Spausdinti

Kazys Bradūnas. SONATOS IR FUGOS. Išleido Mykolas Morkūnas 1967 metais. 59 psl. Aplankas ir iliustracijos dail. Vytauto O. Virkaus. Spaudė Morkūno spaustuvė. Kaina nepažymėta.

    1955 metais Kazio Bradūno kūrybos rinkinyje “Devynios baladės” aš žavėjausi skyreliu “Variacijos”. Tam skyriuį, buvo duotas Antano Vaičiulaičio motto: “Toji dovanų dėželė tau niekados nebuvo parnešta ir ta saulės krašto melodija nebuvo tau sudainuota”.

    Ataidėdamas tam ilgesingam motto, Kazys Bradūnas “Variacijų” skyriuje siekė išvysti:

kažinkur vandenyne sala,
Bunda bangos dusliai prie krantų.
Su aušra į mėlynę kylą
Skambėjimai kaimo varpų.
(31 psl.)

Po Rojaus upę taškos angelai
Tai linksma dangiškom žuvim.
Ir spindi smėly aukso vabalai
Didžiulėm deimantų akim.
(32 psl.)

    Keliuose to Variacijų skyrelio eilėraščiuose Bradūnas lyg pramatė savo, gal būt, tada dar neišnokusio jo dvasioje kūrinio esmę — “Sonatos ir Fugos” apybraižas.

    Tačiau tada poetas buvo sustojęs tik ties palaida fantasmagorine šalimi, ties nostalgine nuotaika, artėjant prie tos šalies vaizdų, gal būt, dar sukaustytų rėmuose, be galimumo išplisti, be galėjimo atskirais variantais kartotis, be ritmo jų pločio iaugime.

    Dabar, atrodo, natūralu, kad poetas, sustojęs ties Čiurlionio paveikslų ciklais, kur tema variacijose įauga, stiprėja, pasipildo, ir savo plėtote ir išsivystymu jungiasi su dramatiškąja muzikinio veikalo plėtote. Ir Bradūnas atrado konkrečiai tai, kas dar 1955 metais glūdėjo jo poieškiuose. Jis atrado idėją palaimingos tematikos, neišsakomos lakoniškai, bet nuolatos pildomos naujais niuansais, naujais apšvietimais, naujais akordais. Tai ir buvo Čiurlionio pieštinio žavesio paslaptis.

    Ciklo centre stovi fuga, išvestinė iš itališkojo žodžio: skrydis, polėkis. Muzikine prasme tai savy uždara kompozicija, kurioje subjektas atsakomas daugelių kompozijos dalių. Tai yra aido ir ataidėjimų ciklas. Čiurlionis čia turėjo savo pranokėją, kurio tapatumas mūsuose, berods, dar visiškai nepastebėtas ir visiškai, aišku, neanalizuotas. Albert Schweitzer savo studijoje “J. S. Bach, le musicien-poéte” pristato Bachą kaipo poetą ir dailininką. Schweitzer tvirtina, kad Bacho temų tėkmė buvo realūs vaizdai, interpretuoti muzikos kalba, ir kad tame temų vaizdavime buvo besikartoją ritmai, pratęsią kūrinio išdėstymą. Todėl jo mėgiamiausia kūrinio forma pasirinkta fuga: tezė ir ataidėjimai į ją.

    Čiurlionis, nelyginant kaip Bachas, tą principą perkėlė į drobę. Paveikslų ciklai, fugos, yra atsakymai į tezę.

    K. Bradūnas, sustojęs ties dailininko pasauliu, savo “Sonatose ir fugose” (Susitikimuose su Čiurlioniu) negalėjo eiti kitu metodu. Jis turėjo rasti tezę (kaip muzikinei fugai imama tezė) ir jis turėjo pastebėti variacijas.

    Kaip Bacho metodas reikšti temą ir variacijas buvo muzikos pasaulyje, kaip Čiurlionio polėkis išspręsti tą pačią problemą buvo drobėje, taip lygiai mūsų poetas sustojo ties ta pačia gundančia ir svaiginančia problema poezijoje. Jis pasirinko tai interpretacijai susitikimą su Čiurlioniu, ne su Bachu, ir tai glosto mūsų tautinę savimylą.

    Poetikos pasaulis ir poetinės išraiškos prigimtis, kaip kiekviena meno stichija, diktuoja savo dogmas. Žodis ir jo tonacija, ekspresija ir išsireiškimu arsenalas, vadinamas dažnai “decorum”, kartais parafrazė ir kartais kontrastiškumas, lakoniškumas ir detalė, visa tai sudaro tą kūrybinę dar žalią medžiagą, kurią disponuoja poetas. Greta to yra dar tas nenusakomas, paslaptingas, misteriškasis gyvybės eliksyras, kuris kūrybinio proceso eigoje suponuoja kūrinį.

    Nebūtinai poetas turi būti, kaip kai kada tvirtinama, savo laikų aidas. Individualusis poeto pasaulis atremtas į chaosą, iš kurio išgaunama visa tai, kas bendrybėje vadinama Ars Poetica.

