■ Dvasiniai pašaukimai
Idėja nepasklinda, darbas nevykdomas, nebent tai idėjai skleisti ar darbui vykdyti yra pasišventusių žmonių. Tokių žmonių reikia ir krikščionybei, kuri yra ir darban skatinanti Kristaus idėja ir tos idėjos įkvėptas gyvenimas.
Krikščionybei pasišvęsti galima pasaulietišku, kunigišku arba vienuolišku gyvenimu. Pasauliečių reikšmė po Vatikano II susirinkimo ypač pabrėžiama (nors, kard. Suenens tvirtinimu, dar pilnai nesuprasta nei neįgyvendinta — žr. sekantį psl.). Tačiau svarbi yra ir dvasiškių vieta dėl jųjų specialių uždavinių — pačios kunigystės ir viso gyvenimo pašventimo vienuolių įžadais. Visgi dabar, kai. Bažnyčiai atsinaujinant, dvasinių pašaukimų labiausiai reikia, jų stokojama. Stokojama jų ir lietuvių išeivijoj.
Šio "L. L." nr. vedamuoju straipsniu "Peržvelgus 54 anketas apie dvasinius pašaukimus" (312 psl.), svarstomos dvasinių pašaukimų stokos priežastys bei būdai jiems ugdyti.
■ Nugalėti barjerus
Iš aukščiau minimos pašaukimų ankstos davinių peršasi dvi išvados: reikia 1) kunigams ir vienuoliams artimiau bendrauti su jaunimu ir 2) lietuvių visuomenėj puoselėti gilesnį religinį dvasingumą.
Teko patirti, kad antruoju klausimu ruošiamasi plačiau svarstyti spalio mėnesį Čikagoj įvyksiančiame Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos suvažiavime. Linkėtina, kad būtų nutarta ir vykdoma kas konkretaus ir praktiško.
Su jaunimu gi bendraujančiųjų yra per maža. Ne tik jaunimas gerokai vengia dvasiškių, bet ir dvasiškiai jaunimo. Vieni kitų vengia, nes vieni kitų nesupranta: dvasiškiai, kaipo vyresnieji, yra įsitikinę, kad jaunimas yra tiek pasikeitęs, kad su jais nebegalima susikalbėti; jaunimas gi galvoja, kad dvasiškiai juos tevaržys. Dvasiškiams, kaip ir kitiems vyresniesiems, teisingiau jaunimą įvertinti padės po 3 metų pertraukos savotiškai jaunimo tarpe pasijutusio kun. St. Ylos išvedžiojimai, kad, nors gyvenam didelėj kaitoj, jaunimas esminiai nepasikeitė (žr. jo str. šio "L. L." nr. 323 psl.).
■ Pertvarkoma Romos kurija
Katalikų Bažnyčios konservatyvumas didele dalimi priklausė nuo Romos kurijos, t. y. nuo uždaros, beveik išimtinai italų dvasiškių grupės, padedančios popiežiui tvarkyti (o kai kada už jį ir pavaldančios) Bažnyčios reikalus.
Bažnyčiai atsinaujinant, be abejo, turėjo būti pertvarkyta ir ši įstaiga. Tai buvo jau anksčiau pažadėjęs pats Paulius VI. Dabar šis pažadas jau vykdomas: Romos kurija bus daugiau sutarptautinama, nuolat atšviežinama ir padaroma veiklesne. Ii bus sutarptautinama, į ją skiriant ne tik italus, bet ir kitų tautybių asmenis. Ji bus nuolat atšviežinama, skiriant asmenis pareigoms ne ilgiau kaip 5 metams. Ir ji bus padaryta veiklesne, pertvarkant kai kuriuos skyrius ir įvedant kitas kalbas, ne vien lotynų.
Nors yra pageidaujančiųjų dar didesnių pakeitimų Romos kurijoj ir yra abejojančiųjų šių pakeitimų efektingumu, tačiau tenka pripažinti, kad padaryti pakeitimai yra geras žingsnis priekin, atnaujinant Bažnyčios administracijos centrinę įstaigą.
■ Theologo 67
Kur krypsta Bažnyčios mintys? Į tai bent dalinai galima atsakyti pažvelgus į didįjį katalikų teologų suvažiavimą Toronte, minint 100 metų Kanados sukaktį ir pavadintą Theologo 67 pagal pasaulinės parodos pavadinimą Expo 67. Kviestieji ekspertai buvo prašyti kalbėti "žmogui gatvėje".
Tarp daugelio vertingų minčių pažymėtinos sekančios: Bažnyčia turi kalbėti ne tik katalikams, bet visai žmonijai. Jos mokslas turi būti nuolat atnaujinamas, jo išreiškimas — pritaikomas tų laikų žmonėms. Vyskupai turi Bažnyčioj mokymo galią, bet juos informuoja teologai, kurie turi turėti laisvę svarstyti. Vyskupai gali pasimokyti ir iš pasauliečių - tikinčiųjų, pavyzdžiui, anot olando domininkono Ed. Schillebeeckx, sprendžiant gimimų kontrolės metodų klausimą, kurį katalikų dauguma, jo nuomone, jau išsprendė.
Pagal belgų kardinolą Suenens, Vatikano II suvažiavime "iš naujo buvo atrasta Dievo tauta kaipo visuma, dalinantis atsakomybe visiems jos nariams, tarp kurių — nuo popiežiaus iki mažiausio pakrikštytojo — yra "pagrindinė lygybė". Nors tas suvažiavimas praplėtė atsakomybę ir pareigas vyskupams, deja, ne pasauliečiams, nes supratimas apie pasauliečių vietą Bažnyčioj dar nesubrendo. "Norim ar nenorim", tvirtino kördinolas Suenens, "mes esam pakeliui į kokį III Vatikano suvažiavimą".
