JUOZAS PRUNSKIS
Europos širdyje, Berlyne, pirmojoje šio šimtmečio pusėje gražia savo religine veikla daugelio simpatijas pelnęs ir giliai prasmingus savo dienoraščio užrašus palikęs kun. Sonnenschein rašė:
— Tik katedrų atodūsiuose auga nenugalima, visada jauna, nepalaužiama valia ir pagarba gyvenimui.
- Tai reiškia, tik pakeldamas galvą į aukštyn besistiebiančius bokštus, rodančius į kitą gyvenimą, žmogus pilniau suvokia šio gyvenimo prasmę ir randa jėgos savo dienas tvarkyti pagal tuos principus.
Kai Napoleonas II, vos tebūdamas 21 m. amžiaus, jau turėjo žvelgti mirčiai į akis, sunkiai sirgdamas Schoenbrunno rūmuose, paprašė, kad iš Parmos atgabentų paauksuotąjį lopšį, kurį jam, vos gimusiam, padovanojo Paryžiaus miestas. Su ašaromis akyse jis žvelgė į tą lopšį, tardamas:
— Štai mano gyvenimo ribos: ši lova, kuri greitai bus mano mirties patalas, ir tas auksinis lopšys. Tarp jų glūdi mano 21 amžiaus metai, mano vardas, manasis nepasisekimas.
Kai tiek daug mums artimų, mūsų amžiaus ar net dar jaunesnių asmenų krinta, mirties angelo pabučiuoti, mes labai ryškiai jaučiame, kad tasai kelias tarp lopšio ir karsto toks trumpas ir netikras, ir mūsų sielose iškyla nenumaldomas noras ieškoti pastovių, amžinųjų vertybių.
Rašytojas Renė Bazin viename savo romane į mokytojo Baltin lūpas įdėjo tokią trumpą, bet prasmingą ryto maldą:
— Dieve Tėve — Tu esi galybė. Dieve Sūnau — Tu esi žodis. Dieve Šventoji Dvasia — Tu esi meilė. Dieve Trejybėje, padėki man mano kasdieniniame darbe.
Kasdienybė įgauna naują prasmę ir naują vaisingumą, jeigu ji būna amžinybės pašventinta, jeigu žmogus nepasimeta dienos smulkmenose, jeigu jis nesusiaurėja tik iki gyvulio vegetatyvinio gyvenimo, jeigu jisai atsisako savo gyvenimo tėkmę aukoti dienos stabams.
Apie diakoną Euplijų skaitome, kad 304 m. kankinimų metu teisėjas jam pasakė:
— Skurdžiau, garbinki dievus: Marsą, Apoloną, Eskulapą.
Euplijus atsiliepė:
— Aš garbinu Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Kitokių dievų nėra.
Teisėjas pakartotinai pareikalavo, kad jisai aukotų dievams. Į tai atsiliepdamas, šventasis kankinys tvirtai pareiškė:
— Dabar aš aukoju save patį Kristui, savo Dievui.
Moderniojo gyvenimo stabai nekartą iš mūsų pareikalauja aukos. Ar mes įstengiame tokiu pat ryžtu aukoti save Kristui?
Prancūzijos karalius Pilypas IV (1284-1334) dėl savo šaunios išvaizdos jau nuo vaikystės buvo pramintas gražiuoju. Kartą motina paėmė jo galvą tarp savo rankų ir, žiūrėdama į jį, džiaugsmingai kalbėjo:
— Vaikuti, kaipgi tu gražus!
Berniukas greitai atsiliepė:
— Mama, aš gi esu tik tavo paveikslas.
Kiekvienas mes esame neblogiausios nuomonės apie save. Gal kartais ir per daug save vertiname. O ar ateina kada nors mintis, kad juk mes esame tik Viešpaties atspindys, paveikslas, kuris turi būti išsaugotas nesugadintas ir dar naujais bruožais pagražintas?
Šv. Leonas perspėja:
— Krikšto sakramentu tapai Šv. Dvasios bažnyčia. Taip aukšto svečio neišvaryk iš savo širdies kokiais nors blogais veiksmais.
Didysis konvertitas Newmanas meldėsi:
— Apšvieski mane savo nesutvertuoju žibėjimu, apvalyki mane savo nesutvertojo šventumo dvelkimu, panerki mane į save ir leiski man gerti, kiek mirtingasis tik galėtų trokšti, iš savo malonės taurių, pripildytų tavo amžinosios meilės.
Virš Fiesolės pranciškonų vienuolyno vartų yra užrašyta:
— Dievas — vienintelis. Jeigu Jis būtų mano priešas, kas mane išgelbėtų? Vienintelė mano siela. Jeigu ją prarasčiau, kas gi man bepasiliktų?
Kai Napoleonas buvo ištremtas į Šv. Elenos salą, prie jo buvo generolas Bertrand. Jis buvo netikintis ir kartą Napoleonui pasakė:
— Kas gi yra Dievas? Juk jūs jo nematėte!
Į tai Napoleonas atsiliepė:
— Juk jūs ir mano dvasios nematėte, o vis dėlto po mano ginklo žygių ir pergalių kovos lauke esate pasakęs, kad aš esu didžios dvasios žmogus. Bet kas gi manosios pergalės prieš Visagalio darbus? Ką gi reiškia garsiausi kovų laimėjimai prieš žvaigždžių bėgimą? Jeigu jūs iš didelių žmogaus darbų išvedate, kad jame yra didi dvasia, kurios jūs nematote, tad kodėl iš didingų Sutvėrėjo darbų negalėtume prieiti išvadą apie nematomo Sutvėrėjo buvimą?
