžiūra jis yra pasisakęs už tikėjimą ir krikščionybę.
Prancūzų gydytojas René Laennec (1781 - 1826) įvedė į mediciną vadinamą auskultatorinį metodą: išrado stetoskopą, kuriuo klausant, galima sekti širdies ir plaučių veikimą. Tai buvo stambi pažanga alsavimo ir kraujo apytakos organų tyrime. Širdies ir plaučių ligų diagnozė pasidarė tikslesnė. Jo metodas greitai paplito po visą pasaulį. Apie jo pažiūras galime susekti iš straipsnio Paryžiaus žurnale "Revue Medicale", kur pažymima, kad medicinos mokslas jo religinių įsitikinimų nesusilpnino, priešingai — sustiprino. Studijuodamas žmogaus organizmą, nuostabius ryšius tarp atskirų organų, tarp savęs ir su visu kūnu, jis "padidino nusistebėjimą ir meilę šių stebuklų Autoriui". Jis buvo praktikuojąs katalikas ir mirė, aprūpintas sakramentais.
Čia prisimintinas ir praeito šimtmečio pirmaująs prancūzų medikas Joseph Recamier (1774- 1852). Štai ką apie jį rašo laisvamanis Mace: "Kartą mano kolegos ir aš pats nuvykome pas Recamier. Nepaprastai nustebome, pamatę jį bekalbantį rožančių. Kaip tai? Mokytasis Recamier, garsusis profesorius, aukščiausiasis medicinos autoritetas, kurio garsas pripildė visą Europą, kunigaikščių bei karalių gydytojas kalba rožančių! Kai Recamier suprato mūsų nustebimą, jis paprastai pasakė: "Taip, aš kalbu rožančių. Kai esu susirūpinęs ligoniu ir kai visos gydymo priemonės išsemtos, kreipiuosi į Tą, kuris gali viską pagydyti. Kadangi ne visada turiu pakankamai laiko savo prašymus Dievui perteikti, sukalbu vieną ar dvi rožančiaus paslaptis, kreipdamasis į Švenčiausiąją Mergelę, tarpininkę, ir turiu pripažinti, kad esu matęs nuostabių pasekmių".
Kubos gydytojas Carlos Finlay (1833- 1915), medicinos studijas išėjęs leffersono medicinos mokykloje, Philadelphijoje, pasižymėjo kova prieš drugį, kuris kankino Kubą, Meksikos įlankos gyventojus ir Šiaurės Ameriką. Čia tik 1878 m. ta liga mirė apie 20 tūkstančių žmonių. 1881 m. dr. Finlay Mokslo Akademijoje, Havanoje, skaitė savo studiją apie kraują čiulpiančius moskitus — drugio perdavėjus. Jis darė eksperimentus su moskitais, pasitelkęs iš Ispanijos atvykusius profesorius. Tais tyrimais susidomėjo ir amerikiečiai medikai, sudarydami specialią komisiją patikrinti dr. Finlay atradimus. Nauji tyrimai patvirtino jo teigimus, ir tai labai padėjo kovoje su drugiu, kurs skynė Panamos kanalo kasėjus. Dr. Finlay buvo praktikuojąs katalikas. Kai už nuopelnus medicinai Kubos gubernatorius jam suteikė iš Anglijos atsiųstą Mary Kingsley medalį, iškilmėse dr. Finlay pasakė: "Visų pirma dėkoju Dievui, kuris manimi pasinaudojo įvykdyti šį žmonijai taip labdaringą darbą".
Daug moderniųjų gydytojų pasisakymų už religiją randame Berlyne pasirodžiusioje studijoje "Gottesbekenntnisse Moderner Naturforscher". Jų pasisakymai suglaustai atpasakoti šių eilučių autoriaus knygoje "Aukštyn širdis", skyriuje "Modernieji medikai apie tikėjimą", kur pateikiami pavyzdžiai, kaip naujųjų laikų medikai išpažįsta tikėjimą.
Nobelio laureatas apie maldą
Milijoninį tiražą turįs žurnalas "Reader's Digest" 1941 m. išspausdino Nobelio premija pagerbtojo gydytojo ir biologo dr. Alexis Carrel (1873 -1944) pasisakymą apie maldą. Mokslininkas šiuo pasisakymu parodo gilų tikėjimą ir naujai žvelgia į maldos prasmę. Jis taip rašo: "Malda yra ne tik garbinimas. Tai yra taip pat nematomas žmogaus garbinančios dvasios išsiliejimas. Tai galingiausia energija, kurią žmogus gali pagimdyti. Maldos įtaka į žmogaus protą ir kūną yra įrodoma, kaip įrodomi sekrecijas duodančių liaukų padariniai. Maldos padarinius galima išmatuoti padidėjančiu fiziniu gyvumu, didesniu intelektualiniu pajėgumu, moraliniu atsparumu ir gilesniu tikrovės supratimu, kuriuo grindžiami žmonių tarpusaviai santykiai. Jeigu įprasi nuoširdžiai melstis, tavo gyvenimas žymiai pasikeis. Malda neišdildomai atžymi mūsų veiksmus. Ramumas, veido ir kūno įtampos atsileidimas yra pastebimas tuose, kurių vidaus gyvenimą praturtina malda. Jų sąmonės gelmėse žiba liepsnelė. Maldoje žmogus peržvelgia pats save. Jis pastebi savo savimeilę, paiką išdidumą, savo baimę, troškimus ir klaidas. Jis išvysto moralinio pareigingumo ir intelektualinio nuolankumo jausmą. Malda yra tokia tikra jėga, kaip žemės traukos jėga. Kaip gydytojas, aš esu matęs žmonių, kurių jau nebegalėjo pagydyti jokie kiti medicinos būdai ir kurie iš ligos ir melancholijos buvo pakelti skaidriomis maldos pastangomis. Malda — tai vienintelė jėga pasaulyje, kuri, atrodo, įstengia nugalėti net gamtos dėsnius. Tie atsitikimai, kai malda dramatiškai tai pasiekia, vadinami stebuklais. Bet nuolatinė rami malda būna tų vyrų ir moterų širdyse, kurie susekė, kad malda nuolat jiems teikia palaikančią jėgą kasdieniniame gyvenime".
