A. Tyruolis
Tokiu pavadinimu neseniai "Ateities" leidykla išleido debiutinį Teresės Pautieniūtės poezijos rinkinį. Poetė nėra naujokė, nes jau dalyvavo jaunųjų poezijos antologijoj "Tiltai ir tuneliai" (1969) ir septintojoj "Pradalgėj" (1970). "Ateities" (1975 nr. 1) žiniomis, ji rašo poeziją jau nuo 1964 m. Šiuo debiutiniu rinkiniu papildoma išeivijos poezija, kurios būdinga žymė — moterų persvara šiame literatūros žanre. Kaip žinia, anksčiau Parnaso laukai buvo palikti apdirbinėti daugiausia vyrams. Pvz. pirmuosiuose "Vainikuose" (1921) vos viena poetė tebuvo įsirikiavusi į šiaipjau nemenką vyrų būrį, antruosiuose (1938) — dar tik dvi, o jau šiomis dienomis išėjusioj knygoj "Tretieji vainikai" iš 51 dalyvio net 21 yra moterys (kartu ir su mūsų autore)!
Kaip ten bebūtų, Teresės Pautieniūtės poezijos rinkinys yra mielai sveikintinas, nes čia jaunoji poetė prabyla savitu, nenudėvėtu žodžiu. Ji priklauso vad. "bežemių" kartai (gimusiai daugiausia pirmaisiais šio pokario metais, tėvams dar neįsikūrus pastoviau). Iš minėtos "Tiltų ir tunelių" antologijos ji pirmoji pasirodo su atskiru rinkiniu. 44 to rinkinio elėraščiai (imti ir iš minėtų antologijų) padalyti į 6 skyrius, jais autorė išsako savo poetinį ir pasaulėžiūrinį credo. Laisvais ritmais, moderniniu eiliavimo būdu parašytuose eilėraščiuose apstu liūdesio ir skundo, bet nestokojama ir ryžto iš "šiapus upės" žvilgterti ir į anapus, nors glaudesnio ryšio su transcendentinio pasaulio tikrove ir nematyti. Bet šiaipjau yra palinkimo pafilosofuoti, išreikšti aforizmais. Motyvų nedaug, tai daugiau egotistinė lyrika su jautriais ir net skaudžiais sielos išgyvenimais. Giliau nusiteikta prieš "metalo miškus", prieš visa kaustančią technologiją:
Ne medžiam žaliuot,
ne paukščiam giedot
betono vaikų mieste.
Bokštų šaknys
giliai įaugę žemėn,
asfalto upė siurbias
į silpnas medžių šaknis. (Medis, p. 28)
Bet poetę didžiai žavi gamta, laisva, ne dirbtinė, ji myli jos medžius, pušyną, kurs glamonėja net "dygiam glėby" (p. 40). Meilę ji išgyvena mistiškai, kaip Novalis:
Imk mane ir mylėk —
jau atėjo jungtuvių valanda,
kada tavo
ir mano kūnas supras,
kad meilė yra viena
ir nedalinama
nei žemėj,
nei danguje. (Imk mane, p. 57)
Betgi tikroji skausmo priežastis lieka kaip ir neatidengta, nors "liūdesys ir skausmas mūsų kasdieninė duona" (p. 67), o gyvenimas tėra "ilgesys ir skausmas" (p. 45). Jei viso to priežastis ne transcendentinės tikrovės suvokimo stoka, tai gal anas "bežemio" motyvas:
Ne tada gimiau.
Ne prie žemės,
bet prie akmens
glaudėsi motina,
bėgdama,
vejama karo,
gimdydama baimėje.
(Ne tada gimiau, p. 73)
Kai kas greičiausiai bus netiksliai supratęs "lyg nebūtų rytojaus" prasmę: iš tikrųjų tai greičiau įsiprasminimas "šiapus upės", o ne gyvenimas be rytojaus, esą būdingas šiai lietuvių išeivių kartai. Poetė kelia rimtą problemą: kas bus, kai išseks "smėlio namų" smėlis (p. 64) tai "bežemei" kartai. Tai tikrai verta liūdesio, bet ir ryžto, ką nors daryti, kaip gelbėtis. Mūsų poetė aiškiai įrodo, kad lemiamą vaidmenį čia suvaidina lietuviškoji šeima tremty ar išeivijoj, pirmiausia išlaikydama lietuvių kalbą, kuri yra neįkainuojama brangenybė ne vien lingvistikos mokslo pasauly.
