BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
Skaitant apie JAV lietuvių gyvenimą, krinta į akis, kaip jautriai mūsų tautiečiai reaguodavo į įvairius tėvynės reikalus ir stengdavosi jai padėti. Išgirdę apie žiaurias Kražių skerdynes, JAV lietuviai organizavo protestų mitingus, informavo amerikiečių spaudą apie tą rusų elgesį, o kun. J. Žilinskis parašė apie Kražių skerdynes atskirą knygelę. 1906 m. Filadelfijoje buvo sušauktas pirmasis lietuvių politinis seimas, kuris reikalavo, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija. Autonomijos reikalavo ir antrasis seimas, sušauktas Čikagoje 1914 m. Praėjus porai metų, JAV prezidentas Wilsonas paskelbė lietuvių dieną. Ta proga lietuvių kolonijose susiorganizavo apie 400 komitetų tinkamai švęsti tautos dieną ir rinkti aukas tėvynės reikalams. 1918 metų lietuvių seimas pakartojo Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją ir atkreipė JAV spaudos ir diplomatijos dėmesį į Lietuvos reikalus.
Atvykę į JAV, lietuviai pradžioje glaudėsi prie lenkų, paskui, patyrę daug nemalonumų, pradėjo nuo jų skirtis, steigti savo parapijas, statyti mokyklas, leisti laikraščius ir knygas, burtis į draugijas, brolijas ir sąjungas ir rėmė kiekvieną sveiką iniciatyvą, siekiančią religinių ar kultūrinių tikslų JAV ir tėvų žemėje. Neįmanoma išskaičiuoti visų tautiečių, atvykusių į JAV rinkti aukų savo užsimojimams. Bet reikia paminėti du jaunus ir energingus savanorius, T. Praną Aukštikalnį ir T. Antaną Mešlį, kurie, atvykę į Lietuvą 1924 ir 1925 m., padėjo atkurti lietuvių jėzuitų gimnaziją Kaune. Nors jų vardai dabar mažai kam žinomi, bet jų gyvenimas yra šviesus tėvynės meilės pavyzdys ir atspindys anų laikų, kuriais kiekvienas lietuvis gali didžiuotis ir kuriuos su didele pagarba turi minėti.
T. ANTANAS B. MEŠLIS, S.J. (1896-1964)
Apie T. Antano Mešlio gyvenimą galima rasti gana daug įdomių žinių Naujosios Anglijos Provincijos biuletenyje (New England Province News) 1964 m. liepos-rugpiūčio numeryje, kuriomis čia gausiai pasinaudota. Kitos žinios paimtos iš T. Kipo atsiminimų ir gyvų liudytojų, gyvenusių kartu su T. Mešlių.
T. Antanas Benediktas Mešlis gimė Niujorko mieste 1896 m. rugsėjo mėnesio 1 dieną. Kai jis pabaigė antrąjį pradžios mokyklos skyrių, jo tėvai persikėlė į South Boston, o jis pateko į Bigelow School, kurią baigė 1909 metais. Paskui įstojo į Boston College High School ir buvo kardinolo Richard J. Cushing klasės draugas. Kadangi jo tėvai anksčiau gyveno tarp airių, A. Mešlis išmoko tėvų namuose tik keletą žodžių lietuvių kalba. Bet paskui, lankydamas kolegiją ir draugaudamas su lietuviais, jis susidomėjo tėvų kalba ir gražiai įsijungė į lietuvių parapiją.
Anais laikais darbininkų tarpe plito socializmas, ir Antanas Mešlis, būdamas uolus katalikas, pradėjo prieš jį kovoti. Jį kvietė kalbėti įvairios lietuvių draugijos, kurioms jis aiškiai ir įtikinančiai išdėstė tikrąją socializmo prasmę. Sužinojęs apie jo veikimą ir polinkį į kunigystę, Bostono kardinolas O'Connell pasiūlė jam gerą stipendiją, kad galėtų studijuoti Šiaurės Amerikos kolegijoje Romoje. Bet Antanas Mešlis atsisakė stipendijos ir 1917 m. rugsėjo mėn. 14 dieną įstojo į jėzuitų naujokyną Yonkers, N.Y.
