19 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS G RAUSLY S
Jau prieš šešis šimtus metų garsusis "Dieviškosios Komedijos" autorius Dante yra metęs šūkį: "Mokykitės mylėti!" — kitaip sakant, ugdykite savyje tikrą meilę ir taip auklėkite savo jausmą, kad jis pribręstų tokiai meilei.
Šitokio ugdymosi ir ugdymo reikia ypač mūsų laikais. Tai rodo gausus irstančių moterysčių skaičius. Nėra abejonės, kad tokių moterysčių nemaža dalis buvo sukurta ar be tikro, ilgesnio laiko bandymo atlaikiusios meilės, ar kurių meilė buvo taip silpna, kad ji neįstengė atlaikyti net ir nedidelės krizės. Prie tų dviejų blogybių dar prisidėjo trečioji — tai susituokusiųjų visiškas nesirūpinimas savitarpės meilės ugdymu, kas sužlugdė jų bendrą gyvenimą. O juk meilės bendruomenė (tokia ir turėtų būti moterystė!) negali to bendrumo išlaikyti ir jo pakelti, jei tąja meile nesirūpinama. Kaip kūnas irsta, jei gyvybės dvasia jo negaivina ir jo dalių nejungia, taip ir dviejų žmonių gyvenimas be meilės yra ne sugyvenimas, bet dviejų beveik visai svetimų žmonių buvimas vienas šalia kito su pavojum, kad, jei ne šiandien, tai rytoj gal teks išsiskirti.
Kaip reikia protą lavinti mokymu, valią stiprinti pratybomis, taip dar labiau reikia ugdyti širdies ir jausmų pasaulį, kad grubumu ir netaktu nesužlugdytume abipusės meilės. Viso to reikia, nes daugelis, regis, mylinčių ir meilės norinčių savo dažnais pasielgimais ir žodžiais kerta tą šaką, ant kurios nori sėdėti.
MEILĖS UGDYMO BŪDAI
"Meilė neateina kaip laimę nešanti dovana, bet ji yra uždavinys, sunkus darbas, kurį reikia įvykdyti. Meilė yra sunki..., gal būt, sunkiausia... Tai bandymas, egzaminas, darbas, kuriam visi kiti darbai yra tik pasiruošimas" (Rilke). Reikia pasidaryti vertingu, reikia dvasiniai subręsti, kad galėtume mums prideramą dalį įnešti į abipusę meilę. "Savo laimę reikia užsitarnauti" (C. F. Ramuz).
Dėl savo meilės ir jos pasireiškimų reikia budėti, nes meilėje labiausiai atsiskleidžia žmogus, parodydamas kitam visą savo dvasios vertingumą ar nevertingumą bei neigiamybes. Nors ir teisingai sakoma, kad meilė pradžioje yra akla, tačiau ilgainiui žmonės meilėje praregi ir dvasiniai apsinuogina vienas kito akims. Todėl reikia save vispusiškai ugdyti, nes meilėje žmonės pasirodo vieni kitiems vispusiškai, taigi ir su neigiamybėmis. O vien neigiamybių reginiu meilė neskatinama nei neugdoma.
Dėl padidinto meilėje jautrumo, dėl temperamento, išauklėjimo ir lyties skirtingų nuotaikų, dėl meilės įtampos nevienodo laipsnio, dėl kitų įtakos į vieną iš besimylinčiųjų meilėje susidaro psichologinių painiavų ir mįslingų padėčių, kurios, įtempdamos nervus, nuolat reikalauja besimylinčiųjų apsisprendimo ar sprendimo. "Tarp dviejų besimylinčių yra tiek daug dalykų, apie kuriuos tik jie vieni tegali spręsti" (G. Sand). Visa tai reikia mokėti išnarplioti. Neveltui sakoma, kad "meilė yra menas" ir todėl reikia gabumo bei talento abipusiai mylėti, meilei išlaikyti ir ją nuo visų žudančių pavojų išsaugoti.
