(Senųjų parapijų ir naujų kunigų klausimu)
STASYS YLA
Ne mums vieniems tai rūpi. Amerikiečiai taip pat daug apie tai kalba ir rašo. Kaip jie, taip ir mes daugiau dejuojam, negu ką nors darom. O nedarom, nes visai nežinom, ką daryti. Kaipgi iš tikro yra? Ar padėtis jau tokia tragiška?
Prieš paskutinįjį karą vienam kunigui vidurkis Amerikoje buvo 500 tikinčiųjų. Praktiškai parapijose tekdavo aptarnauti didesnį skaičių: ne visi gi kunigai dirbo sielovadinį darbą. Lyginant su Pietų Amerika ir Europa, Jungtinės Valstybės kunigų atžvilgiu buvo geriausioje padėtyje. Europoje mažiausia kunigų turėjo Portugalija, ypač Lisbonos vyskupija, ir Čekoslovakija. Lietuvoje vienam kunigui vidurkis buvo 1.500 tikinčiųjų, o praktiškai parapijose ligi 3.000.
Kiek dabar Amerikoj atkrito kunigų, kiek išėjo iš vienuolynų, statistikų neturiu, bet iš pasikalbėjimų su amerikiečiais atrodo, kad vienam kunigui dar galėtų būti vidurkis 800 tikinčiųjų. Jei taip, tai panikai nėra jokio pagrindo.
Negerai, kai kunigai mažėja, bet ar gera, kai jų per daug? Man regis, Amerikoje jų buvo daugiau, negu reikėjo. Tiesa, gera jų dalis ėjo į akademinį darbą kolegijose ir universitetuose: tapo chemikais, fizikais, biologais, matematikais. Kiti vadovavo gausiai katalikų spaudai. Šie darbai nebuvo būtini, nes lygiai gerai, o gal net geriau juos gali atlikti pasauliečiai.
Akademinis-mokslinis kunigų, dažniausiai vienuolių, darbas kėlė visos kunigijos prestižą. Antra vertus, tėvai ne visada buvo patenkinti katalikiškuoju auklėjimu net vienuolių universitetuose. Nueita į scientizmą, apleidžiant ugdymą... Pastaruoju metu kunigų vertė žmonių akyse pradėjo kristi: sudrumstė pagarbą išėjimai, vedybos, skandalai.
Sunku priimti naują padėtį, bet reikia. Ji gali dar blogėti. Bus dar mažiau kunigų, bet jie pasidarys brangesni — ne iš esmės, ne iš savęs: nelengva bus jų prisišaukti, juos pasiekti. Ir kunigai neteks kai kurių privilegijų, kurių buvo pasiekę. Vargiai kur kitur pasaulyje Dievo tarnas tedirbo penketą dienų savaitėje, turėjo laisvą savaitę po Kalėdų ir Velykų, nekalbant apie reguliarias vasaros atostogas, bent kai kuriose vyskupijose. Ne visi kunigai būdavo išradingi praleisti tas laisvas dienas pozityviam poilsiui ar studijoms. Daugis nežinojo, ką veikti, kur tą laiką "užmušti", ir tai gerai neatsiliepdavo jų vardui... Bus mažiau kunigų, mažiau "day off's", mažiau blaškymosi, ir tai nesumažins, o padidins kunigo vertę. Iš tos "pašaukimų krizės", manau, turėsim kai ko išmokti visi — kunigai ir tikintieji.
Kaipgi su lietuvių aptarnavimu? Imkim skaičius. Lietuvių kilmės kunigų šiame krašte prieš dešimtį metų buvo daugiau kaip 600. Dabar, pagal 1974 m. duomenis, dar yra 555. Tautinių parapijų turėjom apie 125, o dabar gal mažiau šimtinės. Nemaža parapijų turėjo po tris keturis kunigus, ir jie nebuvo labai apkrauti darbu. Dėl to didžioji dalis ateivių kunigų (iš geros šimtinės) nebepritilpo prie lietuviškų parapijų — nuėjo į amerikines. Dalis ir čia gimusiųjų turėjo eiti kitur. Žodžiu, buvo savų pašaukimų perteklius. Dabar gyvai jaučiamas trūkumas, bent kai kur. Nebuvo išlygintas lietuvių kunigų pasidalinimas, o šiuo metu tai padaryti nebėra lengva. Po 25 ar 30 darbo metų amerikinėj sielovadoj, išsitarnavę privilegijas, eventualias pensijas, kas benorės viską prarasti? Šis klausimas prieš trejetą metų buvo svarstytas Kunigų Vienybės Centro valdyboje. Darant rimtų pastangų Amerikos episkopate, dalį savų kunigų, atrodė, būtų galima susigrąžinti lietuvių sielovadon tomis pačiomis sąlygomis, kurias jie turi pas amerikiečius. Toks sprendimas, žinoma, būtų tik laikinas. Mūsų kunigų amžius gerokai pašokęs, bet, darant tuos perkėlimus, dar galėtume verstis gerą dešimtmetį. Toliau be kunigų prieauglio jau neišsiverstume. Dėl to šis rūpestis tebėra atviras. Krizės bangai atslūgus ir kunigų vertės rodyklei pašokus, neabejotinai vėl atsiras naujų pašaukimų. Bet ar greit praeis Amerikos moralinė krizė, gili ir šakota, kurion įveltas jaunimas?
