Spausdinti

 (Filosofijos sampratos raida)

FELIKSAS JUCEVIČIUS

10. SEPTYNIOLIKTAS AMŽIUS

     Mintis siejasi su laiku, o laikas su mintimi, ir štai kodėl filosofija ir istorija susikryžiuoja. Filosofijos istorija yra drauge istorijos filosofija. Ypač tai byloja septynioliktas amžius. Šis amžius yra didžių vyrų ir didžių idėjų amžius. Jis turi panašumo su Periklio epocha, renesansu Italijoje ir mūsų laikais. Naujoviškumo aistra, nenuilstami ieškojimai ir laimėjimai — tai šio amžiaus idealai ir programa. Tai amžius, kada pasirodo Cervantes Don Kichots, Shakespearo Hamletas ir Miltono Prarastasis Rojus. Rubens, Velasguez ir Rembrandtas dominuoja meno pasaulį. Tačiau didžiausi laimėjimai pasiekiami mokslo srityje. Šio amžiaus žmogus suprato su Hamletu, kad "danguj ir žemėj yra daugiau dalykų, negu sapnuoja filosofija".1 Išrandamas teleskopas, nustatomi planetų judesio dėsniai, suformuluojamos greičio ir pagreičio sąvokos, nusakomas kūnų kritimas beorėje erdvėje, išaiškinama kraujo apytaka. Žodžiu, atskleidžiamos naujos žmogaus kūno ir gamtos paslaptys. Pagaliau pasirodo Newtono "Naturalis philosophiae principia mathematica", kur įrodoma, kad žemiškuosius ir dangiškuosius kūnus saisto tie patys mechanikos dėsniai, ir visuotinoji trauka yra gamtinio pasaulio tiesa.

     Septynioliktas amžius yra naujų idėjų ir didžių išradimų amžius, nes yra revoliucinio mąstymo amžius. Pasaulis buvo tas pats, bet žmogus žvelgė į jį iš kito taško. Jis pradėjo matyti daiktus naujoje šviesoje. Kad žmogus pradėjo kitaip dalykus matyti, tai rodo ir filosofija. Filosofija buvo jam ne būties kontempliacija, grynas refleksijos žaismas, o patirtis, via et ordo inveniendi, t.y. metodas ir analizė. Jo dėmesio centre buvo ne metafizinės plotmės, o betarpiška tikrovė. Jis keitė teologiją mokslu, filosofinę refleksiją patirties analize, loginius silogizmus matematinėmis formulėmis, substancijos, esmės ir formos kategorijas apraiškų santykiais ir dėsnio idėja. Apskritai, jis dėjo pažinimui naujus pagrindus. Francis Bacon "Novum Organum" — tai pirmoji kregždė philosophiae perennis naujame pavasaryje. Rene Descartas arba protas ir Blaise Pascalis arba širdis — tai pilna ta žodžio prasme moderniosios filosofijos pradžia. Etienne Gilson nemano, kad "skiriamoji linija tarp viduramžių filosofijos ir moderniosios filosofijos eina per Bacon ir Descarto veikalus".2 Metafizikos atžvilgiu jis gal ir yra teisus. Bet nėra jokios abejonės, kad su jais yra tikrai susietas radikalus posūkis filosofinio mąstymo ir filosofijos sampratos raidoje. Koks santykis tarp Bacon ir Descarto filosofijų ir to amžiaus mokslinių idėjų srauto, tai kitas klausimas. Sunku pasakyti, ar naujos filosofinės idėjos turėjo daugiau įtakos mokslo raidai, ar atvirkščiai. Kai kalbame apie septynioliktojo amžiaus filosofiją, tai negalime pamiršti ir Pascalio. Nors jis pats gal savęs nelaikė filosofu, bet jo "Pensées" slepia gilių filosofinių įžvalgų, kurios rūstoku žmogaus stebėjimu užmena Kierkegaardą ir mūsų amžiaus egzistencialistus.

