Spausdinti

FELIKSAS JUCEVIČIUS

 (Filosofijos sampratos raida)

4. FILOSOFINĖS MINTIES VERSMĖS

     Kaip viskas, taip ir filosofinė mintis turi pradžią. Nuo neatmenamų laikų pasaulis su žvaigždėtu dangumi, dienos ir nakties žaismu, metų laikais intrigavo ir stebino žmogų. Ar nesukelia mumyse nuostabos kosminės erdvės begalybė ir nesulaikomai besiplečiantis universas? Platonas laiko nuostabą filosofinės minties versme, o nustebimą būdinga filosofo savybe. Nuostaba yra filosofinės minties versmė, nes ji iššaukia klausimus, o kelti klausimus — tai filosofuoti. Taip mano ir Aristotelis: "Kaip anuomet, taip ir dabar žmonės filosofuoja iš nuostabos. Visų pirma stebisi aplinkos nesvetingumu, paskui klausia apie mėnulio, saulės ir žvaigždžių kaitas ir pasaulio kilmę. Mįslės ir nuostabos akivaizdoje žmogus jaučiasi ignorantu, ir mylintysis mitus myli išmintį, ir mitas susipina iš stebuklų."16 Nuostaba yra intensyvus pasaulio stebuklo išgyvenimas, spontaniškas gėrėjimasis grožiu, būties gilus pajautimas. Štai kodėl nuostabai nėra abejingas ir poetas. Goethei "nuostaba yra pats aukščiausias dalykas, kurį pasiekti gali žmogus".17 Net galima sakyti, kad filosofija, poezija ir menas apskritai yra visatos akivaizdoje gimusios nuostabos išraiškos. Štai kodėl yra panašumo tarp filosofijos ir poezijos. Tai teigia filosofai, pradedant Aristoteliu, ir jie neklysta. Mąstymas, filosofinis ar poetinis, yra susimąstymas visatos akivaizdoje, tai mąstymas apie būtį, tai minimas gyvenimo mįslės. Poetinis mąstymas yra emocionaliai nuspalvintas ir išsakomas eilėmis, o filosofinis mąstymas yra refleksinis ir logiškai argumentuojamas. Neatsitiktinai filosofams ir poetams būdingas mėginimas atspėti savo ir pasaulio slėpinius. Vienas ir kitas nuostaboje klausosi būties melodijos, vienas rašo jai himnus, o kitas traktatus apie ją.

     Šių dviejų minties veiklos plotmių giminingumą patvirtina netiesiogiai jau tas faktas, kad filosofai yra kartais poetai, o poetai kartais filosofai. Pavyzdys yra priešsokratikai — Ksenofanas, Parmenidas ir Empedoklis. Ksenofanas, lydimas vergo, keliavo iš miesto į miestą, pasakojo liaudžiai istorijas ir deklamavo eiles. Jis įžvalgus stebėtojas, puikus dialektikas ir dar geresnis satyrikas. Parmenido išlikę filosofiniai raštai yra eiliuoti. Poetinėje vizijoje jis regi save, nešamą šviesos link; į tą paslaptingą pasaulį, kur teisingumas laiko raktus, o tiesa rodo kelius. O Empedoklis, apsisukęs purpuru ir aukso karūna ant galvos, klajojo, kaip koks mūsų vaidyla, Sicilijos keliais. Fizikas, retorikas, mistikas, jis yra drauge ir poetas, dviejų poemų autorius. Platonas yra didis filosofas ir didis poetas. Kai kurie jo dialogai, ypač Fedras ir Puota — tai tikros poemos. Apskritai jo filosofinė mintis vilki poetinį rūbą, jo būties apmąstymas persunktas poetine vizija. Žymi ir romėnų poetinė filosofija. Ennijus vienoje Saturae knygoje išdėsto eilėmis Pytagoro sistemą. Aišku, pati garsiausia yra Lukrecijaus De natura rerum. Nors abejingas aistroms, nepripažįstąs paslapčių, pasiryžęs net "nužudyti" poeziją, bet populiarina jis Epikūrą eilėmis. Daiktai yra tai, kas yra, ir jis liepia imti juos tokius, kokie jie yra. Jam neįdomu "daiktų ašaros", kurios jaudino Virgilijų, o tik jų prigimtis. Jam svetimas taip pat Homero fantastinis dievų ir žmonių pasaulis. Nemėgsta ir tragedijos. Tragedija — tai dalykas, kurio reikia vengti, o ne suprasti. Lukrecijus nusilenkia tik prieš būtinybę.

     Nesunku pastebėti filosofijos atvirumo poezijai ir mūsų laikais. Norėdamas nusakyti tapsmą ir pastovumą, Whiteheadas šaukiasi pagalbon Shelly ir Wordsworth. Heideggeris, mūsų laikų didžiausias metafizikas, taip pat jautrus poetiniam žodžiui. Antanas Maceina yra ir filosofas, ir poetas. O kaip su poetais, kurie filosofuoja? Neįmanoma jų visų išvardinti. Yra tikra, kad kiekviena tikra poezija slepia filosofinę mintį. Išimtį sudaro tik žodžio žaismo poezija, be gilesnės emocijos ir vertybių pajautimo. Poezija neapsieina be filosofijos, nes ji negali apsieiti be išminties. O kas yra išmintis, jei ne palaipsnis patirties sukaupimas? Kaip gyvenimas, taip ir patirtis yra daugiapusiška. Yra kasdieniškoji patirtis, intelektinė patirtis, mąstymo patirtis, žodžio patirtis, jausmo patirtis, vertybių patirtis ir t.t. Kartais reikia daugelio metų, kad susiformuotų filosofinė mintis. Ar taip nėra ir su poezija? Žodžiu, yra poetinė filosofija, taipogi yra ir filosofinė poezija. Prisiminkime tik Milašių, Baltrušaitį, Justiną Marcinkevičių, Nyką-Niliūną, Šlaitą... Bet filosofinės minties ryšys su literatūriniu žodžiu nesibaigia poezija.