Ugdant savyje meilę, mums nuolat turi vadovauti teisinga meilės sąvoka. Tik teisinga meilės sąvoka atitinka žmogaus prigimtį ir jos nežemina. Tokios sąvokos vedinas, mylintis nepamiršta, kad meilė pirm visko glūdi dvasioje, kad joje susitinka asmenys, kurie, krikščioniškai juos vertinant, negali būti laikomi, kaip vien pasismaginimui naudojami įrankiai, ir kad tikroji meilė nepamiršta, jog skirtingos lyties asmuo yra žmogus, kuriam visais atžvilgiais privaloma artimo meilė.
Vadovaudamasis tais didžiaisiais tikros meilės pradais, asmuo, susirūpinęs meilės ugdymu ir josios išlaikymu, padarys eilę išvadų, kurių laikysis gyvenime. Gerbdamas žmogaus asmenį ir atsimindamas, kad meilė tarpsta tik laisvėje (nes per prievartą nebūsi mylimas!), jis nenaudos jokių policijos priemonių mylimam asmeniui varžyti ir jį terorizuoti. Jis žinos (jei bus bent kiek išmintingas!), kad kiekviena tokios prievartos priemone jis vis labiau nustoja vietos mylimo asmens širdyje. Toks kilnus elgesys nėra lengvas, nes "meilėje yra sunkiausia pripažinti absoliutinę laisvę mylimam žmogui" (Z. Maurina), tačiau toksai elgesys, sujungtas su nuoširdžiu meilės partnerių išsikalbėjimu, neretai gali išgelbėti jųdviejų meilę. Tokį išsikalbėjimą turi lydėti atnaujintas ir pastovus meilės išlaikymu susirūpinusios pusės širdies gerumas.
Artimo meilę labiausiai pažeidžia meilėje egoizmas, savimyla. "Labai dažnai žmogus nemoka mylėti, jis tariasi mylįs, kai tuo tarpu jis myli tik save" (M. Quoist). Nekartą meilė tėra praplėsta savimyla, kad ir užsidėjusi meilės kaukę. Toksai temyli kitą tik tiek, kiek kitas jam yra naudingas ar teikia malonumą. Nusikratyti tokios savimylos, susirūpinti labiau kitu negu savim, nėra lengva, nes "jei tu manai, kad mylėti yra lengva, tu apsigauni. Kiekviena meilė, jei yra tikra, atneš tau vieną ar kitą dieną kryžių, nes po (gimtosios) nuodėmės yra sunku save pamiršti..." (M. Quoist). O juk erotinė meilė yra reikšminga ir graži dėl to, kad ji išlaisvina žmogų iš savimylos, įgalindama žmogaus gyvenimo centrą perkelti iš savęs į kitą. Tikrai geras, simpatingas, patarnaujantis kitiems tėra tik tas, kuris gali save pamiršti. "Visame gyvenime svarbu tik tai, kad save statytume antroje vietoje" (J. S. Turgenevas).
Prisiminę dar tvirtinimą, kad meilė tirpsta tik laisvėje, čia dar turime pridėti, kad kiekvienas savimylos pasireiškimas tą laisvę kitai pusei bando atimti, nes stengiasi primesti savo valią ir kitą pavergti! Todėl iš savimylos kyla užgaunantis nesiskaitymas su kitos pusės jausmais, nuotaikomis bei norais ir net nebandymas kitą išklausyti ir suprasti. Egoistas — tai žmogus, aklas ir kurčias kitų atžvilgiu. Toksai nieko apie gyvenimą ir žmogų neišmanytų, jei jis dar manytų, kad kieno nors gali būti mylimas.
Asmuo, susirūpinęs meilės ugdymu savyje, turi atverti akis ir atkimšti ausis, kad pamatytų šalia esantį kitą žmogų, kad jį išgirstų ir juo susirūpintų. Meilei reikia altruizmo, nesavanaudiškumo. Meilė, kuri tik visko iš kito laukia, nėra meilė. Tikroji meilė yra susirūpinusi ką kitam duoti ir kuo jį pradžiuginti.
