Spausdinti

Žvilgsnis į visuomeninius reiškinius

STASYS YLA


     Vasarą stovyklavę, rudeniop pradėsime posėdžiauti, ruošti minėjimus, klausytis koncertų. Judame panašiu būdu metai iš metų ir atrodo, lyg nebebūtų didesnių problemų, nebent kaip ką suruošti, ką pakviesti, kam ir kiek apmokėti. Tai vadiname visuomeniniu darbu ir dalis mūsų jaučiamės jame visai gerai. Bet kita dalis iš to veikimo traukiasi, nebesiima atsakingų pareigų, vengia talkinti jaunimo organizacijoms, atsisako būti globėjais vienetuose, patarėjais, vadovais jaunimo stovyklose. Kodėl?

     Šis traukimosi reiškinys senokai pastebėtas ir publicistai dėl to skundžiasi, patriotai ir aktivystai piktinasi, humoristai ir "moralistai" plaka. Daugiausia kalbama ir rašoma apie tokių "pabėgėlių iš visuomenės" išponėjimą, sumaterialėjimą, atsakomybės praradimą, sutingimą, nerangumą, egoizmą — norą gyventi tik sau ir savo šeimai. Nors moralinės bei socialinės priežastys turi savo reikšmę, tačiau plakanti rykštė klausimo nepraskaidrina. Ji užmiršta teisę pirmon eilėn rūpintis savimi ir savo šeima, ir toji teisė bei pareiga negali būti pakeista pareigomis tarnauti tik kitiems. Dirbant visuomenei galima perdaug įsibėgėti, tiesiog paskęsti nebaigiamų reikalų mariose, nuskriausti šeimą, pervarginti save fiziškai ir išsisemti dvasiškai. Argi nėra pareigos balansuoti asmeninius ir bendruomeninius reikalus, o taip pat gauti atostogų net iš viešosios tarnybos?

Kun. Stasys Yla — produktyvus, gilios įžvalgos, temų atžvilgiu bene pats įvairiausias knygų ir straipsniu autorius išeivijoj. Su džiaugsmu pranešame, kad nuo rudens jis įsijungia į “L. L.” redakcini kolektyvą. Šio žurnalo puslapiuose svarstys tautines ir krikščioniškas išeivijos aktualijas.

NAUJA SITUACIJA — KAITA

     Šis reiškinys, manding, turi žymiai gilesnes šaknis. Viena, pati mūsų veikla — vis labiau fasadiška ir ekstravertiška — dalies gilesnių žmonių pradeda nebepasotinti. Antra, toj veikloj, šalia įprastinių žmogiškų nesutarimų, rungtynių, intrigų, pradeda įsiterpti svetima drumstis, skaldymas ir tai ne vieną ramesnės, lygesnės natūros žmogų verčia geriau pasitraukti į šalį. Svarbiausia, kas šiuo rašiniu norima pabrėžti, tai nauja psichologinė situacija, kuri ne vieną tiesiog paraližuoja visuomeninėj veikloj, o ypač darbe su jaunimu.

     Kurį laiką mes nepaisėme, kad mus supa tempo ir didelės kaitos aplinka. Mes vis dar gyvenome savame visuomeniniame gheto ir dirbome savais atsivežtiniais metodais. Bet pamažu, vieni greičiau, kiti lėčiau, patys pradėjome keistis. Dar sparčiau keitėsi jausena ir veiksena, netgi galvosena jaunesnėje mūsų kartoje, nekalbant apie bręstantį jaunimą. Išgirdome ir vis dažniau girdime priekaištus vyresniesiems: "Jūs pasenot, atsilikot, užsidarėt praeityje". Kai pradedi nejausti tvirtos žemės po savo kojomis, kai nebežinai kaip prabilti "pažangiais" žodžiais, kai "nebemoki" net parlamentinės procedūros susirinkimuose bei suvažiavimuose, tada ir subręsta sprendimas: "Gana to darbo! Tegu ateina jaunesni, savimi labiau tikri". Bet ar jaunesnieji labiau tikri, akivaizdoje tos pačios kintančios sitaucijos?

