JUOZAS PRUNSKIS
Apie brangias istorines asmenybes yra daug įdomios medžiagos, kuri mums pasilieka nežinoma. Tai ir paskatino iš lenkų leidinio "Przyklady Ojczyste" (išleisto 1914 m. Lvove) čia suminėti keletą faktų.
Vienu metu Paryžiuje gatve ėjo trys draugai: Adomas Mickevičius, Henrikas Služalskis ir Liucijus Siemienskis. Priėjo meno kūrinių parduotuvę. Mickevičius, pasigraibęs po kišenes, įsmuko į parduotuvę. Služalskis tarė:
— Na, tas vargšas tikriausiai pirks ką nors nereikalingo, o jo piniginė tuščia.
Mickevičius tikrai po valandėlės išėjo, nešdamas susuktą paveikslą. Draugai palydėjo jį iki Batignolles gatvės, kur tada jis gyveno. Jau buvo beatsisveikiną, kai Mickevičius juos sulaikė tardamas:
— Sėskime. Turiu jums ką parodyti.
Susėdus Mickevičius parodė Rafaelio sukurto šv. Magdalenos paveikslo atspaudą tardamas:
— Negalėjau susilaikyti nenupirkęs. Tai mano labiausiai mėgstamas paveikslas iš viso Liuvro. Neįstengiu nusipirkti aliejinės kopijos, tai turėsiu nors paprastą atspaudą. Žiūrėkite, koks jos ramumas, koks šventumas, kokia dvasios jėga toje krikščionėje mergaitėje, dailioje, kaip senovės deivė... Nebereikia nė komentarų, nes, vos metus akį, gimsta įsitikinimas, kad vienas šventosios, galingos tikėjimu, žvilgsnis verčia pranykti pragarišką slibiną... Tai mūsų istorija, tai mūsų ateitis. Būkime, kaip ta šventoji, stiprūs dvasios tiesa, tyrumu, o slibinas išgaiš... Dvasios ginklas, tiesos ir tikėjimo jėga jį nugalės...
Kalbėjo Mickevičius, tikriausiai turėdamas minty rusiškosios okupacijos slibiną...
Mickevičius yra sukūręs nemažai religinių, taurumu persunktų epigramų, kaip pvz. ši:
— Garsiau negu pasikalbėjime. Dievas prabyla tyloje, ir kas nutils savo širdy, greit jį išgirs.
Arba kita jo mintis:
— Gerasis žmogus — kaip karalius: ieško, ką apvainikuotų; blogasis — panašus į budelį: ieško, ką galėtų kankinti.
— Šaukiesi Dievo — Jis dažnai vaikšto paslapčia; pasibeldžia ir į tavo duris, betgi retai esi namuose.
Savo "Piligrimų knygose" Mickevičius skatina pradėti bet kokį žymesnį užmojų išklausant šv. mišių, priimant Komuniją.
Tose knygose jis yra paskelbęs ir maldas, kaip pvz. ši:
— Visagali Dieve, iš visų pasaulio kraštų karingosios tautos žmonės dabar tiesia į tave beginkles rankas. Šaukiasi į tave iš Sibiro kasyklų, iš Kamčatkos sniegynų, iš Alžirijos ir Prancūzijos stepių, iš svetimų žemių. O mūsų tėvynėje neleista Tavęs šauktis, ir mūsų seneliai, moterys, vaikai meldžiasi paslapčia, mintimis ir ašaromis. Dieve Jogailaičių, Dieve Sobieskių, Dieve Kosciuškų! Pagailėk mūsų tėvynės... Leiski mums melstis protėvių būdu kovos laukuose, savoj tėvynėj; leiski mums melstis savo miestuose ir kaimuose, o mūsų vaikams leiski melstis ant mūsų kapų. Bet tebūnie Tavo, ne mūsų valia...
Kai Mickevičius buvo pakviestas dėstyti slavų literatūrą Prancūzijos kolegijoje, jis prašė draugus melstis, kad savo uždavinį galėtų reikiamai atlikti.
Mickevičiaus draugas Odyniec pasakoja, kad žiemą iš 1830 į 1831 m. Romoje Mickevičius, po ilgesnės pertraukos, niekam nesakęs nuvyko į mažą bažnytėlę ir priėjo išpažinties. Pargrįžęs į namus, skaitė "Kristaus sekimą", ruošdamasis Komunijai. Vėliau prasitarė:
— Jei būtų reikalas, gulėčiau kryžiumi vidury bažnyčios, nors visi mane mindžiotų. Iškalbingai pirmąją Komuniją Mickevičius aprašo ir savo "Vėlinėse", tardamas: "Man atrodė, kad tada siela atsiskirs nuo manęs".
Kai Mickevičius siekė profesoriaus vietos Lozanoje, 1838 m. rašė žmonai, kad ji ta intencija prieitų išpažinties...
