B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
(Atvažiuoja įpėdinis)
Aukštųjų pareigūnų apsilankymas sukėlė pabėgėlių tarpe viltį, kad visi galės greitai grįžti namo. Tą viltį norėjau panaudoti visiškai kitam reikalui ir, pasikvietęs viršilą, taip jam išdėsčiau savo planą:
— Jūs, tur būt, žinote, kad 200 ar 300 pabėgėlių turi dvigubas maisto korteles. Tą negerovę, mano nuomone, reikia pašalinti. Kodėl vieni turi badauti, o kiti gauti dvigubą maisto davinį? Todėl paskelbsiu pabėgėliams, kad visi, kurie nori grįžti namo, ateitų pas jus su maisto kortelėmis užsiregistruoti. Ant atskiro lapo užrašykite šeimos galvos pavardę, kilimo vietą ir šeimos narių skaičių, o ant maisto kortelės padėkite komendantūros antspaudą. Žmonės, žinoma, atsineš tik vieną maisto kortelę, o antrą, be antspaudo, galėsime vėliau atimti.
Viršilai patiko mano planas, ir jis tuojau ėmėsi darbo. Tačiau po pietų pastebėjau, kad jo uolumas sumažėjo. Į vakarą jis visiškai nutraukė registraciją. Kai paklausiau, kas yra, jis atsakė, kad neverta žmonių registruoti. Pabėgėliai supratę registracijos tikslą ir nebeateiną.
Mano nuomone, pabėgėliai nebūtų supratę, jei niekas jiems nebūtų pasakęs. Matyt, kad viršila ar kuris nors kitas policininkas pabėgėlius įspėjo. Kaip ten bebūtų, registracija nuėjo niekais. Bet aš pats nenorėjau pasiduoti ir, išdėstęs reikalą sekretorei, paklausiau, ką daryti.
Sekretorė atsakė, kad ji pažįstanti daug žmonių, turinčių dvigubas maisto korteles, ir galinti pati tas korteles surinkti. Pretekstą surinkti korteles ji jau rasianti.
Iš tiesų, kitą dieną jau turėjau 14 dvigubų maisto kortelių ir laukiau, kad žmonės jas atsiimtų. Bet atsiimti atėjo tik viena senyva pora. Ji man pasiaiškino, kad antrąją maisto kortelę nusipirkusi iš fašistų. Neklausiau, kiek mokėjo, bet supratau, kad fašistai tokiu būdu uždarbiavo. Bet dabar jų nebebuvo. Jei norės, tegul fašistų darbus panagrinės Italijos valdžia!
Kortelių atėmimas turėjo geras pasekmes. Dar tą pačią dieną maisto gerokai atliko, o kai kitą dieną sekretorė pasimaišė prie virtuvių, maisto atliko dar daugiau. Kad sekretorei nereikėtų kasdieną vargti, paprašiau virėjus, kad jie patys budėtų ir niekam du kartu maisto neduotų. Virėjai manęs paklausė, ir fašistų paliktą netvarką galėjau šiek tiek atitaisyti.
Tomis dienomis turėjau spręsti dar kitą problemą. Vieną vakarą kun. Sagasta man pranešė, kad į stovyklą atėjo marokiečiai ir pradėjo kabinėtis prie moterų. Kadangi vėl turėjau karščio, jis neleido man keltis iš lovos ir žadėjo pats su jais susitvarkyti. Tą vakarą jis susitvarkė gana gerai, bet kitą vakarą atėjo labai susijaudinęs ir paprašė, kad duočiau jam išrišimą. Jis eisiąs ginti moterų ir nežinąs, ar ištiksiąs gyvas. Atsimenu gerai, kad tai buvo šeštadienio vakaras.
Sekmadienį vienas gydytojas man pranešė, kad marokiečiai kareiviai už stovyklos išprievartavo jauną mergaitę. Kadangi jaučiaus tvirčiau, nuėjau pasikalbėti su mergaitės tėvais. Jie buvo atėję į ligoninę ir papasakojo, kaip marokiečiai juos užpuolė.
Kai nebebuvo jokios abejonės, kad mergaitės tėvai sako tiesą, nuėjau pas amerikietį leitenantą ir prašiau jo pagalbos. "Važiuok", sakau jam, "pas marokiečius ir paprašyk jų komendantą, kad uždraustų kareiviams ateiti į stovyklą. Tokių dalykų negali toleruoti jokia garbinga kariuomenė". Nežinau, kokios nuomonės buvo leitenantas, nes jis pradėjo abejoti, ar komendantas duos tokį įsakymą, o jei ir duos, ar kareiviai paklausys. Juk jie atslenką naktį, kai visi miega.