SAVIJAUTA KAITOJ —

     Šią vasarą teko išsikalbėti su vienu kitu iš akademikų. Ką gi jie galvoja? "Studentai jau kitokie, negu mes. Su jais nebegali rasti ryšio. Moksleivių nuotaikos ir pažiūros, kaip ir studentų, keičiasi nebe metais, bet pusmečiais, gal net mėnesiais". Taip kalba studijas baigę prieš trejetą ar penketą metų. Ir tas įspūdis, kad gyvenimas per tą laiką kažkur nubėgo, o jaunesnis jaunimas nusroveno su juo, paraližuoja drąsą net akademikui eiti į jaunimo organizacijas, joms talkinti.

     Panaši savijauta buvo susikūrusi ir šias eilutes rašančiam. Buvo praleistos trys vasaros be tiesioginio sąlyčio su jaunimu įprastinėse vasaros stovyklose. Tas laikas, atrodė, paliko patirčių spragą, sulaužė buvusį tiltą ir dabar nebežinosi kaip į jauną žmogų beprabilti. Ši slopi savijauta betgi dingo šią vasarą padirbėjus trijose jaunimo stovyklose, o ketvirtąją aplankant keletai dienų. Pasirodo, tiltai ne taip greit sulaužomi, jeigu jie buvo statyti per eilę metų. Jei anksčiau bent kiek pažinai jaunimo psichologiją ir jo problemas, tos pažintys tebegalioja ir po dviejų - trijų metų. Keičiasi tik tilto politūra — nuo vėjo ir lietaus, nuo tų gyvenimo ir naujos civilizacijos srovių srovelių, bet pagrindiniai atramos taškai ir bėgiai, kurie žmogų formuoja, jį neramina, pastato jį realybės ir idealo kryžkelėn, lieka tie patys. Per dvejus, trejus metus iš tavo akiračio galėjo prasprūsti keletas naujesnių filmų, televizijos programų, straipsnių žurnaluose ar iškilusių naujų jaunimo herojų — žodžiu, toji tematinė aktualija, kuri reikalinga žodžiui sumegzti ir greičiau susiprasti.

     Mūsų jaunimas, sprendžiant iš asmeninės patirties, nepasidarė per trimetį blogesnis, labiau uždaras, mažiau prieinamas. Aišku, jis yra didesnių galimybių ir platesnių pavojų skalėj — gali eiti toliau ir giliau į blogį, kaip ir į gėrį. Tai jis pats jaučia, dėl to juo labiau nori, tiesiog laukia progos apie tai kalbėti, svarstyti, aiškintis. Jaunimas pirmon eilėn nori būt išklausytas, rimtai priimtas, atvirumu sutiktas. Kai mes vengiame žvelgti į jo problemas, kai bandome jį užimti bendrom, pernelyg aukštom "materijom" arba paprastais žaidimais, atrodo, kad mes nuo jo bėgame, kažkur patys slepiamės. Jaunimas nejunta savyje tokių didelių pasikeitimų, kokius mes jame matome. Jis nesuvokia ir mūsų perdėtos baimės į jį prabilti.

     Tiesa, jaunimas nepaiso formos, kuri mums buvo šventa. Turiu galvoj skonio, mandagumo, laikysenos, tvarkingumo, respekto vyresniesiems formas. Pasikeitimas formų, gal būt, ir yra vienas tų dalykų, kuris mūsų santykį su jaunimu paraližuoja. Formos labai trūksta ne vienam čia baigusių daktarų, ką jau kalbėti apie studentus ir moksleivius, nors vis dar galima rasti tiesiog stebėtinų moteriškos elegancijos ir vyriško džentelmeniškumo išimčių. Formos stoka vis dėlto nėra ir neturėtų būt laikoma 'esminiu dalyku, nors už formų kaitos, tiesiog jų nepaisymo kai kas įžiūri šį tą daugiau. Gal būt, mes ir turime pagrindo įtarti, kad įvairios slaptos grupės akstina "formalinę" revoliuciją, už kurios slepiasi moralinės ir socialinės revoliucijos tikslai. Bet daugelis mūsų jaunimo to nemato ir nejaučia. Jis priima beformiškumą tik kaip naują jaunų žmonių stilių.