Taip iškėlęs maldos vertę, tas Nobelio premija apdovanotas medikas primena, kad malda neturi būti tik kokio nors materialinio dalyko prašymas; joje turi būti maldavimas, kad mes darytumės panašesni į Dievą. Mokslininkas taip apibrėžia maldą: "Malda — tai žmogaus pastangos pasiekti Dievą, bendrauti su nematoma Būtybe, visų daiktų Sutvėrėju, Aukščiausia Išmintimi, Grožiu ir Jėga, visų žmonių Tėvu ir Atpirkėju. Mes žinome, kad kai kreipiamės į Dievą karštoje maldoje, mes į gerąją pusę pakeičiame savo sielą ir kūną".
Po to jis pabrėžia, kad malda nėra pasenęs praeities dalykas. Jis taip tvirtina: "Dabar, kaip niekad kitados, malda yra pareiga ir būtinybė, kaip atskirų žmonių, taip ir tautų gyvenime. Religinio jausmo pabrėžimo trūkumas nubloškė pasaulį prie sunaikinimo briaunos. Mūsų giliausias jėgos ir tobulėjimo šaltinis pasiliko skurdžiai neišvystytas. Malda, toji pagrindinė dvasinė mankšta, turi būti aktyviai praktikuojama mūsų privačiame gyvenime. Apleista žmogaus siela turi būti padaryta pakankamai pajėgi vėl išryškinti savo įtaką. Jeigu maldos jėga vėl bus panaudota eilinio vyro ir moters gyvenime, jeigu dvasia savo siekius pareikš aiškiai ir drąsiai, yra vilties, kad bus išklausytos musų maldos susilaukti geresnio pasaulio".
Šio amžiaus medikai ir malda
Amerikiečiai yra išleidę stambią 616 psl. knygą, vardu "We Believe in Prayer", kurioje daugybė psichologų, rašytojų, muzikų, geografų, etnologų, valstybininkų, visuomenininkų, pramonininkų, aktorių, sportininkų, karių, architektų, menininkų ir mokslininkų iškelia aukštą maldos vertę. Čia pacituosime tik poros gydytojų pasisakymus.
Prof. Gilson Colby Engei (g. 1898) rašo, jog malda yra didis gydytojo turtas, kuris jam padeda studijose, duoda ryžto ir pagelbsti suprasti bei pamilti žmones. Per 32 chirurginės praktikos metus malda jam dariusis kaskart vis reikšmingesnė. "Daug kartų", rašo jis, "mačiau maldos pasekmėmis pasiekiant tai, ką mes laikėme negalimu dalyku — pagyjant beviltišką ligonį. Ateidavo ramybė ir laiminga išraiška pacientui, jau esančiam ant sleksčio į Anapus. Malda gali atnešti šypsnį lūpoms, įtemptoms dėl skausmo; padėkos išraišką akims, užtemdytoms ašarų; nusiraminimą pacientui, prislėgtam ir sumišusiam. Malda yra mūsų jėga ir išganymas, per ją mes išmokstame pažinti nuostabius Dievo veiksmus. Man malda nėra tik formalumas, bet intymus pasikalbėjimas su Dievu".
Buvęs Amerikos Medikų Sąjungos prezidentas prof. Elmer Hess (g. 1889) minėtame veikale rašo: "Prieš eilę metų buvau prašytas pasimelsti drauge su malonia moterimi, mirštančia vėžiu. Jai nepasakiau, kad aš jau ilgą laiką nebuvau buvęs bažnyčioje. Paprašiau ją maldaknygės ir kalbėjau maldas, kurias ji sekė. Nuostabus dalykas. Kai pradėjau skaityti garsias senobines maldas, pamačiau, kad jos man grįžta į atmintį, ir pastebėjau, kad man nebereikia maldaknygės joms kalbėti. Ta miela senutė jau daugiau nebeprašė skausmą malšinančių vaistų. Parašiau "receptą", kad gailestingosios seserys paskaitytų jai Šv. Raštą ir drauge su ja sukalbėtų ryto bei vakaro maldas. Kai ją paklausiau, kodėl neprašanti skausmą malšinančių vaistų, ji atsakė, norinti turėti aiškią sąmonę, kai tos geros krikščionės moterys meldžiasi su ja. Šiuo atveju malda buvo geriausi vaistai tai mirti pasmerktai moteriai, kai visi mūsų mediciniški sugebėjimai jau buvo be naudos. Ir dabar aš klausiu, kas yra malda. Malda tai nėra tik žodžių kalbėjimas. Verčiau tai bus žmogaus dvasinis bendravimas su Sutvėrėju. Tai silpnas balsas žmogaus viduje, kuris jį iškelia aukščiau už gyvulius ir padaro stiprų, pasiruošusį padėti. Tai troškimo pareiškimas žmonių širdyse sukurti brolybę, visus laikant Dievo vaikais".