Naujokyno namai buvo ką tik nupirkti, gana ankšti ir vos galėjo sutalpinti 40 naujokų. Namams priklausė nemažas ūkis, kuriame A. Mešlis ir pats mėgo dirbti, ir sugebėjo kitus įtraukti į darbą. Tą pionieriaus gyvenimą jis visuomet mielai prisimindavo.
Pabaigęs naujokyną 1919 m., A. Mešlis persikėlė į St. Andrew-on-Hudson, Poughkeepsie, N.Y., kur vienerius metus ruošėsi filosofijai ir vienerius metus studijavo filosofiją. Kitus dvejus metus studijavo filosofiją Woodstock kolegijoje. Jis labai mėgo filosofiją ir gilinosi į šv. Tomo Akviniečio raštus. Kartais jis parašydavo ar išversdavo kokį straipsnį lietuvių laikraščiams.
1923 m. A. Mešlis buvo nusiųstas į Boston College High School, kur dėstė anglų ir lotynų kalbą bei matematiką. Jis pabuvo čia tik vienerius metus, nes 1924 m. atidaromai Kauno Jėzuitų gimnazijai jo pagalba, galima sakyti, buvo būtina. Mat, anais metais Kaune tebuvo tik 4 jėzuitai: T. Kipas, T. Andruška, T. Fengeris ir klierikas Jonas Paukštys. T. Andruška buvo užimtas Kauno Kunigų seminarijoje, T. Fengeris nemokėjo lietuvių kalbos, o kl. Paukštys ruošėsi abitūros egzaminams. Todėl T. Kipui ir klierikui Mešliui teko garbė būti Kauno Jėzuitų gimnazijos kūrėjais.
Antanas Mešlis atvyko į Kauną 1924 m. rugpiūčio 29 dieną ir po dviejų dienų stojo į darbą. T. Kipas dėstė tikybą ir vokiečių kalbą, o A. Mešlis — visa kita: lietuvių kalbą, aritmetiką, istoriją ir geografiją. Be to, jis prižiūrėdavo vaikų drausmę ir padėdavo silpnesniems moksleiviams. Tiesa, gimnazija turėjo tik vieną klasę su 20 mokinių, bet per vieną savaitę jų skaičius pasiekė 32. Nuo lapkričio 1 dienos kl. A. Mešlis pradėjo sakyti pamokslus tėvų jėzuitų bažnyčioje. Tas klieriko apaštalavimas buvo dar neįprastas, nes vyskupas Karevičius, davęs oficialų leidimą, atėjo į bažnyčią pasiklausyti, kaip A. Mešlis sako pamokslą. Mešlys, matyt, pamokslininko "egzaminus" išlaikė labai gerai, nes vyskupas tuo tikslu daugiau nebeateidavo.
1924 m. gruodžio 8 dieną T. Kipas rašė, kad "prašant A. Mešliui, amerikiečių draugija pavertė mūsų aikštę (kiemą) gera čiuožykla". Prieš Kalėdas A. Mešlis ir J. Paukštys pastatė naują ir labai gražią prakartėlę bažnyčioje, kuria gėrėjosi kauniškiai.
Antraisiais mokslo metais A. Mešlis prižiūrėjo mokinių drausmę ir dėstė lotynų kalbą, istoriją ir aritmetiką trečioje klasėje. Trečiaisiais metais jis dėstė lotynų kalbą 4 ir 5 klasėje, matematiką 3, 4 ir 5 klasėje ir fiziką 5 klasėje. 1926 m. vasaros atostogas kartu su visu gimnazijos komunitetu praleisdavo Bajėnuose, kurie jam ir Pranui Aukštikalniui labai patiko. Atsikėlę anksti rytą, jiedu eidavo maudytis į Nevėžį, o paskui, susisukę į antklodes, numigdavo ant pievos. Po pietų abu mėgdavo jodinėti.
1926 m. gruodžio 16 dieną kažkoks karininkas įspėjo A. Mešlį, kad kariuomenė vers socialistų valdžią. T. Mešlis perdavė tą žinią T. Kipui, o T. Kipas Smetonai.
