Spausdinti

THE MAGIC FLUTE

      Tokioje gausybėje įvairaus šlamšto pamatyti taip aukšto meninio ir muzikinio lygio filmą kaip šis — yra tikra atgaiva. Šiuo kartu jo gamintojas ir režisierius Ingmar Bergman atliko dideli kultūrinį pasitarnavimą. Nors filmas švedų kalba, bet kai ekrane vyrauja muzikinės Mozarto melodijos ir raiški vaidyba, tai žiūrovui nesunku susigaudyti iš pridedamų parašų, ir susidaro jausmas, lyg sėdėtumei operos spektaklyje. “The Magic Flute” ir yra Mozarto opera, jau jo sukurta paskutinioji, pralenkianti kitas muzikiniu skambumu, inscenizuojant romantišką pasaką. Aukšto melodingumo muzika su geru vaidybiniu įvaizdinimu šį filmą daro klasikiniu veikalu, ypač kad fotografas Sven Nykvist atlikęs taip puikiai filmavimo uždavinį.

      Filmas, išleistas Surrogate Releasing Co., užtrunka 134 minutes, bet tai tikrai gilų pasigėrėjimą sukeliančios minutės. Filmas susuktas teatriniu būdu, filmuojant Drottminghomo karališkuose teatro rūmuose, su pasikeliančia ir užsiskleidžiančia uždanga, dažnai kamerą atsukant į pastatymu susižavėjusios publikos veidus. Filme panaudojami garsiniai griaustinio ir kiti efektai, o trys cherubininės dvasios charakteriai nuleidžiami balionu.

      Filmas ištikimas Mozarto operos dvasiai. Aktoriai parinkti atsižvelgiant į jų aukštus vaidybinius ir vokalinius sugebėjimus, o taip pat ir gerą išvaizdą. Dainavimas įrašytas vėliau, leidžiant aktoriams laisviau atlikti jų vaidybinius uždavinius. Siužetas pasakiškas, bet jame taip pat išryškinama tyros, taurios meilės idėja. Įspūdingas filmo momentas Papageno-Papagena duetas, o taip pat Sarastro “In diesen hell’gen Hallen”. Stiprios yra ir Nakties Karalienės arijos, filme — neigiamojo charakterio, kur šiaip vyrauja tauri nenykstanti meilė, moralinio kilnumo išryškinimas, Gralio religinė mintis. Filmas baigiasi dviem vedybomis, nors susidarančiomis iš porų, turinčių skirtingus charakterius.

      Vaidina Ulrik Cold, Josef Kostlinger, Eric Saeden, Birgit Nordin, Irma Urrila. Bet daugiausia nuoširdumo ir sugebėjimų įdėjęs šio filmo režisierius Ingmar Bergman. Filmas gali pasitarnauti kaip geras įvadas jauniausiems i operinį žanrą. Tiesa, jame yra kiek parodoma perdėtai erotinių piešinių, bet neatrodo, kad jie sudarytų kokį pavojų net ir mažamečiams. Taigi filmas tinka žiūrėti visiems. Suaugusieji gėrėsis jo operine nuotaika, o vaikams galės būti įdomus ir pasakinis elementas.

THE RETURN OF A MAN CALLED HORSE

      Tai filmas iš XIX šimtmečio Amerikos indėnu gyvenimo, susuktas United Artists bendrovės. Iš dalies tai lyg tęsinys ankstyvesnio filmo apie anglų kilmingąjį vyrą, kuris buvo pagrobtas Sioux genties indėnų, pergyvenęs tortūras ir pagaliau jų priimtas į tų indėnų giminę.

      Čia irgi tema tokia pati ir pagrindinis aktorius — Richard Harris — tas pats. Jis, nepatenkintas lengvu gyvenimu Anglijoje, grįžta į Ameriką ieškoti savo senosios indėnų genties. Pagaliau suranda. Tačiau indėnai demoralizuoti tik ką įvykusio žiauraus kitos indėnų genties užpuolimo.

      Harris įrodo, kad jis eina su jais, yra vienas jų. Tai atlieka visų pirma specialia indėnų vykdoma purifikacija, priimant svaiginančius vaistus, o paskiau pereina skausmingas įvesdinimo apeigas, kai jam abiejose krūtinės pusėse, pradūrus peiliu po dvi skyles, pro jas prakišamos lazdelės ir už tų kilpų virve, drauge su kitais jaunais indėnais, jie pririšami prie stiebo ir sukasi, kol, skausmingai išplėšus po gabalą raumenų, sukrinta. Tai pratęstas, kruvinas kankinimas, ir žiūrovui tiesiog sunkus stebėti. Dėl to filmas — tik suaugusiems.

      Vėliau tas adoptuotas baltasis vadovauja kovoms, sėkmingai nugalėdamas tos genties priešus. Čia irgi nemažai žiaurių kovos scenų. Dėl to filmas vaikams turėtų nemažai neigiamų pusių, tai daugiau suaugusių publikai, bet ir ši nedaug ką meniško teras, tik tam tikrų nuotykių pynės intrigą. Daromas filmui priekaištas, kad, vaizduojant indėnus, aktoriais čia parinkta Gale Sondergaard ir nemažas skaičius meksikiečių.