— Bet argi jie neturi sargybos? — paklausiau leitenantą pakeltu balsu.
— Ar sargyba nemoka šauti? Klausyk, pone leitenante, nuvažiuok ir pasakyk marokiečiams karininkams, kad jei jie nenori sutvarkyti savo kareivių, tai mes, kunigai, bandysime juos tvarkyti. Aš pats šausiu į kiekvieną marokietį, kurį rasiu stovykloje užpuldinėjantį moteris.
Nelaukdamas leitenanto atsakymo, apsisukau ir išėjau iš jo kambario. Buvau įpykęs ir nusprendžiau laikytis žodžio.
Vakare perėjau visą stovyklą ir neradau jokio marokiečio. Kai ėjau į savo namą, pas mane staiga atbėgo vienas tamsiaodis marokietis ir pasisakė esąs karo policijos seržantas. Kiti du marokiečiai stovėjo prie italų policijos būstinės.
Seržantas buvo jaunas, gražiai nuaugęs ir labai gyvas vyras. Prancūzų kalba jis prisipažino atėjęs saugoti stovyklos ir paklausė manęs, ar aš neturįs vyno. Aš jam atsakiau, kad vyno turiu tik Mišioms, o jei turėčiau daugiau, mielai su juo išgerčiau po stiklą. Jis man gražiai padėkojo ir nuėjo pas savo draugus. Tą vakarą mudu su kun. Sagasta galėjome ramiai miegoti.
Miegojome ramiai ir antrą vakarą, nes seržantas vėl grįžo į stovyklą. Trečią vakarą kažkas man pranešė, kad į stovyklą atėjo du marokiečiai kareiviai. Įtardamas, kad jie nebus karo policininkai, pasiėmiau lazdą, užėjau pas sekretorę ir paprašiau, kad ji mane palydėtų. Ji buvo vienintelė, kuri mokėjo prancūziškai.
Marokiečius radau viename dideliame name ir per vertėją paklausiau, ar jie priklauso karo policijai. Kai jie man atsakė, kad ne, paprašiau juos apleisti stovyklą. Jie mane pasveikino kariškai, tarė "oui" ir dingo tamsumoje. Kitame name vėl radau du marokiečius. Jų taip pat paprašiau, kad apleistų stovyklą. Manydamas, kad jie manęs paklausys, kaip pirmieji, leidaus per koridorių, bet pastebėjau, kad marokiečiai nejuda iš vietos. Tuokart apsigręžiau, pasižiūrėjau į juos ir, matydamas, kad jie nenori apleisti stovyklos, žygiavau į jų pusę. Dabar marokiečiai sujudėjo. Pirma ėjo žingsniu, o paskui, pamatę kad juos seku, leidosi risčia. Kai ir jie dingo tamsumoje, nuėjau pažiūrėti kitų namų. Neradęs niekur marokiečių, padėkojau sekretorei ir nuėjau gulti. Kitą dieną sužinojau, kad marokiečiai vėl išprievartavo vieną moterį už stovyklos. Bet į stovyklą jie daugiau nebeatėjo. Po kokių 3 savaičių jie persikėlė kitur.
Tą patį sekmadienį už stovyklos įvyko kita nelaimė. Kaimyno vaikai, radę vokiečių granatą ar nesprogusį artilerijos šovinį, taip jį sutrenkė, kad jis sprogo ir abu berniuku sunkiai sužeidė. Kai aš juos pamačiau, pradžioje maniau turįs prieš akis beždžiones. Jų veidai nebuvo panašūs į žmogaus.
Gydytojams tvarkant berniukus, užkalbinau jų tėvą, sėdintį ligoninės koridoriuje. Bet jis man netarė nė žodžio. Jo žvilgsnis buvo kietas ir tarsi pilnas paniekos kunigui, lyg kad aš būčiau tos nelaimės kaltininkas. Pareiškęs jam užuojautą, nuėjau aplankyti berniukų motinos. Ši, verkdama ir aimanuodama, kažkaip prasitarė, kad berniukai pasiliks invalidai: jei jie ir pasveiks, abu bus akli. Bet manęs tas jos tvirtinimas neįtikino. Todėl ją paprašiau parodyti nelaimės vietą.
Nelaimė įvyko už klojimo, gana toli nuo namų. Jei abu būtų praradę akis, kaip jie būtų radę kelią namo? Juk tėvai juos sutiko šliaužiančius namo. Ne, berniukai negalėjo būti visiškai akli, neš jie, šliauždami namo, turėjo aplenkti klojimo kampą.