Formos atžvilgiu Teresės Pautieniūtės lyrika, šalia dainuotinio elemento, perpinta ir į epiką linkusia išraiška. Retkarčiais pasikartoja jau nebematytos tėvų žemės motyvas: "kažkur kopos tęsiasi toli" (p. 64), "nemačiau, kada linus išaudė, drobules sudėvėjo" (p. 49), "sudėsiu dienos darbus į sunkią skrynią" (p. 71), kuri gal primena ir kraitinę. Gal geriausiai poetei sekasi sukurti akvarelinio pobūdžio gamtos vaizdai, pvz. "Metai", lyg miniatiūrinio pobūdžio poemėlė. Tai, be abejo, tėvo dailininko įtaka. Iš motinos ji paveldėjo lyrinį dainingumą (keli eilėraščiai parašyti liaudies dainos stilium), kalbos meilę:
ir dabar aš moku
dainuot ir kalbėt
žmonių kalba,
mylėt, kaip tu mane mylėjai,
o motina. (Motina, p. 44).
Laisvų ritmų poezijoj tradicinis rimas retas ar tik atsitiktinis. Bet gerai jaučiamas vidinis sąskambis, kaip poetinio muzikalumo žymė. Yra originalių palyginimų, metaforų (rauda balta kaip gulbė, anestezinė tyla, užmarinuotas džiaugsmas, tyla užšalus ir kt.). Šalia subtilaus dainos švelnumo pasitaiko retkarčiais ir temperamentingesnis posakis, bet šiaipjau vengiama estetiškai pertempto ar kokio bravūriško palyginimo (p. 36, 47). Šalia melancholinio tono yra ir polinkio į humoreską (p. 28, 59). Aplamai imant, Teresė Pautieniūtė valdo žodį ir turi pakankamą žodžių atsargą deramai išraiškai, kurią sugeba perduoti ne šabloniniu, bet šių dienų moderninės jausenos būdu. Tad yra geros vilties poetiniam rytojui, jei tik bus su visu atsidėjimu ir meile ir toliau aukojamasi poezijos mūzai. Simbolingą viršelį knygai piešė Gediminas Kaulėnas.
Teresė Pautieniūtė. Lyg nebūtų rytojaus; eilėraščiai. Išleido “Ateitis”, 1975. 75 pusi. Kaina 2,50 dol. Spausdino “Draugo” spaustuvė. “Ateities” Literatūros serijos leidinys nr. 10.
• Vietname vyskupų ir kunigų darbas suvaržytas. Mokyti tikybos tegalima namie ir bažnyčioje. Katalikų mokyklos ir kitos įstaigos konfiskuotos. Daugelis žmonių laikoma "perauklėjimo" stovyklose, piliečiai daug kur prievarta perkelti į "naujas ekonomines zonas", svetimšaliai misijonieriai ištremti. Valstybė naudoja visas priemones marksizmui skleisti. Katalikams labai sunku gauti tarnybas. Namų arešte laikomas Saigono vyskupas padėjėjas. Vienuolika kunigų kalinama pietiniame Vietname ir penki centriniame. Vyriausybė draudžia šventinti kunigus ar vyskupus be jos leidimo. Kiekvienam susirinkimui, kur dalyvauja daugiau kaip trys asmenys, reikalingas leidimas.
• Kardinolas Krol pareiškė, kad JAV teroristai ir ateistai gauna paramą savo mokykloms, bet negauna nei katalikai, nei kiti, kurie moko gero elgesio, paremto tikyba.
• JAV katalikų informacijų agentūros vyr. redaktorium yra paskirtas Tomas A. Lorsung.