(Gyvenimo vaizdeliai iš reporterio užrašų)
Vytautas Kasnis
PROLOGAS
Kai prieš 15-20 metų išgirsdavai telefono skambutį neįprastu vėlyvu nakties metu, su džiaugsmu skubėdavai atsakyti, nes tikėjais išgirsiąs linksmą naujieną. Skambindavo ką tik iš Europos atvykę draugai, skambindavo į kitas vietoves persikėlusieji, skambindavo besidžiaugią paaukštinimais, naujais pasiekimais, būdami gerų draugų būryje, norėdami su tavim pajuokauti, linksmą naktinę išdaigą padaryti, o kartais ir sulauktu naujagimiu pasidžiaugti arba į vestuves pakviesti.
Bet ši linksmoji naktinė išdaiga pasibaigė, kaip baigiasi ir kiekviena vėjuota, audringa srovė. Dabarties naktinis skambutis dažniausiai liūdesingai nuskamba, blogą naujieną atnešdamas, mirtį, nelaimę paskelbdamas. Kai išgirsti vidunaktyje draugo ar draugės balsą, žinai, kad ne į vestuves tave kviečia, bet greičiausiai į išskirtuves, vieni prašydami pagalbos šeimos taikai atstatyti, kiti pranešdami, kad žmona išvyko nežinion, pasiėmusi lagaminą, ar varo vyrą iš namų.
Ir nuskamba tada jaunystėje šokto tango žodžiai apie paskutinį sekmadienį, apie atėjusį kitą, jaunesnį, gražesnį, turtingesnį, pavergusį širdį tavo numylėtos ar numylėto. Atėjo kitas, atėjo kita... lyg skamba tango muzika, ir mintyse matai draugus, drauges, priesaiką, pasižadėjimą, meilę, įsipareigojimus. Tie du, kurie mylėjosi ir džiaugėsi gyvenimo laime, širdies meilės ryšiais surišta draugyste, išsiskyrė, vienas nueidamas į saulėtą pietų kraštą, kitą palikdamas kelionei į šaltą šiaurę. Vienam rytai šviečia, kitam tamsūs vakarai grūmoja.
GYVENIMO SCENOS UŽKULISYJE
Prieš atidengiant gyvenimo vaizdų scenos uždangą, užkulisyje sutinkame vieną reporterį, vartantį storą užrašų knygą, kurioje surašyta apie 50 atskirų šeimų išgyvenimų. Užrašai pradėti rašyti 1934 metais. Daug vaizdų iš Lietuvos kaimo, miestelių, miestų šeimų gyvenimo. Tęsiasi per okupacijų ir karo metus. Nukeliami į Vokietiją bei kitas Europos valstybes, minimi toliau didžiosios laisvės šalyje — Šiaurės Amerikoje. Pirmame puslapyje parašyta: "Vedybos — šeimų laimė ir nelaimė". Tai lyg dalis mūsų gyvenimo dienoraščio, kuris vis papildomas naujais įvykiais, išgyvenimais.
GYVENIMO VEIKSMAS
Lyg scenos uždangai pakilus, dideliame kambaryje matome 25 svečius, kurie buvo sukviesti šeimininkų Birutės ir Jurgio Gilionių į jų 25 metų vedybinio gyvenimo sukaktį. Susirinko buvusieji gimnazijos bei universiteto metų draugai, giminės. Sveikinimai ir kalbos pasibaigė, išrikiuotos stovėjo tuščios šampano taurės. Visų veidai įkaitę po šokio. Iš kampo sklido Šabaniausko dainos garsai apie paskutinį sekmadienį.
Jurgis Gilionis, pakėlęs taurelę, dėkojo draugams už linkėjimus, dovanas ir kvietė išgerti į svečių sveikatą. Jonas Stankaitis, gražus vyras, dailiai nuaugęs, daug mylėjęs ir šeimos nesukūręs, garbingas žaliojo dobilo draugijos narys (į ją mes rikiuojame visus viengungius), dažnai įkandus kalbose, pirmasis prabilo:
— Klausyk, Birutėle ir Jurgeli, mes jus paskandinome gražiausių žodžių jūroje. Na, o dabar imkite ir prisipažinkite, ar jau taip ir buvo iš tikrųjų tokie gražūs dvidešimt penkeri vedybinio gyvenimo metai, kaip čia visi kalbėjo ir gražino. Argi jau taip tiesiu keliu ir ėjote, niekados nepaslysdami į vieną ar kitą pusę, ar kartais šypsnio neuždengdavo rūstūs veidai, nesugriaudavo griaustinis, o gal ir pirštai į kumštį susigniauždavo, lėkštės, kaip tos erdvinės, imdavo skraidyti?