Tą savo samprotavimą išdėsčiau verkiančiai motinai ir pamačiau, kad jos veidas nušvito. Pradžioje ji, tiesa, dar abejojo, bet paskui įsitikino, kad mano samprotavimas teisingas. Už poros dienų atėjo ir vyras man padėkoti. Dabar jis atrodė kitaip. Keikdamas Mussolinį gydytojams ir seselėms jis papasakojo, kad prieš mėnesį praradęs jauniausią sūnų. Tuokart jis kartu su kaimynu dirbęs laukuose, o šalia jų vaikščiojęs jo sūnus. Tuo laiku iš kažkur atsiradę lėktuvai ir pradėję į juos šaudyti. Jis, pagriebęs sūnų į rankas, spėjęs pasislėpti klojimo pastogėje, bet antras ar trečias lėktuvas, apšaudydamas pastogę, pataikęs berniukui į galvą! Sūnus miręs ant jo paties rankų. Tokios didelės nelaimės ištiktas žmogus, matyt, negalėjo sutikti su Apvaizdos lėmimu ir dvasioje prieš tą lėmimą maištavo. Nesistebiu, kad jis ir man, kunigui, neturėjo jokios simpatijos. Juk manyje jis matė tos religijos atstovą, kuri moko kantriai nešti kryžių, atsiduoti Dievo valiai ir atleisti priešui. Toji religija, kaip daugeliui kitų žmonių, jam greičiausiai nieko nebesakė. Todėl man jo buvo dvigubai gaila. Prakeikdamas Mussoliriį ir nesutikdamas su Apvaizdos lėmimu, jis tik padidino savo skausmą. Praėjus, rodos, vienai dienai nuo tos nelaimės, į stovyklą įriedėjo Vatikano sunkvežimis ir atvežė man ne tik maisto produktų, bet ir didelę staigmeną -tėvą Juozą Belecką. Savo laiku su: T. J. Belecku dirbome kartu jėzuitų gimnazijoje Kaune, vasarą žvejodavome Nevėžyje, o prieš karą skirtingais kelias patekome į Romą. Dabar jis, suradęs gerą progą, atvažiavo manęs aplankyti. Deja, abu turėjome maža laiko: jam reikėjo tuojau grįžti į Romą, o manęs laukė šimtai pabėgėlių.. Tačiau, tuštindami sunkvežimį ir pakraudami 20 centnerių kviečių Vatikanui, radome šiek tiek laiko pašnekėti. Visų pirma T. Beleckas pranešė, kad ateinantį sekmadienį atvažiuosiąs vyskupas suteikti vaikams Sutvirtinimo sakramentą. Ta pačia proga Vatikanas atsiusiąs dar vieną sunkvežimį maisto. Abu sunkvežimiu galiu panaudoti pabėgėlių transportui į Romą. Žinoma, pabėgėlius galiu siųsti tik tuos, kurie gyvena arti Romos. Romoj siaučianti dizenterija, ir jau vienas Grigaliaus universiteto profesorius nuo jos miręs. Žmonės sąjungininkais nusivylęs, nes jie, išvadavę romėnus iš vokiečių, negalį jų išvaduoti iš bado. Vakarais Romos priemiesčiuose siaučia banditai. Tokios maždaug naujienos Romoje.
Išklausęs naujienų, pasiūliau T. Beleckui apžiūrėti stovyklą, o pats pradėjau atrinkti pabėgėlius, norinčius važiuoti į Romą. Norinčių buvo šimtai, o vietų tik apie 20. Tačiau vargais negalais atrinkau pačius vargingiausius, parašiau jiems pažymėjimą ir liepiau krauti savo daiktus į sunkvežimį. Po poros valandų sunkvežimis turėjo išvažiuoti Romon.
Po pietų nuėjau patikrinti sunkvežimio ir nustebau, kad tiek mažai žmonių sėdėjo ant sunkvežimio. Šalia sunkvežimio gulėjo keletas ryšulių ir stovinėjo daug moterų, bet niekas nelipo ant viršaus. Ko joms trūko?
Pasirodė, kad trūko vietos. Mat, vienas jaunas ir stambus vyras atsinešė tokią didelę mantą, kad kitiems nebeužteko vietos. To vyro niekuomet anksčiau nebuvau matęs ir įtariau, kad jis nebus pabėgėlis. Todėl jį paprašiau, kad parodytų pažymėjimą. Pažymėjimo jis neturėjo. Neturėjo nė maisto kortelės, bet sakėsi esąs pabėgėlis ir turįs teisę važiuoti į Romą.
