JERONIMAS IGNATONIS
FELJETONAS
Būdavo Lietuvoje — nueini į svečius ir tepi sviestą ant duonos pagal piršto storumą. Šeimininkė uždeda tau ranką ant peties, glosto ir kalba:
— Ale valgyk, broleli, valgyk. Tik tu valgyk. Valgyk kaip namie!
Ir tu pradedi jausti, kaip tau ausys ima kaisti. Namuose niekuomet taip storai netepi sviesto. O kai tau pasako, valgyk kaip namie, — lyg tu girdėtumei, kad kas tau liepia nugrensti sviestą nuo duonos riekės iki voratinklio plonumo. Ir tu tai padarai.
Taigi, taip būdavo Lietuvoje. O čia, broleliai, kita istorija.
Nueinu kartą į kirpyklą. Plaukų kirpti. Ir ko aš ten daugiau galėčiau eiti! Tie plaukai, sakau, auga kaip numirėliui nagai. Lietuvoje, būdavo, eini kartą į savaitę nusikirpti ir tai per retai, o čia — kartą į metų ketvirtį, ir tai per daug.
Susnūdęs žmogiukas pašoko ir pakišo man kėdę. Apsidžiaugė, lyg žuvį pagavęs ant meškerės.
— Trumpai, ar ilgai? — klausia jis.
— Koks keistas klausimas! — galvoju. Tikrai diplomatiškas. Toks suktas. Ir suprask tu, žmogau, ko jis nori! Ar jis nori ilgai mane kirpti ir man plaukų nenukirpti, ar nori trumpai kirpti ir vistiek ilgus plaukus palikti!
— Kirpk, kaip moki! — irgi diplomatiškai atsakau.
— Aha! — linktelėjo jis galva, vadinas, suprato ir pradėjo po vieną plauką man pešioti. Aš matau, kad jis turi laiko. Jis gali po vieną plauką kirpti ir per dieną mane apkirpti ir valandinį atlyginimą paimti.
— Gerai, — sakau sau, — aš mokėsiu tau tik už galvą! — Ir pasileidžiu plaukų kirpimo idilijon.
Kirpėjas slampinėja aplink, glosto man plaukus ir kirbina paausiais. Šilta, gera ir nuobodu. Ir tu susilaikyk nesusnūdęs! Bet kaip tu snausi, kada tavo kojos šunta prakaite! Ir panūdau batus nusimauti. Turiu gi tokią silpnybę (o kas jos neturi!): kur tik nueinu į svečius, tuojau numaunu sau batus. Ir paleidžiu "deodorant" kambarin. Išvėdinu batus ir išdžiovinu kojines! Jos taip prakaituoja!
— Kažin, ar aš galėčiau batus nusiauti? — dėl visa ko klausiu kirpėją.
— Ale prašau! Jauskis kaip namie! — atsako iis.
Ir aš nusiaunu. O paskum galvoju, ko man trūksta, kad aš galėčiau pasijausti kaip namie. Ir prisiminiau Zarasus. O būdavo gerai! Išeinu, būdavo, iš bankelio darbo metu į kirpyklą ir prasėdžiu pusę dienos. Ir tau iš algos neišskaito, ir darbo metu plaukus apsikerpi. O malonumas! Kirpėjas tau tik plaukus šiurena, o palei kojas katinas alaustosi. Toks šiltas, švelnus ir minkštas! Taigi — katino trūksta!
— O katino ar neturi? — klausiu kirpėją.
— Katino?! O kam to katino? — nustebo kirpėjas.
— Kad galėčiau pasijausti kaip namie, — atsakau jam.
Ir jis, iškišęs pro langą galvą, švilptelia:
— Ei, Džimi, pagauk katę!
— Katę! — girdžiu jauną balsą, nubėgantį gatvės link.
Ir po poros minučių įeina apskretęs vaikis su dar labiau nusususia kate. Jis ją paglosto ir padeda man po kojomis. Bet kur tau! Katė, ar katinas, kas jį žino, tik suknerkė — ir pro langą! Kelios stiklinės, su skystimu stovėjusios lange, skimbtelėjo ir išnyko.
— Ta kvaila, pagauk kitą! — paliepia kirpėjas. Jau kas užsakyta, turi būti ir įvykdyta. Toks rūpestingas jis savo klientams.
Ir vaikis atnešė kitą katę. Ši tikrai ne tokia kvaila. Ir jauki, ir katiškai meili. Ir purpsi, ir glaustosi, ir atnešto pieno laka. Ir dabar aš pasijutau tikrai kaip Lietuvoje: ir šilta, ir gera, ir snaudu!
... Ir kai aš nubundu — padėtis ta pati: kirpėjas snaudžia, katė parpsi, tokia gi valanda be rūpesčio stojo.
— Ar jau? — klausia mane kirpėjas ir pasižiūri į laikrodį.
— Jau! — atsakau lygiai tokiu pat tonu ir pasižiūriu į kainaraštį. Eilinėmis dienomis galvos apkirpimas — $1.75, šeštadieniais — $2.00. Tokia unijų taksa.
Aš išimu du dolerius ir bruku jam į saują. Tegu, sakau, geras žmogus — ir katę atnešė ir kojines leido išdžiovinti. Dvidešimts penki centai mažas pinigas, o jam bus magaryčių. Eilinė gi savaitės diena!
Kirpėjas atgniaužė saują, išlygino suglamžytus žaliukus ir, prišokęs prie manęs, sulaiko:
— Tamstele, dar trūksta! Tamsta miegojai valandą ir trisdešimts penkias minutes. Per tą laiką aš būčiau galėjęs nukirpti mažių mažiausia tris galvas. Kiekviena galva — po $1.75. Už tris galvas — $5.25. Kaip iš tamstos, tik keturis... — skaičiuoja jis vienu atsikvėpimu.
— Juk tamsta dykas sėdėjai per tą laiką, kaip tatai gali mano vieną galvą paskaityti už tris? — pradėjau širsti. O jis:
— Matai, tamstele, kai aš nedirbu, už mane dirba ši kėdė. O tamsta toje kėdėje sėdėjai ir snaudei...
— Tai ką! Sakysi, ir už katę turiu tau mokėti! — jau nebejuokais kalbu.
— Taip, ir už katę! — kalba jis nemirksėdamas. — Net ir už dvi...
Ir pradėjo jis man skaičiuoti, kiek viena katė jam atsėjo, kiek kita, kiek stiklinės kaštavo ir kiek pienas...
— Ar mokėsi grynais, ar kreditan? - — klausia jis mane, atkišdamas sąskaitą. Ir aš apmokėjau. Pabūgau, kad jis nepasiųstų darbovietėn neapmokėtos sąskaitos. Tada, broleliai, dingęs! Darbo ir pinigų netenki!
Štai tau ir jauskis kaip namie! Ir jei jums kas sakytų "jauskis kaip namie!" — broleliai, netikėkite. Gal kur kitur — Lietuvoje, bet ne Amerikoje! ***