Pasibaigus 1926-1927 mokslo metams, A. Mešlis ir Pr. Aukštikalnis atsisveikino su Kaunu liepos 4 dieną ir išvyko į JAV. "Stotyje", kaip rašė T. Kipas, "juos išlydėjo daugybė žmonių, ypač daug karininkų". Tai yra geras liudijimas, kaip tie JAV lietuviai buvo sutapę su Lietuva.
Sugrįžęs į JAV, A. Mešlis sėdo į suolą ir 4 metus studijavo teologiją Weston kolegijoje. 1930 m. birželio mėn. 18 dieną buvo įšventintas kunigu. Pabaigęs teologiją, nuo 1931 iki 1933 m. dėstė filosofiją Bostono kolegijoje ir tų pačių metų rudenį pradėjo tercijatą Cohusset, Mass. Sekančiais metais kartu su T. Aukštikalniu sudarė misijonierių grupę ir pradėjo apaštalauti lietuvių parapijose. 1942 m. T. Mešlis tapo "Žvaigždės" redaktorium ir gana sumaniai redagavo tą žurnalą net 10 metų. Jis būtų mielai redagavęs ir toliau, jei nebūtų įsiterpęs T. Jonas Kidykas, S.J., kuris Naujosios Anglijos provincijolui pasakė, kad "Žvaigždė", seniau priklausiusi Lietuvos jėzuitų provincijai, dabar vėl galėtų būti leidžiama tos provincijos atžalos. Pasitaręs su T. Mešlių ir T. Aukštikalniu, provincijolas nusprendė grąžinti "Žvaigždę" Lietuvos jėzuitams. T. Mešlis buvo gerokai išsisėmęs ir be Lietuvos jėzuitų pagalbos tas dvasinio turinio žurnalas būtų tik skurdęs. Be to, augant JAV tremtinių skaičiui, reikėjo taikytis prie jų galvosenos bei pageidavimų, o tai galėjo padaryti tik tas, kuris gerai pažino jų dvasią.
Netekęs "Žvaigždės", T. Mešlis grįžo į Bostono kolegiją ir dėstė teologiją iki savo mirties. Jis buvo geras mokytojas ir labai gerai įsigyveno naujoje, jam jau pažįstamoje vietoje. Turėdamas laiko, kartais palošdavo kortomis, domėjosi sportu ir vasaros atostogas praleisdavo Cohasset, N. Y. namuose. Iki 1963 m. jo sveikata buvo gera, bet paskui pradėjo negaluoti. Apie Velykas nuvyko į Šv. Elzbietos ligoninę patikrinti sveikatos. Paskui, birželio mėnesį, vėl grįžo į ligoninę. Tada gydytojai nustatė, kad jis turi vėžį. Nepaisant operacijos, jo skausmai didėjo ir didėjo. Porą dienų prieš mirtį jis prarado sąmonę. Mirė 1964 m. liepos 1 dieną.
Nepaisant truputį kampuoto būdo, T. Mešlis buvo geras ir labai uolus kunigas, pareigingas mokytojas, didelis darbininkas, kruopštus redaktorius ir didelis sporto mėgėjas. Kauno Jėzuitų gimnazijoje jis pats pirmas suorganizavo vaidinimą, užmezgė daug pažinčių ir savo tvirtu charakteriu įgijo tėvų ir moksleivių pagarbą. Jo energija buvo neišsemiama. Visi jį gerbė, nes iš jo dvelkė vyriškumas, teisingumas ir tiesumas. Artimų draugų jis daug neturėjo, bet buvo geras komuniteto narys ir tikras jėzuitas. Jis gerai atliko savo tautinę pareigą ir JAV, ir Lietuvoje.
T. PRANAS AUKŠTIKALNIS, S.J. (1899-1961)
T. Pranas Aukštikalnis gimė 1899 m. gegužės mėn. 1 dieną Worcester, Mass. Apie jo tėvus žinoma tik tiek, kad tėvo vardas buvo Pranas, o motinos — Ona Žilinskiūtė Pabaigęs pradžios mokyklą, mokėsi aukštesnioje tėvų jėzuitų mokykloje prie Bostono kolegijos (Boston College High School), o 1918 m. rugpiūčio 28 dieną įstojo į jėzuitų ordiną. Naujokyną atliko Yonkers, New York, o junjoratą — pasiruošimą filosofijos studijoms — St. Andrew-on-Hudson, Poughkeepsie, N. Y.