— Jonui vis vaidenasi nesutarimai, peštynės, — sako Karutis. — Už tai jis, visko prisibijodamas, ir viengungystę pasirinko. Pagąsdink dabar tu jį, Jurgeli, tai jis ir prie ponių nebesisukinės.
Nuskambėjo juokas, ir visi ėmė Stankaitį per dantį traukti. Kalnelis, kuris su Jonu jaunystės dienomis vienas nuo kito mergeles viliojo, ir sako:
— Mano šeimos skyrybos, kaip tie ligų skiepai, jį imunizavo nuo vedybų ilgiems metams. O prieš jas vis apie mano buvusią žmoną Viktutę sparną riesdavo, meilingus žodžius kalbėdavo, visados ją užstodamas. Ko gi dabar prie jos nesisuki?
— Taip jau būna su tais viengungiais, — sako Jatulienė. — Kai šeimos gražiai sugyvena, viengungiai atsilaikyti negali, bet kai išsiskiria, tai pirmieji, kaip tie žvirbliai, sulenda į krūmus, lyg vanagą pamatę. Mat, išsigąsta, kad ant jų sprando neužsikrautų.
— Na, ar ne per gausiai skiriasi mūsų šeimos, — sako Gilionio brolis Juozas, žurnalistas. — Net baisu darosi. Vejamės amerikiečius, lenktyniaujame su savo broliais, Lietuvoje gyvenančiais. Padėtis ten blogėja kasdien. Jei 1950-54 m. iš šimto vedybų buvo tik 3-4 skyrybos, tai 1973 m. iš šimto jau buvo 28 skyrybos, o Vilniuje iš šimto santuokų 1973 m. 35 baigėsi skyrybomis. Estijoje iš šimto — 39 skyrybos, o Latvijoje siekė net 50. Rusijoje kai kuriose vietovėse skiriasi iš šimto net 73 šeimos. Ir mūsų statistika būtų nedžiuginanti, jei kas ją vestų.
— Negalima jau taip labai smerkti ir tas skyrybas, — sako Juodakis. — Žiūrėkite, kad ir šitame būrelyje, mūsų labai gerų draugų tarpe, net trys šeimos išsiskyrė. O kokie jie dabar laimingi, sukūrę naujas šeimas. Mes juk juos pažįstame, kaip nuluptus. Nėra palyginimo, kaip jie gyveno prieš kelerius metus ir kaip dabar gyvena. Antai, Kalnelis net ketvirtuosius metus gyvena, kaip medaus mėnesį... cha, cha, cha...
— Ir man atrodo, — sako Čiurėnas, — jei jau negalima šeimoje sugyventi, tai daug geriau išsiskirti. Kaip toje lietuviškoje patarlėje sakoma, kad kirvis turi atitikti kirvakotį. Kam reikia vienas kitą kankinti, jei negalima sugyventi? Nesutinka pažiūros, nesutinka nuomonės, skiriasi būdai, tad geriau draugiškai atsisveikinti, negu kad vaikams rodyti blogą pavyzdį.
— Man tik viena keista, — sako Kalnelienė, — kaip gali žmonės, kurie mylėjosi, bet vėliau, negalėdami sugyventi, išsiskyrę, pasidaro didžiausi priešai. Tai tokia buvo ir ta jų meilė. Jeigu jau kartą mylėjai, tai ir išsiskyrę turi būti geri draugai.
— Na, ir nuklydome į kalbas, — sako šeimininkė Birutė. — Reikia šokti, linksmintis, o dabar apie skyrybas kalbame.
— Gerai, labai gerai darome, — įsiterpė kunigas Pranaitis. — Švenčiame vedybinę sukaktį, tad ir apie šeimų gyvenimą tinka kalbėti. Skyrybos — tai mūsų tautos vėžys. Mes turime viską daryti, kad jis nesiplėstų. Tiesa, kai kas sako, kad šeimas skiria ir bažnyčia, bet tai būna ne skyrybos, o tik anuliacija — bažnytinis teismas, ištyręs bylą, paskelbia, kad ten tikros moterystes niekad nebuvo. Tai įvyksta tada, kai būna kokia nors kliūtis, kuri panaikina moterystės sutartį — padaro negaliojančią. Skyrybos dažniausiai įvyksta dėl to, kad į šeimos gyvenimą žiūrima perdaug lengvapėdiškai.
— Na, gerai, kunige, — pertraukė jį reporteris, — andai laikraštyje skaičiau, kad kai kurie teologai perša mintį, jog santuoka baigiasi, kai sutuoktinių tarpe dingsta meilė.