     Situacinė savijauta, kuri mus pastato "pakitusio pasaulio" plotmėn, gal yra žymiai didesnė mūsų problema, negu mes patys manome. Toji problema mus lydi krautuvėj, vaistinėj, lentpiūvėj, valgykloj, nes tiek naujų prekių, vaistų, valgių, įsirengimo ir apsirengimo priemonių, kad tiesiog nebežinai ką rinktis. Kinta ne tik prekės, bet ir dailė, muzika, mados, papročiai. Tūkstančiai publicistų ir reklamininkų kalte mums kala visokias naujoves ir mus stumte stumia į "atsilikimą". Mes atsiduriame savotiškame komplekse, gal net masinėj psichozėj, kurioje sunku beapgalėti įspūdį, jog viskas, kas buvo, nebeturi vertės — nei moralinės vertybės, netgi pati religija. Ar ne tokį įspūdį mums įtaigoja publicistai, skelbdami sensacijas apie "ekumeniškus" prajovus? Ar ne mūsų vaikai, paveikti to įspūdžio, mums kalba, jog mūsų moralė jau paseno?

KINTA PAVIRŠIUS, GELMĖ TA PATI

     Bet kasgi iš tikro paseno ir kas ateina nauja — prekės, formos, mados ar pati esmė? Ar keičiasi žmogaus prigimtis, išmintis, sąžinė? Ar kinta šeimos, vaikų ugdymo ir pedagogikos pagrindai? Ar pasikeitė dekalogas ir Bažnyčia po Vatikano II susirinkimo? Mes tuo berods dar netikime ir neturime pagrindo tikėti, netgi stebėdami tą patį jaunimą, kuris labiausiai turėtų būti pakitęs. Ką mes laikome esminiais ir pagrindiniais dalykais, dar tebėra ir jaunimo sąmonėje bei sąžinėje, gal tik su mažesniu tikrumu kai kuriais atvejais. Vargiai tat galima kalbėti apie didesnius, esmiškesnius skirtumus tarp jaunų žmonių ir mūsų vyresniųjų.

     Išvada būtų tokia, kad gyvenimo gelmė tebėra ta pati, o kinta, banguoja, audrinosi gyvenimo paviršius. Mes turime neišleist iš akių abiejų dalykų. Reikia sekti gyvenimo įvykius, informuotis, rišti apraiškų siūlus, vartojant bendrą išmintį; kitaip mes netektume orientacijos. Kol tai darome, nėra pagrindo baugintis atitrūkimu nuo gyvenimo paviršiaus, juoba jaustis nebetinkančiu dialogui su jaunesniąja karta.

POKALBIS ĮMANOMAS

     Šią vasarą netikėtai išsisklaidė viena baimė, kuri buvo bebręstanti tarp ateitininkų. Ne vienam atrodė, kad akademikai tiek paveikti liberališkųjų Amerikos universitetų, jog su jais nebegali būt jokios vyresniųjų kalbos. (Tą jaunųjų ateitininkų liberalėjimą savu laiku atidžiai komentavo ir santoriniai "Metmenys"). Bet pastaroji sendraugių studijų savaitė ir suvažiavimas Dainavoje parodė, jog jaunieji "liberalai" labiau nori kalbėtis su "konservatyviais" vyresniaisiais savoj organizacijoj, negu su amžininkais liberalais kitur. Idėjinė rungtis, pažiūrų lyginimas, požiūrių pasitikrinimas pasirodė įdomus dalykas abiem pusėm. Ta proga ir ne vienas vyresniųjų galėjo įsitikinti, kad jų intelektualinis pajėgumas, išmintis bei patirtis toli gražu nėra pasenusi ar atsilikusi.

     Dialogas, vykęs ateitininkiškų kartų tarpe iš anksčiau, o ypač šįmet pagyvėjęs, yra dar vienas ženklas, jog mūsų baimė vienų kitais dažnai būna nepagrįsta. Jei parodytume daugiau drąsos bendrauti ir kalbėtis kartų plotmėje ir tarp atskirų grupių bei konfesijų, nevengdami reikšti savo pažiūrų bei išpažinimo, tik aplenkdami asmeniškumus ir aštrumus, mūsų visuomeninis bei kultūrinis brendimas žymiai labiau pagyvėtų, pasidarytų našesnis, o, be to, gausesnis naujais ateiviais ir grįžtančiais iš buvusiųjų veikliųjų.