Susirūpinęs kito artimiausio meilės partnerio likimu, tikrai mylintysis pradeda galvoti ir jausti už du, įnešdamas savo gyveniman abipusiškumo pradą. Jis save šia nuotaika taip ugdo, kad jam pasidaro tik tai malonu ir brangu, kas kitai pusei patinka. Jis visame stengiasi susiderinti, kad galėtų išlyginti abiejų skirtingumus. Tam abipusiškumui pasiekti besimylintieji pradeda dalintis savo vidaus dvasios pasauliu. "Moraliniam, panašiai kaip medžiaginiam gyvenime yra oro įkvėpimas ir iškvėpimas: sielai reikia kitos sielos jausmų, kad, juos pasisavinusi ir pati praturtėjusi, galėtų juos grąžinti. Be to gražaus žmogiško reiškinio širdies gyvenimo nėra; tada jai trūksta oro, ji kenčia ir žūna" (H. Balzac). Toksai abipusiškumas visame ugdo meilę. Egoistinis gi vienpusiškumas abu vėl stumia vienatvėn, kuri virsta meilės mirtim. Kiekvienas vienpusiškumas padengia meilės dangų juodais debesimis.
Tasai abipusiškumas lenkia besimylinčius aukotis vienas kitam ir, abipusiai didelei meilei viešpataujant, abu lenktyniauja aukodamiesi kitam. Nenuostabu, kad besirūpinantys meilės išlaikymu ir jos ugdymu turi kasdien save nugalėti. Tokios aukos yra kuras, kuris meilę kursto. Jei toksai aukojimasis kurios nors pusės yra pradedamas išgyventi kaip sunkenybė, tai rodo meilės silpnėjimą. Abipusis aukojimasis besimylintiems turėtų virsti tokia kasdiene duona, kad nei viena pusė negalėtų kitai pusei savo aukomis didžiuotis ir jas kitam prikišti.
Šitas aukojimasis turi pasireikšti kantrybe ir nuolankumu.
Nesuvaldomi, pikti, nekantrūs žodžiai ilgainiui susitelkia tartum šiukšlių krūvos, kurios pasilieka tarp meilės dalyvių. Meilė gi turėtų būti gražių žodžių lydima, nes nesimylima šiukšlynų akivaizdoje. Tiesa, kad "meilei pradžioje tereikia taip nedaug maisto", tačiau tiesa ir tai, kad reikia nedaug "žmonėms, kurie mylisi ir vienas kitą gerbia, atskirti" (R. Rolland). Štai kodėl visame kame reikia kantrybės, kuri kiekvieną elgesį ir žodį apgalvoja ir kontroliuoja.
Kiekvieną nekantrumo pasireiškimą reikia skubiai atitaisyti atsiprašymu. Nereikia su atsiprašymu delsti, nors išdidumas ir bando trukdyti atitaisymą. Tikroji meilė yra nuolanki, bent ugdo savyje nuolankumo dvasią, nes ji žino, kad meilėje nėra paragrafų, kurių vardu būtų galima kitai pusei išdidžiai primesti savo valią bei užgaidas. Kiekviena meilės valandėlė yra neužtarnauta dovana, kurią reikia nuolankiai priimti ir už ją dėkoti. Jei abi pusės galėtų pažvelgti į viena kitos dvasios gelmes, tada pamatytų tiek visokių neigiamybių, kad jos nei vienai pusei neleistų didžiuotis prieš kitą.
Pagaliau, ugdant savyje meilę, reikia pažinti skirtingas lyčių savybes bei nuotaikas ir su jomis skaitytis. Psichologai tvirtina, kad mylinti moteris nori matyti pas vyrą kai ką aukštesnio; tai matydama, ji susižavi juo ir jų meilės ryšys stiprėja. Tuo tarpu, jei ji mato, kad vyras nevienu atžvilgiu stovi žemiau už ją, jos meilė jam pradeda nykti. Panašiai ir vyras nori moteriškos moters, to mįslingo moteriškumo, nes, "jei moteris nori įvykdyti savo pasiuntinybę, ji turi būti vyrui paslaptis" (M. Quoist).