— Į tai atkreipė dėmesį ir popiežius Pau-lius VI, — atsako kunigas. — Jis neseniai vienoje savo kalboje kaip tik apie tai kalbėjo, jog katalikiškos sutuoktinių poros, paveiktos kai kurių tokių teologų progresyvių minčių, kartais atsisako aukšto santuokos idealo. Santuoka, anot jo, yra neatšaukiamas įsipareigojimas, kuris, kartą priimtas, nebegali priklausyti nuo žmogaus nepastovių nuotaikų ir besikaitaliojančių norų. Santuoka negali būti paaukota jausmų bei aistrų vardan. Sunku tikėtis pastovios santuokos, jeigu ji su savimi nesineša kryžiaus, nesireiškia fizinio ar dvasinio skausmo pavidalais. Paulius VI taip kalbėjo Mergelės Marijos draugijai, kuri yra paplitusi Prancūzijoje, Airijoje, Anglijoje ir plinta JAV-se. Draugijos nariai veikia 5 porų grupėmis, kurios nuolat bendrauja kaip vienetas ir renkasi bent kartą per mėnesį bendrai maldai. Kiekvienas vyras su žmona taip pat pasižada skirti bent valandą per mėnesį peržvelgti savo vedybiniam gyvenimui. Jie taipogi pasižada kas dieną bendrai su savo vaikais melstis. Popiežius skatina draugijos narius tapti misijonieriškomis šeimomis, savo pavyzdžiu skelbiančiomis Kristaus evangeliją ir uždegančiomis juo kitas šeimas.
— Šeimų problema yra labai svarbi, — įsiterpė Kazėnas, ruošias sociologijos doktoratą. — Įdomu, kad šeimų konsultantai, kurie duoda patarimus kitiems, taip pat gana žymiu nuošimčiu neišvengia skyrybų. Čia kunigo pakartoti popiežiaus pasakyti žodžiai labai svarūs. Jie turėtų būti įkalti į kiekvieno jaunavedžio širdį. Aš turiu pasiūlymą. Jau vėlus vakaras, ir mes turime skirstytis. Pradėta pokalbio tema šeimos klausimais, kaip minėjau, labai svarbi. Nukelkime pokalbio tęsinį kitam mėnesiui, kai švęsime kolegos Kalnelio gimtadienį. Jis kaip tik išgyveno šeimos tragediją, dabar sukūrė naują, anot jo, labai laimingą gyvenimą. Tegul jis ir kiti du čia mūsų tarpe esantieji draugai pasisako savo išgyvenimus, kuriuos, kiek žinau, jie yra papasakoję mūsų mielam reporteriui. Taigi paslapties nebėra. O, be to, Birutė ir Jurgis Gilioniai galės atsakyti į mūsų mielo viengungio Jono Stankaičio paklausimą: argi tie 25 vedybinio gyvenimo metai iš tikrųjų buvo tokie gražūs, kaip čia sveikintojai kalbėjo?
Jurgis, išlydėjęs paskutinį svečią, užtrenkė duris, o lauke ūžiantis rudens vėjas draskė medžių lapus. Gatvėje nutilo žmonių balsai, nutilo ir mašinų ūžimas.
EPILOGAS
Svečiams išsiskirsčius, reporterį pas save pasikvietė Kalikonių šeima, kurios jauna duktė akademike išgyveno tragišką šeimos išsiskyrimą. Čia jis praleido kelias valandas ir į savo užrašų knygelę užrašė naują šeimos gyvenimo vaizdelį, kuris savo tragiškumu vertas rašytojo plunksnos, filmų studijos, laikraščio atkarpos.
TRUMPAI IŠ VISUR
• Tarptautinė bažnytinių teisių konferencija šaukiama 1977 m. vasario 14-17 d. Gregorianumo universiteto patalpose Romoje.
• Dr. Elizabeth Kubler-Ross, autorė kelių knygų apie mirimą ir mirtį. Psichologinių studijų draugijos suvažiavime pareiškė, kad jos stebėti patyrimai žmonių, kurie po klinikinės mirties vėl atsigavo, be jokio abejonių šešėlio įtikina, kad yra gyvenimas po mirties.
• Indijos ministerė pirmininkė Indira Gandhi, vizituodama Motinos Teresės Artimo meilės misijonierių įkurtą mokyklą, aukštai įvertino mot. Teresės ir jos seselių darbą bei pasišventimą "vargingiausiems iš vargingųjų". Motinos Teresės įkurtas vienuolynas Indijoje dabar turi 32 prieglaudas, 67 raupsuotųjų ligonines, 28 vaikų namus.
• Archeologai Pompėjoje (Italijoje, netoli Neapolio) atkasė senovės kapines. Taip pat surado du ugniakalnio lavos 79 metais gyvus palaidotus žmones.
• Arkiv. Patrikas Chapaika, pirmas negras Rodezijos vyskupas, perėmė valdyti Salisbury arkivyskupiją.
• Pennsylvanijos Švietimo departamentas pareiškė, kad Pittsburgho valstybinio švietimo taryba privalo parūpinti nemokamai autobusais pervežimą privačių mokyklų auklėtinių iki 10 mylių už miesto ribų.