Prancūzų rašytojas Aleksandras Dumas kartą pas vieną turtingą bankininką buvo prie vaišių stalo. Pasikalbėjimo metu buvo nukrypta prie temos apie Dievą. Ten buvęs vienas generolas prasitarė:
— Juokinga, kad mūsų laikais dar užsiimama tokiais prietarais. Aš to paslaptingojo "Ko nors", kas vadinama Dievu, absoliučiai negaliu įsivaizduoti.
Rašytojas Dumas jam davė kiek brutalią, bet aiškią pamoką, tardamas:
— Pone generole, aš savo namuose turiu du medžioklės šuneliu, o taip pat ir papūgą, kurie yra tokios pačios nuomonės...
Šv. Augustinas, daug pats išgyvenęs ir patyręs, prie tos pačios išvados prieina daugiau iš psichologiško taško, sakydamas:
— Ar sieki amžinojo džiaugsmo? Tai laikykis to, kas yra amžina.
Kai užpuolėjas atentato metu mirtinai sužeidė taurųjį Ekvadoro prezidentą Garcia Moreno, prieš užmerkdamas akis tas neužmirštamas valstybininkas dar galėjo tvirtai pasakyti:
— Dios no muere! Dievas nemiršta!
Gilus tikėjimas jam buvo kelrodis ir tvirtybė gyvenime ir mirtyje.
Vokiečių dvasinio gyvenimo mokytojas Anton Koch pasakoja šitokį atsitikimą. Ištikima, mylinti motina gulėjo mirties patale. Prie jos lovos budėjo duktė. Naktį, jau visai arti mirties, ligonė išsitiesė, įsmeigė žvilgsnį į tolumas ir tyliu, nuostabiu džiaugsmu sušuko:
— O, kaip amžinasis Dievas yra visada jaunas!
Kai Napoleonui gimė taip labai lauktas sūnus, vadinamas Romos karalium, jis paėmė jį ant rankų, išėjo į Louvro rūmų balkoną ir susirinkusioms minioms sušuko:
— Dabar ateitis yra mano!
Šitaip džiaugsmingai gali šaukti kiekvienas, kuris tiki, kuris jei ne į rankas, tai į širdį gali priimti Dieviškąjį Sūnų ir kurį žemės kelyje gaivina ir stiprina tikėjimas Tėvu, kurs yra danguje.
Yra užsilikęs pasakojimas, kad šv. Pranciškus Asyžietis turėjęs apreiškimą, kurs jam užtikrinęs, jog po mirties jis pateksiąs į rojų. Tas apreiškimas taip pradžiuginęs šventąjį, kad jis visą savaitę iš džiaugsmo ašarodamas ir dainuodamas vis kalbėjęs:
— Rojus! Rojus! Mes įeisime į rojų! Ką man reiškia visi kiti dalykai, jeigu ateis diena, kai būsiu rojuje!
Šv. Teresėlė taip pat gaivinosi amžinojo buvimo su Dievu laukimu. Ta mintis jai ir kitoms didžios dvasios asmenybėms atnešė tiek daug ryžto ir jėgos.
Antra vertus, vien žemėje sukoncentruotos viltys daugelį apvylė. Istorijoje užsiliko žinia apie kalifą Abderahma-ną, išgyvenusį 72 metus ir mirusį 961 m. po Kristaus. Tai buvo šaunus valstybininkas, meno ir mokslo puoselėtojas, didžiai pavaldinių gerbiamas ir mylimas, persisotinęs visokiausiais smagumais, kokius tik žemė gali duoti, Jis išbuvo valdovu 50 metų ir prisipažino, kad tame laikotarpyje gal nė keturiolikos pilnų dienų nėra buvęs laimingas.
Šv. Ambraziejus, aiškindamas psalmes, yra pasakęs:
— Kaip Dievas yra be nuodėmės, taip ir tas, kuris yra sutvertas panašiu į Jį, turi būti be nuodėmės.
Tai nėra tik logiškas, bet drauge ir psichologiškas reikalavimas, nes mūsų laimė ir čia, ir ten priklauso nuo mūsų ryšio su Dievu.
Teisingai kard. Faulhaberis pasakė, kad žmogaus sieloje šviečia sąžinė, kaip Dievo šventumo atspindys. Ji šviečia tol, kol švariai atspindi Dievą. Tad su Platonu galime skelbti, kad Dievas yra mūsų pradžia ir pabaiga. Jis yra neaprėpiama didybė, bet mums prieinama. Teisingai indų priežodis skelbia mintį, lyg paties Dievo tariamą:
— Dangus ir žemė Manęs negali apimti, bet Mane apima širdis to, kurs Mane myli.
Britų laisvamanis Collin kartą susitiko savo pažįstamą darbininką, einantį į bažnyčią. Norėdamas pasišaipyti iš to tikinčiojo, laisvamanis tarė:
— Tai kaipgi tasai tavo Dievas atrodo, ar jisai didelis, ar mažas?
— Žinai, tamsta, Jisai yra toks didelis, kad tamstos galva Jo negali apimti, bet drauge yra ir toks mažas, kad gali gyventi mano širdyje.
Collin vėliau prisipažino, kad visi moksliškieji bedievybės paneigimai jam nebuvo padarę tokio įspūdžio, kaip šis paprasto darbininko atsakymas.
Prancūzijos socialinio gyvenimo pionierius Ozanamas pasakoja, kaip tas žymusis mokslininkas Amperas kartais suimdavo savo kaktą rankomis ir sušukdavo:
— Kaip didis, Ozaname, yra Dievas, ir kaip menkas mūsų žinojimas!