FRANCIS BACON ARBA MODERNIOSIOS MINTIES PRELIUDAS

     Nuo viduramžių iki vėlyvojo renesanso ir net šešioliktame amžiuje buvo rodoma didelė pagarba antikiniam pasauliui. Tomui Akviniečiui ir scholastikoms Aristotelis buvo filosofas simpliciter. Moralinis idealas, kurį Petrarka turėjo prieš akis "De viris illustribus", buvo labiau antikinis, negu krikščioniškas. Medici dvaro humanistai citavo dažniau graikų filosofus ir romėnų poetus, negu Šventąjį Raštą. Su Francis Bacon įvyko radikalus posūkis. Jis palygino graikų išmintį su vaikų žinojimu, nes ji turinti jų savybes: ji galinti kalbėti, o ne gimdyti, ir esanti vaisinga kontroversijomis, o bergždžia darbais.3 Pagarba antikiniam pasauliui ir filosofų autoritetui buvusi pagrindiniu mokslo ir filosofijos progreso stabdžiu.4 Aristotelis savo logika pagadinęs gamtos filosofiją.5 Empirinė mokykla dar labiau deformavusi filosofiją, nes ji besirėmusi ne paprastų sąvokų šviesa, o ribotais ir tamsiais bandymais.6 Bet daugiausia žalos filosofijai pridarę prietarai ir teologavimai, kaip tai rodanti Platono ir jo sekėjų filosofija.7

     Bacon negailestingai kritikavo ir savo laikų pažinimo teorijas, kurios rėmėsi antikinių filosofų postulatais. Jis tikėjosi, kad šių teorijų sukritikavimas prives prie scholastinių metodų atmetimo bei atidarys mokslo pažangai duris. Bet jo paties argumentai nebuvo įtikinantys ir ne visada išlaikė kritiką. Tik jis buvo neabejotinai teisus, kai savo bendralaikius kaltino perdėtu pasitikėjimu abstrakčiomis spekuliacijomis bei vengimu tiesiogiai stebėti gamtos apraiškas, įdomūs taipogi jo samprotavimai apie tuos psichologinius faktorius, kurie kliudo tinkamai suprasti pasaulio apraiškas. Jis vadino tai stabais, kurių esą keturios rūšys: genties stabai, urvo stabai, turgaus stabai ir teatro arba sistemų stabai.8 Mes vadintume tai šiandien mitais, nes yra tai tik fikcijos, arba kaip jis pats sako, "sukurtos fantazijos", kurios deformuoja pasaulio natūralų paveikslą.

     Mums įdomūs turgaus stabai, turį ryšio su tuo, ką loginio pozityvizmo atstovai vadintų reikšmės logine analize. Francis Bacon teisingai pastebi, kad žodžiai yra dažnai sudaromi atsitiktinai, ir jie nusako daiktus, kaip juos supranta dauguma. Bet kai geriau susipažįstame su daiktų prigimtimi, tai pastebime, kad tie žodžiai jų nebeatitinka. Žodžiai neišreiškia tiksliai nei mūsų išvadų, nei mūsų spręsmų. Daugelis apibrėžimų bei "mokslinio žinojimo tiesų" yra ne kas kita, kaip "sukurtos fantazijos", neturinčios jokio ryšio su tikrovės stebėjimu. Vieni žodžiai iš tikrųjų gimsta visai atsitiktinai ir neišreiškia tai, ko iš jų laukiama, o kiti ilgainiui kinta, ir atsitinka, kad jie nebėra tinkami savo funkcijoms. Todėl viena iš svarbių filosofinių problemų yra klausimas, kaip atsikratyti netinkamų žodžių. Kita problema — kaip surasti tokius žodžius, kurie tiksliai nusakytų daiktus. Kad kalbos problema yra kartu filosofinė problema, šiandien niekas nemėgins užginčyti. Bet septynioliktame amžiuje tai nebuvo aišku, ir Francis Bacon samprotavimai atrodė jo amžininkams visai nauji.