Šis žvilgsnis į ateitį keistai susikryžiavo su popiežiaus vardu kalbėjusio kardinolo Cicognani pareiškimu, kad Bažnyčios atsinaujinimo - sudabartinimo darbas jau yra "laimingai pabaigtas".
■ Atvirumo dvasia Bažnyčioj...
"Daug bažnytinių reikalų nusprendžia tik viena pusė (atseit, bažnytinė vadovybė — Red.). Jie nuspręndžiami neįžvelgiamu būdu ir turi būti vykdomi be galimybės išdiskutuoti", — taip tvirtindamas teologų suvažiavime Toronte vokiečių kardinolas Koenig siūlė Bažnyčioj plačiau leisti viešai diskutuoti jos praktiškuosius reikalus.
Pastebima, kad dar dažnai Bažnyčios praktiškuose reikaluose visai neatsiklausiama tikinčiųjų, net jei reikalas juos labiausiai liečia. Nėra ko stebėtis, kad tada neretai "prašauna pro šalį" ir tikinčiuosiuose kyla nepasitenkinimas, kaip pvz. kad yra įvykę dėl šv. Kazimiero kapinių administracinio tvarkymo Čikagoje.
■ ... ir vienuolynuose
Kai kurios vienuolių bendruomenės "1975 m. jau bus išnykusios dėl atviros dvasios stokos, dėl išsikalbėjimo stokos tarp vyresniųjų ir eilinių", pranašauja amerikietis kanoninių įstatymų ekspertas prof. Ed. J. Stokes (visai panašiai, kaip ir vedybiniame gyvenime: jei vedusieji nebesikalba, nebesidalina mintimis ir rūpesčiais, yra rimtas pavojus išsiskirti).
Atrodo, kad domininkonų Ordinas tokio likvidavimosi nesulauks. Ir ne dėl to, kad jų yra daug — net 10.000. Bet dėl to, kad šioje intelektualinę vietą Bažnyčioj užimančioje vienuolijoje mintimi ir rūpesčiais pasikeičiama. Tai rodo bent šis faktas, kad, ruošiantis Ordino bendram suvažiavimui 1968 m., kiekvieno domininkono buvo 60 klausimų anketa atsiklausta apie Ordino padėtį, veiklą ir atsinaujinimą.
Kaip visi, taip ir lietuvių vienuolynai neturi pamiršti, kad tik atvirumu atrandama, kur ir kaip jie yra reikalingi pasauliui. Ir tik dabarties pasauliui reikalingi vienuolynai dar gali tikėtis patraukti šių laikų jaunimą.
■ Rasinių riaušių akivaizdoje
Stipriai redaguotame pareiškime Darbo Šventės proga JAV vyskupai tvirtino, kad JAV rasinės riaušės, juodųjų nacionalizmas ir baltųjų atkirtis rodo tarp juodųjų ir baltųjų besiplečiančią nebe vien nesantaiką, bet net ir nebesusikalbėjimą; o tai gali vesti prie civilinio karo.
Pagal vyskupų pareiškimą, to rasinio skilimo priežastys yra sekančios: negrai yra įsitikinę nelygybe ekonominėj ir teisinėj srity; jie yra nusivylę JAV Kongrese priimtais, bet neįgyvendintais Civilinių Teisių (1964), Ekonominių Galimybių (1964) ir Balsavimo Teisių (1965) aktais; savo padėtį pagerinti kai kurie iš jų pradėjo jėga ir prievarta. Prie viso to prisideda didelė dalis bedarbės ir susvetimėjusios negrų jaunuomenės.
Vyskupai pabrėžė, kad "nei vienas šių faktų nepateisina nei riaušių, nei prievartos, bet jie padeda išaiškinti... Be abejo, galvoją amerikiečiai turi nuvokti, kad tik rimta provokacija galėjo išprovokuoti tokius sprogimus".
Rasinei lygybei ir santaikai atsiekti vyskupai siūlo visiems pilnai paremti veiklą Prezidento Komisijos dėl Civilinės Netvarkos, įvairių religijų organizacijoms bendradarbiauti siekiant rasinio teisingumo ir pagelbstint neturtingiesiems, prekybos ir pramonės veiksniams tuoj pat ieškoti sprendimų su rasių klausimu surištoms problemoms, o komunikacijos priemonėmis visuomenei atskleisti riaušių ir ghetto vargo priežastis.
Ne viskas gali būti tuoj pat išspręsta. Bet veikti tuoj pat reikia. Vyskupai pabrėžė, kad "išvengti tragiškų nesusipratimų turime palaikyti nuolatinius komunikacijos ryšius".
■Ir mes stengiamės
Gale žiūrim, kad šio numerio "Gyvenimui tekant" skyriuje tekalbama apie vieną dalyką — atvirumą: vieni kitų suprantantį atvirumą tarp kunigų ir jaunimo, atvirą dvasią Romos kurijoj, Bažnyčioj, vienuolynuose ir tarp skirtingos rasių žmonių.
Kad ir patys neatsiliktume, būsime dvigubai atviri savo srityje: 1) šių metų gale planuosime skaitytojams platesnę anketą apie mūsų žurnalą ir 2) šią paslaptį "išduodame" jau dabar.