Iš viso, dėl kito žmogaus meilės reikia kasdien kovoti ir laimėti meilę vis iš naujo. Žmogus juk nėra daiktas, kurio savininku sykį tapęs, esi tikras, kad tai tava savastis. Teisingai tad pastebima, kad "meilė tuo yra ypatinga, kad ji niekada negali pasilikti ta pati; ji turi be paliovos augti, jei ji nenori silpnėti" (A. Gide).
JAUNIMO UGDYMAS MEILEI
Jau nuo ankstyvos vaikystės reikia pradėti ugdyti jauną žmogų meilei ir šeimai. Tas ugdymas šiandien daugelyje kraštų dėl neigiamos aplinkos įtakų yra nepaprastai sunkus. Jei imsime dėmesin kad ir dabar mūsų gyvenamam krašte per didelį seksualiniai kriminalistinio pobūdžio filmų skaičių ir nuo ankstyvos jaunystės visiems prieinamos panašios literatūros antplūdį; jei prisiminsime krašto papročius, kurie skatina ir palaiko dviejų skirtingų lyčių reguliarų bendravimą nuo ankstyvos jaunystės, tada pamatysime, kad tokio ugdymo sunkumas nėra perdėtas. Jei pagaliau prisiminsime kone sąjūdžiu virstantį "Playboy" žurnalo vadovaujamą seksualizmo ugdymą, tada pajusime, kad, šiais keliais einant, šiam kraštui gresia pavojus pasinerti tokioje baloje, kurioje žūna visi idealai ir kilnesni polėkiai.
Tokiai atmosferai viešpataujant, tikros meilės ugdymas yra neapsakomai sunkus jau ir dėl to, kad pati meilės sąvoka yra taip suteršta, kad šitokioje "meilėje" jau nebegalima meilės nei surasti, nei atpažinti, ir lieka vien niekuo nepridengtas seksualumas.
Yra dar vienas veiksnys, kuris neapsakomai sunkina jaunimo ugdymą meilei. Tai moters diskriminacija. Šias eilutes rašančiojo nuomone, ši diskriminacija yra didesnė už visas kitas, nes ji plačiausiai paplitusi. Čia galvojame apie tuos po visą pasaulį paplitusius filmus ir pornografinę literatūrą, kuri kursto vyrus prieš moteris — dėl šitokio kurstymo daugybė moterų virsta seksualiniai kriminalinių nuotaikų aukomis. Šitokie filmai ir literatūra moterį žemina, ją paverčia vien pasismaginimo priemone, visai nesiskaitant su jos, kaipo žmogaus, jausmais. Moterį degraduojant, meilė pasi-
daro negalima, nes meilei reikia dviejų lygiateisių ir pilnų asmenybių.
Susirūpinus tad jaunimo ugdymu tikrai meilei, reikia pirmiausia jau nuo pat vaikystės įvairiom apgalvotom priemonėm skiepyti tikrosios meilės ir jos dvasingumo supratimą. Kaip žmogus savo dvasinga ir laisva siela skiriasi nuo gyvulių, taip ir jo meilė nėra vien gyvuliška, bet skirtinga, žmogiška bei žmoniška ir todėl dvasinga. Tą dvasingumą apčiuopiamiau išreiškiant, gal galima būtų jį pavaizduoti kaipo vyro ir moters abipusį vienas kitam gerumą bei švelnumą, kurio išraiška yra jų pasibučiavimai. Tikra meilė nėra vien jausmas, bet ir susirūpinimas sveikata, gerove ir visu gyvenimu to žmogaus, kuris mums patinka ir kuris mums artimas.
Tos tikros meilės pavyzdį vaikai turi matyti savo tėvų meilėje vienas kitam. Toji jų meilė turi pasireikšti švelniais žodžiais vienas kitam, o taip pat susirūpinimu ir rūpestingu vienas kito globojimu kuriam nors jų susirgus. Vaikai neturi girdėti tokių nesusipratimų tėvų tarpe, kurie prasiveržia nekantriais žodžiais. Iš jų abipusio elgesio vaikai turi nujausti meilės palaimą ir grožį.