     Kai Bacon kritikavo kalbos netikslumus, tai jis turėjo mintyje ne tiek klasikinius filosofus, kiek savo amžininkus. Tačiau ir jo paties kalba nebuvo be priekaištų. Ji nepasižymėjo nei dalykiškumu, nei stiliaus paprastumu. Nežiūrint to, jo pažiūros į kalbą rado atgarsį jo amžininkų tarpe. Tai galime spręsti iš dviejų veikalų, kurie pasirodė septynioliktojo amžiaus antroje pusėje. Vienas iš jų — tai Sprato "History of the Royal Society", kur autorius neslepia savo antipatijos retoriniam manierizmui. Pagal jį, nieko nėra lengvesnio, kaip sakinio išpūtimas, metaforų trikai ir plepumas, kuris sukelia tikrai didelį triukšmą pasaulyje. Geriausi vaistai šiai ligai pagydyti yra trumpas sakinys ir paprastas stilius.51 Kitas pasisakymas prieš barokinį stilių atėjo iš John Wilkins. "Essay towards a Real Charakter, and a Philosophical Language", išleistame Londone 1668 metais, jis laiko stiliaus paprastumą filosofinės kalbos tikslu. Kad Francis Bacon turėjo įtakos Wilkinsui, nė kiek neabejoja istorikai.10

     Francis Bacon pasisakė aštriai taip pat prieš filosofines dogmas bei klaidingus išvedžiojimus. Jis vadina tai teatro stabais, nes jie esą savos rūšies vaidinimai, kurie pristato publikai išgalvotus dalykus, neturinčius jokio ryšio su tikrovės pasauliu. Jam aišku, kad norint įsigyti tikrą pažinimą, reikia "fantazavimus" pakeisti gamtos studija, paremta stebėjimu, t.y. teoretinės filosofijos vietą turi užimti "eksperimentinė filosofija".

     Visi tokie ir panašūs teiginiai, betarpiškai išeinantys iš Bacono pažinimo teorijos, turėjo daugiau reikšmės naujos filosofijos sampratos susiformavimui, negu jo kova prieš kalbos netobulumus bei netikslumus. Norėdami kiek galint objektyviau įvertinti jo eksperimentinę filosofiją, turime ją matyti ano laikotarpio fone. Kaip patartina paskirą frazę cituoti kontekste, taip pageidautina ir paskirą filosofiją aiškinti toje epochoje vyraujančių idėjų šviesoje.

     Kada Bacon pradėjo skelbti savo idėjas, mokslo revoliucija buvo tik užuomazgoje. Naujasis dinamikos mokslas dar nebuvo gimęs: jį sukūrė Galileo, ir jis buvo paskelbtas tik po Bacon mirties. "Siderius Nuntius" pasirodė 1610 metais, ir tik vieneriais metais anksčiau buvo išleista Keplerio "Astronomia Nova", kuri atidengė pasauliui planetų judėjimo kelius. Anglijos universitetuose, Oxforde ir Cambridge, "buvo studijuojama iš tų pačių autorių, kurie buvo naudojami per paskutinius tris šimtus metų".11 Bacon amžininkų dauguma laikėsi dar iš graikų paveldėtos pažiūros, kad gamtos kūnai yra sudaryti iš žemės, oro, ugnies ir vandens. Tiesa, jau egzistavo Gresham kolegija, kurios mokytojai buvo pažangūs, ir amžiumi už Bacon vyresnis William Gilbert išleido "De Magnete". Bet tai tik išimtys, kurios tik patvirtina ano meto mokslinės stagnacijos taisyklę. Turėdami prieš akis ano meto bendrą mokslo padėtį Anglijoje, mes suprasime geriau Bacon, kritikuojantį Aristotelį ir Platoną bei skatinantį savo amžininkus žiūrėti į pasaulį naujomis akimis. Nėra abejonės, jo "eksperimentinės filosofijos" evangelija skambėjo anuomet naujai, tik gaila, kad daugelis joje skelbiamų tiesų mažai skyrėsi nuo jo paties pasmerktųjų "fantazavimų". Ypač jo nurodytasis metodas, kaip įsigyti tikrąjį mokslo pažinimą, neišlaiko kritikos. Jis liepia surinkti faktus ir suskirstyti juos į trijų rūšių lenteles — esmės ir prezencijos, trukmės ir laipsnių arba palyginimo. Šių lentelių pagalba reikia paskui nustatyti, ar šio ar ano daikto savybė priklauso ar ne studijuojamo daikto prigimčiai, ir jei priklauso, tai kokiu laipsniu. Bacon tikėjosi šiuo "indukcijos" metodu suvokti bet kurio daikto formą ar esmę.12:

     Tačiau "induktyvinis" metodas — tai ne visa Bacon eksperimentalinė filosofija. Iš tikrųjų, tai tik aiškinimas tų principų, kuriuos jis išdėstė aforizmais "Novum Organum" pirmoje knygoje. Šie aforizmai atskleidžia pilniau jo mintį, negu jo induktyvinio metodo schemos. Mūsų klausimui ypač reikšmingas trečiasis aforizmas, kuris žinojimą sutolygina su galia. Jis sako: "Žmogiškasis žinojimas sutampa su žmogiškąja galia, nes jei priežastis nežinoma, negali būti gautas efektas. Įsakyti gamtai — tai jai paklusti, ir kas kontempliacijoje yra priežastis, tas operacijoje yra taisyklė".13 Šis aforizmas, cituojamas dažnai lotyniška formule — scientia est potentia, yra Bacono filosofinės minties kvintesencija. Žinojimo pagalba žmogus pasidaro gamtos viešpačiu, ir žinojimas yra ne kas kita, kaip patirtimi besiremiantis pažinimas, kur bandymai turi lemiamą vaidmenį. Bandymai yra svarbūs todėl, kad jie išstumia gamtą iš natūralinės padėties ir taip priverčia ją atskleisti savo paslaptis. Jie yra savos rūšies žinių šaltinis. Čia jis skiriasi nuo Galileo, kuriam bandymai buvo tik teorijų patikrinimo priemonė. Bacon nuolat pabrėždavo, ir tai pastebėjo jo komentatoriai, kad žmogus negali pasitenkinti protu ar vien tik pojūčiais. Jis ginčijosi su aristotelinio tipo racionalistais ne todėl, kad jie "dezertyruoja pojūčius proto sąskaiton", kaip mano R. F. Jones, o todėl, kad jie ignoruoja bandymus.14 Kaip tik todėl jis nutarė Aristotelio "Organum" pakeisti savuoju "Novum Organum". Bet A. C. Crombie teisingai pastebi, kad jo paties metodas turi "daugiau panašumo su Aristotelio metodu, negu, pavyzdžiui, su Archimedo ar Galileo. Jo metodas rėmėsi medžiagos analize, o ne mechanikos idealizacija. Jis nukreiptas į kūno sudėties sklaidą, ir reikšminga, kad didelė dalis jo pavyzdžių yra paimta iš chemijos".15 Nors jis teisingai suvokė naujojo mokslo dvasią, t.y. kad mokslinis pažinimas turi remtis bandymais, bet jis nežinojo, kaip reikia jais naudotis.