    Susitikęs su Čiurlioniu, Bradūnas pastebi tą dailininko kovą su chaosu (“Tebūnie”, 13 psl.). Galingasis liepimas Tebūnie, kūrybos simbolis. Apvaldymas, supratimas ir pastanga suderinti chaosą su savo poieškiu. Chaosas yra amžinas, ir pastanga kovoti su juo amžina. Todėl Fugos, su besikartojančiu variantų atsakymu, yra savaime ryški priemonė nuolatinei akcijai, nuolatinei minčiai ir negalėjimas rasti matematinio atsakymo slegiančiai mįslei.

    Todėl, tikrai, poetas visuose šio rinkinio kūriniuose stovi fuginės tezės ženkle. Čiurlionio mislė ir jo pastanga fugą išspręsti atsakymu, kaip tai buvo ir Bacho pastanga, lieka Sizifo kova.

    Ir taip yra gera, taip yra prakilnu —

aš banga devintoji, galinga
 gundau tave į gelmes...
(49 psl.)

    Imantis tokios tematikos poetui tenka pasikliauti ta mistiška banga, kurią taip mėgo Čiurlionis, kurios prototipą tenka ieškoti japonų viduramžių graviūrose. Tai Chaoso simbolis. Bet tai ir ritmo ir ciklo simbolis.

    Iš tikrųjų, aš žavėjausi ir mintyje ir balsu skaitydamas jo “Laivą” (55 psl.), kurį ar neteks įrikiuoti į tai, kas geriausio parašyta mūsų poezijoje:

Pasilik išplaukdamas,
Nesugrįztamas grįžk,

Tavęs netekdamas, tavęs belaukdamas,
Krūpčioja žiburys.
(55 psl.)

    Tai yra poetinė finale susitikimo su Čiurlioniu, susitikimo su poetine pastanga, su muzikine pastanga, su dailininko pastanga chaose rasti ritmą, ir ciklą, ir priešpastatyti savo polėkį ir savo poieškį prieš žmogų vergiantį Universą.

    Čiurlionis žavėjo ir domino ne viena mūsų poetų. S. Neris paskyrė tai temai visą ciklą. Tai buvo pastanga, kaip Anderseno pasakoje, įžengti į paveikslą ir apsidairyti jame. Dabar tai atrodo mums, po Bradūno “Sonatų ir Fugų”, tik naivia ir neintelektuallne pastanga. Bradūnas šventoje panikoje atsisuka nuo paveikslo ir, gal būt, šventvagiškai veržiasi į dailininko dvasią. Jis ieško tų stimulų, kurie pagimdė paveikslą, kurie apvaisino mintį, kurie šventvagiškai chaosą bandė sukaustyti į ritmo ir ciklų grandinę.

    Ta žmogaus prometejiška kova niekad nebus laimėta, bet yra ir mene ir filosofijoje aukščiausioji pakopa, kur egzistencijos ir Universo paslaptys deginte degina žmogaus dvasią.

    Savo žodine ekspresija Bradūnas yra tirštas, šiurpus, net žiaurus. Jo būdvardžių vengimas yra pažymėtinas. Tačiau daiktavardis eilėraščio metrikoje ir dūžyje įgija tik jam savitą svorį:

Dar nė žodžio neprakalbėję
Dar stebuklų nepatikėję,
Stovim prie lopšio minties.
(19 psl.)

    Būdvardis yra žodžio dažas, eilėraščio instrumentacijoje ne tik įdomus yra raidės kartojimasis, bet gausus būdvardynas. Tačiau toje beveik desperatiškoje tėkmėje, kurią suteikė visam rinkiniui Bradūnas, būdvardis būtų, gal būt, kažkas iš bukolinio pasaulio, kažkas svetimo egzistencinei temai. Tas barokinis puošnumas temai, kurioje kova supinta su desperaciniu supratimu savo nejėgos, kur emocija atsitrenkia į:

Aš bijau, bijau praregėti
Ir išvyst ko nematė žmogus...
(50 psl.)

O, svaigioji bedugnės trauka,
Į kurią grimztu, grimztu
(50 psl.)

    Šis skaitytojo nuomonės pareiškimas, aišku, toli gražu, neišsemia viso gausumo minčių, ataskubančių aidais į kiekvieną strofą, ir neaptaria viso dar, ko sklidina ši geriausia 1967 lietuvių raštijos knyga. Tačiau tatai pastanga sugauti tą ritmą, tą ciklą, tą virpulį, su kuriuo Bachas, Čiurlionis, Bradūnas priartėja prie temų, tokių retų mūsų kasdienybėje.

Jurgis Gliauda

Jurgis Gliauda savo romanais “Namai ant smėlio”, “Ora pro nobis”, “Šikšnosparnių lizdas” ir “Delfino ženkle” laimėjo keturias “Draugo” romano premijas. Šioj recenzijoj jis aptaria poeto Bradūno susitikimą su Čiurlioniu; jis pats Čiurlionį sutiko savo knygoj “Ikaro sonata”.