Nelaimei Adomas Mickevičius 1855 m. lapkričio 26 d. Konstantinopoly susirgo cholera. Sunkiai sirgdamas paklausė Henriką Služalskį, ką sako gydytojai. Tas atsiliepė, jog sako, kad gali mirti. Tada Mickevičius paprašė:
— Pašaukite man lietuvį kunigą Laurinavičių.
Kun. Laurinavičius suteikė paskutinius sakramentus, o gydytojas Šery užmerkė jo akis. Konstantinopolyje leidžiamas "Univers" laikraštis paskelbė, kad garsus poetas Adomas Mickevičius, "jausdamas artėjančią mirtį, pasišaukė kunigą, priėmė sakramentus ir mirė kaip uolus krikščionis".
Daug taurumo mums parodo ir Kosciuška. Kai 1794 m. Lietuvos-Lenkijos karalius sutiko su carienės reikalavimais ir užsibaigė kovos prieš Rusiją, Kosciuška turėjo vykti į tremtį. Kaštelionienė Kosakovska jam pasiūlė atiduoti stambų kaimą, duodantį daug pelno. Kosciuška atsisakė, aiškindamas, kad jo tarnyba buvo tėvynei ir už tai užmokesčio jis neima. Kovų metais Kosciuška ne kartą pats sau prie laužo šildėsi maistą. Kai jį kartą aplankė kunigaikštis Oginskis, ir Kosciuška tegalėjo jį pavaišinti neaukštos rūšies vynu, kunigaikštis nusistebėjo, bet Kosciuška paaiškino, kad jis gyvena iš prislėgtos respublikos iždo ir privalo pasitenkinti nedaug kuo.
Paskutinis Jogailaitis karalius Zigmantas Augustas, nors turėjo savo rūmų dainininką Bekvarką, bet mielai klausydavosi lakštučių. Kažkoks kvailas pavydas apėmė tą dainininką, kad jis vienu metu net pradėjo šaudyti į lakštingalas. Kartą užtiko jį taip šaudantį karalius ir pratarė:
— Koks gi tu negudrus... Tu už savo dainavimą gauni mano auksą, o lakštingalos tik mano meilę...
Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos kancleris Albrechtas Radvila gavėnios pasninko metu pasišalindamas nuo pasaulietiškų dalykų, kukliai apsirengęs, su savo kapelionu vyko į Naliboskių tyrus. Ten nuošalumoje meldėsi ir, prisimindamas Kristaus kančią, užsiėmė įvairiomis atgailomis.
• Kardinolas Maurice Feltin, buvęs Paryžiaus arkivyskupas, mirė, sulaukęs 92 m. amžiaus.
• Raiti belgų maldininkai, iš viso aštuoni, išjojo į Jeruzalę. Kelionėje aplankys 12 kraštų ir Jeruzalę pasieks per Velykas.
• Jugoslavijos 29-se kurortuose 30 vokiečių kunigų aptarnavo praeitą vasarą ten vykstančius turistus.
• Tikėjimo platinimo kongregacija teikia paramą išlaikyti 49.400 klierikų misijų kraštuose, remia 100.000 mokyklų misijose, išlaiko 2.374 našlaitynus ir 867 senelių namus misijose.
• Jugoslavijos pasienio policija žiauriai kratė grįžtančius iš Romos maldininkus, juos išjuokė ir atėmė ar net sunaikino rastus įvairius religinius leidinius.
• Net 50-čiai liguistų maldininkų popiežius Šv. Petro aikštėje, Romoje, suteikė ligonių patepimo sakramentą.
• Nauju šventuoju popiežius Paulius VI paskelbė airių arkivyskupą Oliver Plunkett, kurį britai nužudė 1681 m., kaltindami išdavimu. Kanonizacijos iškilmėse dalyvavo apie 40.000 žmonių, jų tarpe apie 10.000 airių. Ta proga popiežius skatino greičiau įgyvendinti taiką Airijoje. Šv. Oliver Plunkett, būdamas 16 m., nuvyko į Romą studijuoti, tapo kunigu, profesoriavo Tikėjimo platinimo kolegijoje. Tapęs arkivyskupu, nebodamas persekiojimų, grįžo į Airiją, kur buvo apkaltintas neva sąmokslu prieš karalių ir pakartas.
• Europos vyskupų simpoziumas įvyko Romoje. Tęsėsi savaitę. Dalyvavo 70 vyskupų iš 23 kraštų. Lietuvos vyskupai negalėjo atvykti.
• Ukrainoje katalikybė gyva; šimtai kunigų slapta aptarnauja katalikus. Prieš 30 m. komunistai panaikino Ukrainos Katalikų Bažnyčią ir ją prijungė prie Maskvos stačiatikių patriarcho, persekiodami katalikus, bet šių tarpe atsiranda heroiškai prisirišusių prie katalikybės.