     Tačiau jo pažiūrą Į filosofiją kaip į potentia, t.y. praktinę veiklą, o ne teorinį pažinimą reiškia tikrą posūkį filosofinės minties raidoje. Antikiniais laikais teorein ir viduramžiais speculari buvo filosofavimo gryniausia forma. Daiktų būtis ir būtis apskritai buvo filosofinės avantiūros pagrindinis tikslas. Visi filosofijos klausimai buvo sprendžiami grynai teoretiškai, visai nekreipiant dėmesio į tai, ar bus iš to praktinės naudos ar ne. Bet kodėl teoretinis aspektas apsprendė filosofinę mintį? Kadangi buvo prileidžiama, kad pasaulis yra daug daugiau, negu žaliavų sandėlis ar praktinės veiklos laukas. Iš tikrųjų, tik tas žvelgia nesuinteresuotai į pasaulį, kas artinasi prie jo su meile ir pagarba, pripažindamas jo paslėptą reikšmę ir grožį. Kaip religija ir menas, taip ir filosofija prileidžia pagrinde asmeninį užsiangažavimą veržtis prie amžinųjų tiesų šaltinio be jokių išskaičiavimų ir jokios naudos ieškojimo. Filosofija yra galutinėje analizėje pašaukimas. Todėl josios "sunaudinimas" bei "supraktinimas" reiškia josios prigimties iškraipymą bei josios nufilosofinimą. Net josios pavertimas dėstomuoju dalyku ne visai derinasi su josios tikruoju pašaukimu. Nes ne išmokti reikia filosofiją, o jai pasišvęsti. Kunigų seminarijose ir universitetuose mokosi šimtai ir tūkstančiai studentų filosofijos, bet iš jų tik maža dalelytė tampa filosofais. Ar tai ne įrodymas, kad filosofijos negalima nei išmokyti, nei išmokti? Mintimi suvokti gamtos stebuklą, be intencijos gauti iš to naudos, reiškia pirmine žodžio prasme teorein, kontempliuoti, žavėtis, ir tai nuo pat pradžios priklausė filosofijos esmei. Kada Francis Bacon paskelbė, kad scientia est potentia, ar kad "pažinimo galutinis tikslas yra žmogiškojo gyvenimo aprūpinimas naujais išradimais bei turtais"16 tai jis pasuko, sąmoningai ar nesąmoningai, filosofinę mintį nauju keliu. Šiuo atveju jis yra skiriamoji linija tarp antikinės-viduramžių filosofijos ir moderniosios filosofijos. Filosofijos "supraktinimas" eina tiesia linija nuo Bacon per Descartą, kuris savo uždaviniu laiko teoretinės filosofijos pakeitimą praktine filosofija, ir Marksą, kuris užsibrėžia pasaulį ne interpretuoti, o jį pakeisti, iki mūsų laikų loginio pozityvizmo, kuris atmeta metafiziką, t.y. teoretinę filosofiją par excellence, kaip beprasmį dalyką.

     Tačiau filosofija niekad visiškai nepasidavė praktinės veiklos ar naudos ieškojimo pagundai. Šalia praktinės filosofijos egzistavo visą laiką teoretinė filosofija. Norint sunaikinti teoretinę filosofiją, reikėtų pirma užslopinti žmoguje polinkį kontempliuoti, žavėtis, mąstyti. Bet kaip negalima sunaikinti žmogiškosios prigimties, nesunaikinus paties žmogaus, taip negalima sunaikinti ir įgimtųjų jo polinkių. Štai kodėl ir mūsų laikais, kada viskas, atrodo, yra palenkta praktiniam tikslui ir žmogus tarytum bebūtų gamybinio proceso funkcija, teoretinė filosofija nemirė, o klesti stebėtinu gaivalingumu.

1.    William Shakespeare, Hamlet, i v., 5 sc.

2.    Etienne Gilson, Being and some Philosophers; Second Edition, Pontifical Institute of Mediaeval Studies, Toronto 1952, p. 108.

3.    The Great Instauration. Preface. The Works of Francis Bacon. Edited by Spedding, Ellis and Heath. Published by Brown and Taggard, Boston 1861, VIII t., p. 26. Toliau cituojami WB.

4.    Novum Organum I, 84; WB VIII t., p. 116.

5.    ten pat I, 113; WB VIII t., p. 91.

6.    ten pat I, 114; WB VIII t., p.p. 92-93.

7.    ten pat I, 115; WB VIII t. p.p. 93-94.

8.    ten pat I, 39; WB VIII t., p. 76.

9.    Thomas Sprat, The History of the Royal Society of London, London 1667, p.p. 112, 113.

10.    Plg. Richard Foster Jones, Ancients and Moderns, Second Edition, 1961, p. 49; Dorothy Stimson, Dr. Wilkins and the Royal Society; atspausdinta Journal of Modern History, III t, (1931), p. 543.

11.    Phyllis Allen, Scientific Studies in the English Universities of the Seventeenth Century; atspausdinta Journal of the History of Ideas, J t., (1949), p. 219.

12.    Novum Organum II, 12-13; WB VIII t., p.p. 181-193.

13.    ten pat I, 3; WB VIII t., p. 67.

14.    min. viet., p. 47.

15.    A.C. Crombie, Medieval and Early Modern Science, Revised second Edition, New York 1956, II t., p. 289.

16.    Novum Organum I, 81; WB VIII t., p. 113.