Kadangi egoizmas, savimyla labiausiai trukdo kitą mylėti, tad reikia nuo pat mažų dienų vaikus pratinti mylėti artimą, nes artimo meilė yra kelias į bet kurią kitą kilnią meilę. Ateitis jiems parodys, kad be artimo meilės nėra galima ir tikra erotinė meilė, nes pirma reikia mylėti moterį ar vyrą kaip žmogų, kad vėliau galėtume mylėti juos kaip moterį ar vyrą. Nereikia pamiršti, kad vaikas yra didelis egoistas. Tą egoizmą ugdo tėvai vaikui pataikaudami akla savo meile. Pripratęs prie pataikavimų ir statydamas vis didesnius reikalavimus, vaikas nekartą virsta egoistu - diktatorium, šokdinančiu savo kaprizais visą šeimą. Toks egoistas, nepratinamas savęs pamiršti dėl kitų, apie kitus pagalvoti ir juos mylėti, vargu ar ir suaugęs įstengs tikrai mylėti savo meilės partnerį ir dėl jo aukotis. Nuo vaikystės pripratęs, kad visi jo klausytų ir jo valią vykdytų, jis norės pavergti meilės dalyvį savo norams. O juk dviejų žmonių sugyvenimas įširsta greičiausiai tada, kai egoistas neįstengia prie kitos pusės prisiderinti ir su ja skaitytis. Šitoks vaiko auklėjimas šeimoje, jo egoizmo netramdant, yra negyvenimiškas; jis jauno žmogaus neparuošia nei meilei, nei šeimai.
Vaiką ir jaunuolį reikia kasdien pratinti artimo meilei, jį raginant padaryti kam nors malonumą, džiaugsmą ar šiaip patarnaujant. Reikėtų nurodyti tų mažų meilės darbų sąryšį su Dievo valia, kad tokie maži meilės darbai būtų gilesni ir prasmingesni. Ar negalima būtų šiam tikslui jaunųjų kambaryje iškabinti vieną kitą evangelijos dvasia dvelkiantį posakį, kuris jiems bent kai kada primintų pareigą pamiršti save, kad galėtų su meile pagalvoti apie kitus ir kai ką gero jiems padaryti? Gal šiam tikslui tiktų kad ir šie posakiai: "Mažiausias geras darbas, padarytas žmogui, yra tai patarnavimas pačiam Kristui" arba "Džiaugsmas, padarytas žmogui, virsta džiaugsmu Dievui". Šitokie ir panašūs priminimai parodys jaunam žmogui artimo meilės gamtinį ir antgamtinį vertingumą, nes kad ir mažiausias geras darbas yra dvigubai geras, jei padarytas ir žmogui ir Dievui. To negana, nes, kasdien nors valandėlei save pamiršdamas, jis įpras džiaugtis kitiems daromu džiaugsmu, o tai kilniausias, dvasinis ir altruistinis džiaugsmas. Šitokiom pratybom jis pasiruoš ir būsimai dviejų žmonių meilei.
Ugdydami jaunimą meilei ir atsimindami, kad moterys yra labiau vyrų skriaudžiamos, negu vyrai moterų, tėvai rūpinsis įkvėpti vyriškajam jaunimui pagarbą moterims ir riteriškumą jų atžvilgiu. Ugdant berniuką vertinti mergaitę ir gerai elgtis su ja, reikia jam įkvėpti tą nuotaiką, kad kiekvieną sutiktą mergaitę jis gretintų su savo motina (kuri irgi yra buvusi tame pačiame mergaitės amžiuje) ar su savo sese-
Tikras džentelmenas yra tas vyras, kuris elgiasi pagarbiai su moterimi nežiūrėdamas, kiek grožio ji.. beturėtų.
— O. A. Battista
rim ir gretindamas savęs klaustų: ar man patiktų, jei kas skriaustų mano motiną ar seserį? O juk ir toji mano sutikta mergaitė yra kieno nors sesuo ir gal būsima motina.
Tėvai kiekvieną berniuko nemandagumą ar net ir mažą mergaitei padarytą skriaudą turėtų labiau bausti, negu už tą pačią skriaudą, padarytą berniukui. Jau patsai didesnis mergaitės silpnumas turėtų kiekvieną jaunuolį įpareigoti ginti mergaitę.