Pirmuosius dvejus metus (1922-1924) T. Aukštikalnis studijavo filosofiją garsioje Woodstock kolegijoje (Woodstock, Maryland), o paskutiniuosius — Valkenburg, Olandijoje. Kadangi Kauno jėzuitų gimnazijai labai reikėjo mokytojų, T. Generolo patvarkymu klierikas Pranas Aukštikalnis 1925 m. atvyko į Kauną ir rudeniop tapo bendrabučio vedėju bei aritmetikos ir gamtos mokytoju pirmoje ir antroje klasėje. Kaune jis rado kitą JAV lietuvį jėzuitą, klieriką Antaną Mešlį. 192S-1627 m. P. Aukštikalnis gavo dar daugiau darbo. Nors bendrabučio vedėjo pareigas jis perdavė ką tik į Lietuvą atvykusiam T. K. Fulstui, bet pasiliko jo padėjėju, o gimnazijoje mokė aritmetiką pirmoje ir antroje klasėje, lotynų kalbą antroje klasėje, prancūzų kalbą, gamtą ir paišybą pirmoje, antroje, trečioje ir ketvirtoje klasėje. Be to, T. Aukštikalnis sakydavo retkarčiais pamokslus tėvų jėzuitų bažnyčioje ir parašė keletą straipsnių "Žvaigždei". Būdamas malonaus ir švelnaus būdo, jis lengvai pritapo ir prie lietuvių, ir prie vokiečių. Deja, pasidarbavęs Kaune porą metų, 1927 m. rudenį jis turėjo grįžti į JAV, kur vienerius metus mokytojavo aukštesniojoje Bostono kolegijos mokykloje, taigi ten pat, kur pats seniau mokėsi.
1928 m. T. Aukštikalnis pradėjo teologijos studijas Westono kolegijoje ir 1931 m. birželio mėn. 16 d. buvo įšventintas kunigu.
Nuo 1932 m. iki 1933 m. rudens T. Aukštikalnis dirbo pastoracijos darbą, padėdamas Bostono ligoninės (Boston City Hospital) kapelionui, o paskui atliko tercijatą Clevelande, Ohio.
Pabaigęs visas studijas, nuo 1934 iki 1938 m. T. Aukštikalnis ir T. Mešlis sudarė lietuvių misijonierių grupę ir vedė misijas, rekolekcijas, novenas, atlaidus ir pan. lietuvių parapijose. Tiesa, tą patį misijonieriaus darbą dirbo čia ir T. J. Bružikas, bet pakvietimų buvo tiek daug, kad darbo užteko ir tiems dviem lietuviams jėzuitams. Mažesnėse parapijose T. Aukštikalnis ar T. Mešlis vesdavo misijas pavieniui, o didesnėse kartu. T. Mešlis sakydavo audringus pamokslus, o T. Aukštikalnis patraukdavo žmones savo švelnumu, nuolankumu ir nuoširdumu. Pradžioje jie gyveno toje pačioje aukštesnioje Bostono kolegijos mokykloje, o nuo 1934 iki 1938 m. St. Robert's Hall, Pomfret Center, Conn.
1936 m. pradžioje buvo paskelbta Lietuvos jėzuitų provincija, ir Vokietijos jėzuitai nebeturėjo pareigos remti tą naują provinciją kunigais ar klierikais. Išsiplėtus pastoracijos darbams Kaune, T. Andruška pajuto didelį darbininkų trūkumą ir kreipėsi į Naujosios Anglijos provincijolą, prašydamas, kad jam atsiųstų T. Aukštikalnį. T. Provincijolas sutiko, ir 1938 m. T. Aukštikalnis vėl atvyko į Kauną.