SHOOTIST

      Literatūros veikalas, perkeltas į ekraną, vaizduojąs ryžtingo drąsaus kovotojo su piktu gyvenimo dramą su tragiška pabaiga. Čia pagrindiniame vaidmeny John Wayne, tas nepakeičiamas grumtynėse su užpuolikais, plėšikais, taikliais šūviais juos terorizuojąs ir likviduojąs. John Wayne tokiuose vaidmenyse pasižymėjęs. Jis šaltas, sumanus, be skrupulų ten, kur randa reikalą sudrausminti blogio nešėjus.

      Tačiau filmo herojų ištinka sunki tragedija: gydytojas suseka, kad susirgęs nepagydomu vėžiu. Ir čia atsiskleidžia jo žmogiškasis charakteris. Aktorius vaizduoja žmogų, Įsikūrusi pensione, žinanti, kad čia jam reikės numirti. Dabar tas, anksčiau net savotišku brutalumu reiškęsis vyras, ilgisi noru pasigrožėti gamta, kiek romantiškose aplinkybėse, priprašydamas šeimininkę ramiai su juo pasivėžinti prie ežero, prie kalnų, miškingoje vietoje.

      Jis pergyvena skausmingą smūgį, kai buvusi jo pamilta moteris dabar ateina jį laimėti vedybomis, turėdama slaptą minti pasipelnyti, vienam autoriui papasakodama jo gyvenimo istoriją. Filmo herojui atmetus tą pasiūlymą, išryškėja visa jos klasta.

      Bijodamas nepakeliamų skausmų, gydytojui patarus trumpinti savo gyvenimo siūlą, jis suorganizuoja dar paskutinį susišaudymą su piktos valios žmonėmis, kur ir jis pats žūva.

      Filmas turi intrigą. John Wayne — geras policinių nuotykių vaidyboje, įmanomai čia perteikia ir savo psichologinius nusiteikimus. Tačiau apskritai filmas antraeilis, su nemažu skaičiumi žudymų. Nors pavaizduoja gilią žmogaus dramą, bet be ypatingų meniškų iškilumų. Gerai nors tai, kad nėra jame gašlumo, kaip jo nėra nei filme “The Return of A Man Called Horse”, nors ieškojimas mirties susišaudant nerodo moralinių aukštumų.

VERTI PAMATYTI FILMAI

      JAV katalikų leidžiamas filmų apžvalgų laikraštis “Film and Broadcasting Review” skelbia šiuos vertus pamatyti filmus:

      SUAUGUSIEMS: All the President’s Men, The Bingo Long Traveling-Stars and Motor Kings, The Clockmaker, Face to Face, Seven Beauties.

      VISAI ŠEIMAI: That’s Entertainment, Part II, The Man Skied Down Everest.

J. Prunskis

•    Vatikano ir Graikijos diplomatinių santykių užmezgimui nebesipriešina graikų ortodoksų Bažnyčia. Apie tai paskelbė jų primas arkivysykupas Serafim.

•    Padegė vargšų namus Phoenixe, Ariz. Nuostolių namams ir dėl gaisre sugadinto maisto susidarė apie 50.000 dol. Tuose namuose buvo valgydinami neturtėliai ir nuo jų įsteigimo 1952 m. jau duota nemokamai apie 7 mil. pavalgymų. Ugniagesiai kalba, kad tai pats niekšingiausias padegimas. Degamoji medžiaga buvo įmesta pro išdaužtus langus.

•    Maronitų vysk. R. Aboujaoude pareiškė, kad Libano karas —- tai ne religinis konfliktas, o nesutarimai tarp arabų kraštų, tarptautinių pasaulio jėgų įsimaišymas, susidūrimas tarp komunizmo ir sionizmo. Krikščionių yra abiejose pusėse. Iš palestiniečių keturių vadų trys yra krikščionys, tik Arafatas yra mahometonas.

•    Čilės vyskupai pasveikino JAV katalikus 200 metų sukakties proga. Savo laiške įvertina pagalbos darbus. Čilėje šiuo metu apie 200 amerikiečių vyrų ir moterų misijonierių dirba mokyklose ir socialinėje srityje.

•    Brian Doran, jaunas, kurčias kunigas, paskirtas Los Angeles arkivyskupijoje rūpintis sielovada 40.000 invalidų.

•    Paulius VI įsteigė tris stipendijas afrikiečiams, atvykstantiems profesinėms studijoms į Italiją.

•    Tarptautinė bažnytinių teisių konferencija įvyks 1977 m. vasario 14-19 d. Romoje, Gregorianumo universitete.

•    Kard. Julius Doepfner, Miuncheno-Preisingo arkivyskupas, mirė liepos 24 d., sulaukęs 62 m., ištiktas širdies smūgio.

•    Eucharistinio kongreso metu, pagal šūkį "Eucharistija ir žmonijos alkis", katalikai parūpino lėšų Filadelfijos uoste pakrauti laivą ryžiais ir jį pasiųsti į Bangladesh.