— Teisę tai turi, — atsakiau jam, — bet sunkvežimį prižadėjau kitiems. Prašom pasiimti savo daiktus ir nulipti nuo sunkvežimio.
Matydamas, kad jam neužtenka du ar tris kartus pakartoto prašymo, užlipau ant sunkvežimio ir paklausiau, kas jam priklauso. Klausimas buvo nereikalingas, nes iš tolo matėsi, kad čia būta savotiško "pabėgėlio". Ryšulių buvo daug ir jie galėjo priklausyti tik kokiai turtingai šeimai. Be to ir vyro veidas sakyte sakė, kad jis ne tik bado, bet ir pasninko nepažino. Todėl nieko nelaukdamas, pradėjau jo ryšulius mesti nuo sunkvežimio.
Retai mačiau tokį įsiutusį ir iškalbingą italą, kaip šis "pabėgėlis". Jis koliojo mane visokiais žodžiais, kreipėsi į publiką, mosavo kumščiais, bet manęs nelietė. Kai išmečiau paskutinį ryšulį, žmonės pradėjo ploti. Tuokart kreipiaus į tą nepažįstamą vyrą ir jam tariau:
— Matai, drauge, kaip tavo pamokslas visiems patiko. Dabar tu paklausyk mano žodžių. Mesdamas tavo ryšulius, pavargau ir noriu pasilsėti. Tu gi esi nepavargęs ir padėk vargšėms moterims sulipti į sunkvežimį. Tuokart mes tau dar daugiau paplosime.
Pabėgėliai prapliupo juokais, o vyras susigėdo ir nulipo nuo sunkvežimio. Jis, matyt, slėpdamasis nuo kariuomenės ar nuo vokiečių, apsigyveno netoli pas kokį ūkininką, o dabar norėjo grįžti į Romą. Grįžti jam niekas nedraudė, bet tik ne sąskaiton tų žmonių, kurie viską prarado.
Vos išleidęs T. J. Belecką, susilaukiau kito svečio, majoro J. E. Dufour, kanadiečio, busimojo savo įpėdinio.
Majoras Dufour, gavęs įsakymą perimti stovyklą, šį kartą norėjo tik ją apžiūrėti. Jis buvo vidutinio ūgio vyras, gyvas, energingas ir greitos orientacijos. Kalbėjo neblogai itališkai, ir iš jo klausimų matėsi, kad stovyklos gyvenimas jam nėra svetimas. Bekalbant pasirodė, kad karo tarnybą pradėjo Afrikoje. Pradžioje tarnavęs artilerijoje, o kai gerokai pavargęs, tuokart gavęs administracinį darbą. Iš Afrikos persikėlęs į Siciliją, o paskiau į Kalabriją. Dabar esąs Kasertoje, kur turįs nemažą pabėgėlių stovyklą. Kai stovyklą likviduosiąs, atvažiuosiąs į Cesaną.
— Kada, — paklausiau majorą, — galėtų tai būti?
— Gal už kokios savaitės ar dviejų, — atsakė majoras netikru balsu.
— Žinote, pone majore, — tariau kanadiečiui atvirai ir nuoširdžiai, — stovyklos administravimas nėra kunigo darbas. Aš tas pareigas perėmiau laikinai, kol atvyks sąjungininkai. Dabar jūs esate čia jau dvi savaitės, ir man būtų malonu, kad mane pakeistumėte. Be to, esu labai pavargęs ir kas kelintą dieną turiu karščio. Valdyti stovyklą, gulint lovoj, yra neįmanoma. Kun. Sagasta, kuris man padeda, apleis stovyklą ateinantį sekmadienį. Jei aš vėl turėsiu karščio, stovyklos administraciją pavesiu seselei vyresniajai. Abejoju, ar moteris galės suvaldyti tokią minią žmonių tokiose nenormaliose sąlygose. Taigi, likviduokite Kasertos stovyklą ir atvažiuokite čionai. Beja, ar negalėtumėte pavesti stovyklos likvidacijos kokiam nors jūsų bendradarbiui?
Tas pasiūlymas patiko majorui ir jis prižadėjo apie tai pagalvoti. Išvažiuodamas jis pareiškė viltį, kad gal pasimatysime ateinantį šeštadienį. Kapeliono, štabo ir policijos jam nereikėsią, nes jis turįs savo žmones. Jis turįs taip pat ir 4 seseles, kurias galėsiąs perkelti į Cesaną. Žinoma, pirmom dienom turėsiu jam padėti. Su tuo aš mielai sutikau, ir mudu išsiskyrėm geriausioj nuotaikoj.