CHARLES PEGUI, vienas didžiųjų XX-ojo amžiaus prancūzų poetų-rašytojų, savo temperamentu jungė savyje įvairiausius pradus ir ikūnijo prancūzų genijaus visumą. Bestudijuodamas atsimetė nuo katalikybės ir pasuko į socializmą, kuris jam buvo “laikino neturto religija”. 1909 m. grįžo katalikybėn, o tai jį nuvedė į poeziją. Tada jis parašė tris nuostabias misterijas. Jo poemų metaforos yra konkrečios ir žemiškos. Paveikslai vis kartojami, su kiekvienu pakartojimu dalinai pakeičiami — sudaromos litanijos, monotoniškos, tačiau skaitytoją nuvedančios į instinktyvu ir pasąmoninį pasaulį. Pegui liaupsino neturtą, mylėjo laisvę, nekentė diktatūros ir pinigo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui, pasiprašė pasiunčiamas į frontą ir žuvo Marnos kautynėse. Kol gyvas, jis buvo ignoruojamas; po mirties darė ir tebedaro daug įtakos prancūzų dvasiai. Jo reikšmė tolydžio auga. Ypatingai jį mėgsta jaunuomenė. — P. G.
CHARLES PEGUI
Per tris dienas ji klaidžiojo, ji sekiojo.
Ji lydėjo minią.
Ji sekė įvykius.
Ji lydėjo lyg laidotuvių eisenoje.
Bet tai buvo gyvo žmogaus laidotuvės.
Ji lydėjo kaip lydėtoja.
Kaip tarnaitė.
Kaip romėnų raudotoja.
Lyg tai būtų buvęs jos verslas.
Raudoti.
Štai ką jie padarė iš jo motinos.
Ji buvo matoma visur.
Su minia ir truputi nuošaliau nuo jos.
Po portikais, po arkadomis, skersvėjuose.
Šventyklose ir rūmuose.
Gatvėse.
Kiemuose ir užkampiuose.
Ji taip pat įkopė į Kalvariją.
Tą statų kalną.
Ir ji netgi nesijautė einanti.
Ji netgi nejautė, kad jos kojos ją nešė.
Taip pat ir ji įkopė į savo kalvariją.
Taip pat ir ji kopė, kopė
Maišatyje, truputi atsilikdama...
Ji verkė ir verkė, prisidengusi dideliu lininiu šydu.
Dideliu žydriu šydu.
Truputi nublukusiu.
Ji verkė, kaip niekad moteris neverks.
Kaip niekad nebus reikalaujama
Moteriškę šioje žemėje verkti.
Niekad, niekados.
Keisčiausia buvo tai, kad, visi ją gerbė.
Žmonės labai gerbia pasmerktųjų tėvus.
Jie netgi sakė: Vargšė moteris.
Ir tuo pačiu laiku jie plakė jos sūnų.
Nes toks jau yra žmogus.
Toks yra pasaulis.
Žmonės yra, kokie yra, ir niekas niekad jų nepakeis.
Ji nežinojo, kad, priešingai, jis atėjo žmogų pakeisti.
Kad jis atėjo pakeisti pasaulį.
Ji lydėjo ir verkė.
Visi ją gerbė.
Visi jos gailėjosi.
Jie sakė: vargšė moteris.
Nes, gal, visi tie žmonės nebuvo blogi.
Jie nebuvo kietaširdžiai.
Jie vykdė Raštą.
Visi vertino, gerbė ir žavėjos jos skausmu.
Jie santūriai ją atitolindavo, pastūmėdami į šalį.
Su ypatingu atidumu.
Nes ji buvo pasmerktojo motina.
Jie galvojo: ji iš pasmerktojo šeimos.
Jie netgi patylomis tai sakė.
Jie tai sakė tarpusavy Su ypatingu susižavėjimu.
Ji lydėjo, ji verkė, ji gerai nesuprato.
Tačiau ji gerai suprato, kad valdžia prieš jos sūnų.
O tai yra labai blogas dalykas.
Visos valdžios susibaudę prieš jį.
Žydų valdžia. Ir Romėnų valdžia.
Teisėjų valdžia ir kunigų valdžia.
Kareivių valdžia ir Šventikų valdžia.
Jis negalės ištrūkti.
Tikriausiai neištrūks.
Keista buvo tai, kad visi šaipėsi iš jo.
Ir kad niekas nesišaipė iš jos.
Ją visi gerbė.
Dėl jos skausmo.
Niekas jos neužgauliojo.
Priešingai.
Žmonės netgi vengė perdaug į ją žiūrėti.
Kad geriau galėtų ją pagerbti.
Ji taip pat įkopė į kalną.
Įkopė su visa minia.
Pati to nepastebėjusi.
Jos kojos ją nešė, jai to nežinant.
Ji taip pat išėjo kryžiaus kelią.
Keturiolika stočių.
Ar iš tikro tai buvo keturiolika stočių?
Ji tikrai nežinojo.
Ji nebegalėjo atsiminti.
Tačiau ji jas išėjo.
Tuo ji neabejojo.
Bet juk galima apsirikti.
Tokiom akimirkom galva sukosi...
Visi prieš jį.
Visi norėjo jo mirties.
Tai keista.
Žmonės, kurie paprastai ne vieningi.
Valdžia ir žmonės.
Tai baisi nelemtis.
Kai vienas esti už, o kitas prieš tave,
kartais galima išsigelbėti.
Kartais galima išvengti.
Tačiau jis neišsigelbės.
Tikriausiai jis negalės išsigelbėti.
Kai visi žmonės prieš ji.
Ką gi jis yra visiems padaręs?
Aš jums pasakysiu:
Jis išgelbėjo pasaulį.
Iliustracijos Ados Korsakaitės-Sutkuvienės Išvertė Povilas Gaučys