Lietuvių kilmės jaunų žmonių šiuo metu visoje Amerikoje ruošiasi kunigystei gal nepilnas dešimtukas. Ar jie norės dirbti su lietuviais? Yra du trečiosios kartos diakonai, čikagiškis ir filadelfiškis, kurie veržte veržiasi dirbti lietuvių parapijose. Trečiasis, kilęs iš Čikagos, naujųjų ateivių sūnus, įstojęs į Toronto kunigų seminariją, nemato prasmės dirbti lietuvių parapijose, nes jų ateitis esanti be pagrindo. Apie tai jis rašė viešojoje spaudoje ir netrukus po to, palikęs seminariją, įstojo pas kanadiečius jėzuitus. Lietuvių parapijos esančios atsilikusios, kalbėjo filadelfiškiam diakonui seminarijos vicedirektorius, pats lietuvis, berods, antrosios kartos. Dirbdamas tokioj parapijoj, jaunas kunigas negalėsiąs įsigyti vispusiškesnio sielovadinio patyrimo. Tų parapijų sudėtis esanti nenormali: bažnyčion renkasi tik seniai, nebėra vidurinės kartos, arba labai maža, trūksta vaikų. Nepilna tikinčiųjų sudėtis daro apribotą jų aptarnavimą... Nežiūrint šių įtikinėjimų, jaunasis diakonas vis tiek "užsispyręs" dirbti tik lietuviams. Panašiai "užsispyręs" ir tos pačios kartos čikagiškis. Ką gi tai rodo? Atsitiktinumą, ar naują reiškinį, būdingą kunigams, ateisiantiems iš trečiosios generacijos? Prieš keletą metų buvo pravesta visoje Amerikoje anketa tarp įvairių trečiosios generacijos tautybių bei religijų. Pastebėta, kad šioje generacijoje iškyla stiprus susidomėjimas savo kilme, jos kalba, kultūra, religiniais papročiais. Su ta generacija pakirdo visoje Amerikoje ir susidomėjimas etninėmis grupėmis bei jų problemomis. Antroji generacija šiuo požiūriu buvo neutralesnė, nors dar mokanti neblogai tėvų kilmės kalbą. Antrosios generacijos kunigai, geri ir uolūs, vis dėlto nebuvo entuziastai kultivuoti savo tėvų kultūrą, tautinius-religinius papročius ir juos rišti su sielovada. Ta prasme jie skyrėsi nuo naujųjų ateivių, kuriems trečioji generacija, atrodo, bus artimesnė. Artimesnė gal ne visais atžvilgiais, nes tautybės, kultūros ir religijos integravimas kiekvienoje kartoje neišvengiamai skirtingas. Vis dėlto trečiosios generacijos kunigai, jeigu jų atsiras daugiau, savo didesniu entuziazmu ir noru dirbti lietuvių parapijose turės tų parapijų veidą keisti geresne kryptimi.
Keičiasi trečioj generacijoj ir parapiečių nusiteikimas. Tai neseniai viename kunigų susirinkime liudijo antrosios generacijos klebonas. Jis negalėjo suprasti, kodėl jo amžininkai lyg gėdijosi savosios tautinės parapijos — noriau eidavo pas svetimuosius, o jaunesnieji — "trečiokai" ne tik ieško savo kilmės Dievo namų, bet ir didžiuojasi priklausą jiems. Šiam posūkiui darosi palankesnė ir Amerikos vyskupų taktika. Anksčiau jie buvo linkę palikti tautinių parapijų bažnyčias senose vietose ir leisti joms sunykti kitų tautybių aplinkoje. Dabar, kaip rodo vienas kitas pavyzdys, jie leidžia tautinių parapijų bažnyčias iškelti į tuos rajonus, kur tos tautybės žmonės yra išsikėlę ir to prašo. Jei tie du veiksniai, kartu paimti, sutaps, būtent — naujų trečiosios generacijos kunigų gausėjimas ir vyskupų pritarimas perkeldinti bažnyčias, tai tautinių parapijų ateitis susilauks renesanso. Aišku, tos parapijos bus mažesnės, bet vienalytiškos, su ryškesniu savo charakteriu.
Dabartinės lietuvių parapijos, aišku, nėra tobulos. Bet priekaištai, kuriuos kelia Filadelfijos kunigų seminarijos vicerektorius arba minėtasis ateivių sūnus klierikas, vargiai yra viesuotiniai. Jie gal labiau tinka tik Pensilvanijos ir dar kai kurių kitų vietovių parapijoms. Be priekaištų nėra, tur būt, jokios teritorinės parapijos, imant įvairias jų kategorijas — didmiesčių, jų centrų, priemiesčių ir kaimo parapijas. Mūsų klausimas: ar tie priekaištai yra esminiai, ar būtinai rištini su parapijų tautiškumu, ar trūkumai nebepataisomi? Bažnyčių perkėlimas į kompaktiškesnius lietuvių rajonus būtų vienas svarbiausių mūsų šio meto rūpesčių. Antras — ieškoti naujų pašaukimų, kreipiant dėmesį į jaunuosius Amerikos vyčius ir trečiosios generacijos jaunimą.