Spausdinti

ŽYGIO REIKALU

     Moksleivių Ateitininkų Sąjungos Centro Valdyba nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie žodžiu, raštu ar spaudoje atsiliepė į jos kvietimą siekti administracinio savarankiškumo lietuvių katalikų dvasinių reikalų tvarkyme. Dėkoja už sveikinimus, padrąsinimus, patarimus, pažadėtą paramą ir kritiškas pastabas. Kaip daugeliui minėjome, žygį skelbdami moksleiviai ateitininkai norėjo tik plačiau paskleisti mintį ir sudaryti patį pradinį pagrindą jos tolimesniam vystymui. Neabejojame, kad šio žygio vykdymas yra kiekvieno lietuvio ir, pirmiausia, kiekvienos lietuviškos organizacijos atsakomybė. Todėl mes netrukus ir norėtume sukviesti organizacijų pasitarimą, pasidalinti su jomis ligšioliniais rezultatais ir išrinkti visiems bendrą centrinį komitetą, kuris toliau tęstų pradėtą darbą sutartu ir pačiu tikslingiausiu būdu.

Moksleivių Ateitininkų Sąjungos Centro Valdyba

PASTABOS APIE ŽURNALĄ

     Naujo (1966 gruodžio) sąsiuvinio turinyje pastebimas gražus balansas tarp informacijos, studijinių straipsnių ir žodžio grožinės kūrybos. Ir visa tai talpinama gana plačioje skalėje tarp mokslinės frazės rimtumo ir feljetono bei anekdoto žaismingumo.

Draugas, I. 14

     Jau šįmet smarkiai suabejojom, ar užsiprenumeruoti “L. L.” Priežastis? Vis daugiau įsigalintis monotoniškumas, ir sunku surast, kas skaitytino. Ypač vargas su tais numeriais, kur ištisas sąsiuvinys buvo skirtas vienai pagrindinei temai (tas, tur būt, daugiau tiktų specialybiniams žurnalams).

Evelina Masiokienė, Seatle, Wash.

     “L. L.” yra virtęs puikiu žurnalu. Atliekate puikų darbą, kuris prilygsta ir gal net pralenkia čionykščius žurnalus.

Prot. Vyt. Bieliauskas, Cincinnati, Ohio

      .. sveikinu už taip laiko momentui parinktus turiningus straipsnius... Pageidaučiau taip pat rimtų nagrinėjimų apie giliai įsibrovusią nedorybę lietuvių visuomenės dalyje — girtavimą. Reikėtų atgaivinti didžio lietuvių tautos blaivybės apaštalo vysk. Valančiaus idėjas ir jas populiarinti mūsųjų tarpe...

St. Juras, Čikaga

     “L. L.” dar vis perskaitau nuo pradžios iki galo. Vis įdomūs, patrauklūs ir “tiek dūšiai peno”!

A. Lipčienė, New Haven, Conn.

     Prašau pratęsti mūsų “L. L.” prenumeratą ir juos vėl siuntinėti į mūsų šeimą 1967 m. Žurnalas mūsų namuose yra labai laukiamas, skaitomas bei diskutuojamas. Kiekviename numeryje randame ką nors naujo ir taip reikalingo šiems laikams. Kad ir šiame gruodžio numeryje tas atsakymas P. Deltuvai apie žmogaus sutvėrimą. Koks sutapimas! Praeitą savaitę kaip tik mudu su vyru kalbėjome ir aiškinomės tuo klausimu savo tarpe. Ir žinote ką, mūsų išvados visai sutapo su kun. Vaišnio atsakymu!

     Taip pat kun. Vaišnys, atsakydamas Erikai Dilytei, savo straipsniu apie mišrias vedybas pasako daug tiesos. Pažinau vieną merginą, kuri buvo susižiedavusi su liuteronu. Ji tą vyrą labai mylėjo (ar bent tuo laiku taip galvojo) ir ėjo prieš savo tėvų nusistatymą. Tuo pačiu laiku ji susipažino su viena šeima, kur vyras buvo nepraktikuojąs katalikas, o žmona religinga liuterone. Jie augino du katalikus berniukus. Motina kasdien skaitydavo šv. Raštą, jėgų semdavosi iš jo ir, kiek mokėdama, stengėsi sūnus auklėti katalikiškai. Ta mergaitė labai susidraugavo su liuterone ponia, kuri jai atvėrė visas savo sielos gelmes. Kaip ji sielodavosi, kad negalėjo kartu su vaikais priimti šv. Komuniją ir kaip skaudu, ji sakydavo, kad bus palaidota kituose kapuose. Išvadoje pasakė, kad norėtų savo sūnus matyti vedusius tik katalikes, nes šeimoje yra ir taip sunkių problemų, taigi nereikia jų dar sunkinti. Mergaitė nutraukė sužieduotuves ir šiandien yra laiminga ištekėjusi už kataliko.

     Na, tai tiek mano “komentarų” “Laiškams Lietuviams”. Tegul jie lanko kiekvienus lietuviškus namus!

Elena Majauskienė, Čikaga