EMILIJA PAKALNIŠKIENĖ
— Mama, ar aš galiu eiti pas Andriejų televizijos žiūrėti?
— Gali eiti, bet žiūrėk — pusę keturių būk namie.
Parėjo jis pusę penkių.
— Negrįžai laiku. Daugiau pas Andriejų nebeisi. Atsimink tai ir nebesiprašyk išleidžiamas.
Po poros dienų jis vėl pasiprašo, ir motina jį vėl išleidžia. Negrįžta laiku ir šį kartą. Motina bara jį ir įtikinėja, kad pas Andriejų jo jau niekuomet daugiau nebeišleisianti. Bet jos žodžiai nedaro jam įspūdžio. Išklauso juos kantriai, tačiau be rūpesčio, apie ką kita tuo metu galvodamas. Jis juk žino, kad mama tik taip šneka. Ji mėgsta apie nemalonius dalykus daug šnekėti. Bet ji išleis jį vėl, kai jis kitą kartą pasiprašys. Tik, žinoma, ne tuojau, ne šiandien, kai mama pikta tebėra.
— Kiek kartų sakiau nepalikti išmėtytų žaislų, — barasi ji, rankiodama mažesniojo vaiko žaislus. — Jeigu dar sykį rasiu juos asloje, sumesiu į krosnį. Jeigu bent vieną sykį berasiu. Atsimink tai.
Bet į krosnį žaislų, aišku, ji nemeta, o kiekvieną kartą pati surenka juos į dėžę.
— Nutilk! — surinka ji, vaiko triukšmo kambaryje nebepernešdama. — Jeigu nenusiraminsi, sąšlavų vežėjams atiduosiu. Įsimes jie tave į tą didelį vežimą.
Ir ko dar nežada ta motina savo vaikams! Įvairiausių bausmių išsigalvoja. O niekuomet jų nevykdo. Vaikai tuo tarpu tik laukia, kada mama šnekėti baigs. Jie gerai žino, kad to šnekėjimo ir užteks. Apie ką mama šneka, jie nė nebesiklauso.
Suprantu, kad nenori ta motina savo vaiko bausti. Tik pagąsdinti tenori. Bet ji nepagalvoja, kad, taip darydama, pratina motinos žodžio nebegerbti, nebetikėti tuo, ką motina vaikui sako, ir galų gale žlugdo motinos autoritetą.
Neturėtume mes, mamos, šitaip daryti. Turėtume stengtis kiek galint rečiau žadėti vaiką bausti, bet jeigu sykį pažadame, savo pažado turėtume šventai laikytis, net jeigu mums ir nemalonu dėl to būtų.
Jeigu pasakome vaikui, kad už kokį nors negerą pasielgimą bausime, stenkimės to neužmiršti ir, jeigu vaikas vėl negerai pasielgė, bauskime jį tuojau pat ir be jokių nuolaidų. Tik šitaip darydamos, įpratinsime vaiką kreipti dėmesį į motinos žodžius, įpratinsime jį tuos žodžius gerbti. O ir mes pačios, kai žinosime, kad mūsų žodis yra toks svarbus ir neužmirštinas, atsargiau bausmes bežadėsime. Ir mažiau tada bereikės mums šnekėti bei nervintis.