Šį kartą jis padėjo T. Paukščiui redaguoti "Žvaigždę" ir organizuoti Maldos Apaštalavimą. Be to, jis sakydavo Kauno jėzuitų bažnyčioje pamokslus, klausydavo išpažinčių ir globojo vyresniųjų klasių sodalius. Deja, Kaune neberado tos pačios aplinkos, kaip 1926 m. ir apsisprendė grįžti į JAV. Nors jis jautėsi esąs tikras lietuvis, bet Kauno Jėzuitų gimnazija jam pasidarė svetima, o gyvenimo sąlygos nelengvos.
Sugrįžęs į JAV, T. Aukštikalnis vėl apsigyveno St. Roberts Hall ir tęsė misijonieriaus darbą kartu su T. Mėšlių. 1942 m. pabaigoje jis, T. Mešlis ir T. Jonas Kidykas nutarė leisti Amerikoje komunistų Lietuvoje uždarytą "Žvaigždę", kurią JAV lietuviai buvo labai pamėgę. T. Mešlis ir T. J. Kidykas tapo to žurnalo redaktoriais, o T. Aukštikalnis — administratorium. 1943 m. kovo mėn. "Žvaigždėje" paskelbta žinia, kad T. P. Aukštikalnis tapo ir Maldos Apaštalavimo direktorium.
Vesdamas misijas, novenas ar tridienius, T. Aukštikalnis turėjo progos pagyvinti Maldos Apaštalavimo sąjungą ir įkurti naujus skyrius. Jo laikais naujų Maldos Apaštalavimo skyrių įkurta 19, o senieji skyriai paaugo ir narių skaičiais, ir karitatyviniu veikimu. 1946 ir 1947 m. "Žvaigždės" leidėjai organizavo maldų vajų už Lietuvos laisvę. Be to, T. Aukštikalnis kas mėnesį parašydavo bent vieną straipsnį "Žvaigždei" ir redagavo Maldos Apaštalavimo skyrių.
1952 m. pradžioje T. Mešlys ir T. Aukštikalnis perleido "Žvaigždę" Lietuvos jėzuitams, bet dar vienerius metus tęsė apaštalavimo darbą lietuvių parapijose. 1953 m. T. Aukštikalnis buvo perkeltas į Šv. Kryžiaus kolegiją, Worcester, Mass., kur iki savo mirties (1961 m. rugpiūčio 23 d.) dėstė teologiją. Po jo mirties Naujosios Anglijos jėzuitai savo provincijos biuletenyje įdėjo tokią žinią: "Rugpiūčio 23 d. (1961 m.) Šv. Vincento ligoninėje Worcesteryje T. Pranas Aukštikalnis (Hugal), teologijos profesorius per 8 metus, siekdamas amžinojo atlyginimo, apleido šį pasaulį. Jo kančia, taip kantriai kenčiama, grumiantis su leukimija, darė visiems lankytojams gilų įspūdį. Didž. gerb. T. Rektorius vadovavo jo laidotuvėms. Daugelis prelatų atvyko iš toli pagerbti paskutinį kartą gerą pamokslininką bei mokytoją ir kilnų žmogų. Tegul jis ilsisi ramybėje".
Tikrai, T. Pranas Aukštikalnis buvo kilnus žmogus. Gražiai nuaugęs vyras, labai mandagus ir paslaugus, visuomet draugiškas, nuoširdus ir giliai pamaldus, jis žiūrėjo į gyvenimą iš šviesios pusės ir savo lipšnumu, sąžiningumu ir giedria nuotaika įsigijo daug draugų Lietuvoje ir JAV. T. Borevičiaus liudijimu, T. Aukštikalnis buvo vienas šviesiausių lietuvių kunigų JAV, mėgstamas ir kolegų, ir pasauliečių. Jo pamokslai ir straipsniai, žinoma, buvo taikomi liaudžiai, todėl yra paprasti ir be gilesnės teologijos. Bet jis, būdamas klierikas, savo iškalbingumu sužavėdavo ir kauniškius, dalyvaujančius vakarinėse tėvų jėzuitų bažnyčios pamaldose. Todėl ne kartą siuntė jį vyresnieji į provinciją vesti mokiniams rekolekcijų, kur ir mokytojai, ir moksleiviai stebėdavosi, kad tas "jaunas kunigas" nelaiko mišių ir neklauso išpažinčių.