To negana. Vaikai ir jaunuoliai turėtų būtį taip auklėjami, kad autobuse užleistų sėdimą vietą kiekvienai, o ypač vyresnei moteriai, kad padėtų panešti jos nešamą sunkų daiktų, kad su stovinčia moterimi jie nesikalbėtų patys sėdėdami ir t. t. Nė neįsivaizduojama, kad moteris su kūdikiu ant rankų ar nėščia stovėtų autobuse, o jauni vyrai bei berniukai neužleistų jai vietos!
Riteriškai nusiteikęs jaunuolis gina moterį nuo bet kurio išnaudojimo, o ir pats neišnaudoja jos silpnumo valandėlės. Jaunų vyrų riteriškumo reikalavo subtilus vokiečių rašytojas jėzuitas P. Lippert rašydamas: "Vyro vertę būtų galima išmatuoti ir aprašyti, jei visada tiksliai žinotume, kaip jis elgiasi su savo motina, seserim, sužieduotine, žmona, šiaip bendradarbe ar net vien palydove, kai trumpą kelią eina su ja į darbovietę".
Šiandien visur sklinda materializmas ir vispusiškas medžiagos garbinimas, o meilei, tai dvasinei vertybei, reikia idealizmo, kurį tegali duoti religinis auklėjimas. Šiandien be religinio auklėjimo sugenda daug jaunimo; tai liudija skaitlingi seksualiniai parašai ant sienų, o sugedęs jaunimas negali mylėti tikra ir gilia meile. Jis negali tokia meile mylėti, nes neturi susivaldymo, charakterio pastovumo, rimtumo, atsakomybės jausmo nei kitų natūralių dorybių. Štai kodėl be religinio auklėjimo tikros pastovesnės meilės nėra.
Prisiminus šį auklėjimą, čia reikėtų pabrėžti, kad jaunimas būtų pratinamas gerbti Išganytojo Motiną, nes Marijos kultas įneša jaunimo sielon šventos romantikos. Tai pabrėžia ir didysis šveicarų pedagogas evangelikas Foersteris, kuris pradžioje atstovavo bereliginį auklėjimą, o vėliau, pamatęs jo nesėkmingumą, pasisakė už jaunimo religinį auklėjimą.
Per Marijos kultą mergaitė pradeda gerbti save, o jaunuolis pradeda gerbti mergaitę, nes Marija yra auksas, kuris pagrindžia moters vertę.
Šis visas auklėjimas, o ypač meilės ugdymas nėra lengvas, reikalauja nuolatinių pastangų, tačiau susituokusius galima į tą darbą padrąsinti šia mintimi: "Nėra lengva tikrai mylėti, bet judu turite visą gyvenimą prieš save, kad padėtume vienas kitam mylėti" (M. Quoist). Antra vertus, jei nesistengiama vienas kito meilę ugdyti, į vienas kito padėtį įsimąstyti, skaitytis ir derintis, tada ir moterystėje krentama į vienatvę, baisesnę už viengungio vienišumą. *
Politiniu, juridiniu, kultūriniu ir mokykliniu požvilgiu Lietuva jau XVI-ame amžiuje, t. y. Lietuvos statuto (Codex Lithuaniae, 1529) atsiradimo metu, buvo tai, kas šiandien yra, sakysime, tokia Šveicarija (1) Europoje arba Kanada (2) bei Jungtinės Amerikos Valstybės Naujajame pasaulyje, būtent, etninio, valstybinio, kultūrinio pluralizmo šviesus paveikslas, politinės išminties gyvas paminklas, priebėga ir jauki pastogė įvairių tautybių, rasių, religijų, pasaulėžiūrų, įsitikinimų žmonėms demokratiškumo, tarptautinio sugyvenimo ir taikos tikras švyturys! Lietuva buvo žmoniškumo gyvas pavyzdys ano meto Europai, lygiai kaip ji galėtų būti tokiu pačiu pavyzdžiu nūn besikuriančiai jungtinei Europai bei anksčiau ar vėliau kursiniam jungtiniam pasauliui (3)!