     Nepaisant visų jame esančių stebuklų, pasaulis nėra tik nuostaba. Perkūnai, vėtros, potvyniai, ligos, kančia ir mirtis sako žmogui, jog jis yra kartu grėsmė, nelaimės ir pavojai. Jei nuostaba paskatina jį susidomėti pasauliu, tai nelaimės ir pavojai sukelia jame nerimą ir baimę, priverčia susidomėti savąja egzistencija. Nuostaboje gimsta būties filosofija, o nerimas ir baimė pagimdo egzistencinę filosofiją ir tragediją. Egzistencialistai kalba apie Grenzsituationen, t.y. kraštines situacijas, tokią būklę, kurios žmogus negali pakeisti nei iš jos pabėgti. Tikras egzistencinis mąstymas gimsta žmogaus nedalios vizijoje. Katastrofos, kančia, ligos ir mirtis yra likiminiai neišvengiamumai, o žmogiškoji egzistencija yra toks likiminis neišvengiamumas apskritai. Kodėl žmogus kenčia, kodėl nedalia yra jo dalia, kodėl iš viso jis turi gyventi "ašarų slėnyje", tai visų laikų ir visų išminčių amžinoji meditacijų tema. Šie klausimai užima centrinę vietą budistinėje literatūroje. Viena iš keturių šventųjų budizmo tiesų yra skausmo tiesa. Skausmas yra egzistencinis, visuotinis ir nepaneigiamas faktas. Budistų manymu, niekas vaizdingiau neliudija šios tiesos kaip sukrypęs senelis, ligonis, lavonas ir asketas. Kančios klausimo nevengia ir Izraelio išminčiai. "Kodėl nelaimingajam duota šviesa ir gyvybė tiems, kurių siela pilna kartėlio"18, yra ne tik kenčiančio Jobo, o visų nelaimingųjų klausimas. Su kokiu dramatiniu pietizmu kelia žmogaus nedalios klausimą graikų tragedijos, tie eiliuoti egzistencinės filosofijos traktatai! Jos vaizduoja gyvenimą, pilną vidinių konfliktų ir neišsprendžiamų prieštaravimų, parodo bejėgį ir mirčiai pasmerktą žmogų. Piešdamos sukrečiantį žmogiškosios egzistencijos vaizdą, jos kelia aikštėn likimo neišvengiamumo klausimą, duoda suprasti, kad reikia priimti pasaulį su nelaimėmis, kančia ir mirtimi. Pagal tragedijų logiką, pajausti savo bejėgiškumą bei ribotumą reiškia pradėti pažinti save. O savęs pažinimas yra antikinės Graikijos išmintis ir Delfų imperatyvas.

     Kad žmogiškoji nedalia yra viena iš filosofinės minties versmių, tai giliai jautė Epiktetas. Jam aišku, kad ne filosofijos uždavinys parūpinti žmogui pragyvenimą, nes tai svetima jos prigimčiai. Tikro filosofo pagrindinis rūpestis — tai "pajusti savo trūkumus ir savo silpnybes".19 Taipogi pataria nepasitikėti apraiškomis, ir jei norime žinoti, ar jos pagrįstos ar ne, tai reikia susirasti kažką panašaus, kas svoriams yra svarstyklės, o tiesioms linijoms ir kreivėms — švino siūlo atradimas. Epikteto motto — sustine ir abstine, t.y. ištverk ir susilaikyk. Kokia nelaimė beištiktų žmogų, jis turi ištverti, o jei nori užsitikrinti širdies ramybę, tai jis turi atsispirti aistroms.

     Prie žmogaus nedalios klausimo grįžta ir mūsų amžiaus filosofai. Egzistencialistų nerimo filosofija yra ne kas kita, kaip mūsų laikų žmogaus susimąstymas savo trapumo akivaizdoje. Ypač šiuo požiūriu būdingos Sartro dramos ir Camus romanai, kur nedalios tikrovė, ar tai laisvės ir būtinybės dialektikoje, ar tai absurdo diagnostikoje, sukonkretina, iš abstrakčios plotmės atkeliama į apibrėžtą buitinę situaciją. Žmogaus kančią apmąsto Antanas Maceina Jobo dramoje.2" Ši knyga — tai tikras egzistencialistinis traktatas apie žmogaus kraštutines situacijas, bet iš krikščioniško taško. Ne kaip ateistinės krypties egzistencialistai, jis neatsiriboja nuo klausimo apie Dievą, kai apmąsto žmogaus likimą. Priešingai, jam "egzistencinis mąstymas yra visados mąstymas transcendencijos akivaizdoje".21 Taip daug anksčiau prieš jį samprotavo Indijos išminčiai ir krikščionys asketai, o šio amžiaus pradžioje buvo tuo tikri Miguel de Unamuno ir Gabriel Marcel.

     Kartais filosofinė mintis gimsta ir su abejojimu. Kai filosofas sako, kad nereikia pasitikėti pažinimu, tai jis kartu teigia, kad nereikia baimintis abejojimo. Daugelis filosofinių mokyklų išpažino atvirai skepticizmą. O būti skeptiku — tai abejoti žmogiškojo pažinimo patikimumu. Skepticizmas, kaip filosofinio mąstymo būdas, pasirodė Graikijoje ketvirtojo amžiaus pabaigoje, bet skeptinių užuominų sutinkame anksčiau. Demokritas, Sokratas, Platonas, ypač paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, abejojo pojūtiniu pažinimu. Laikydami pojūčius apgaulingu vadovu, jie apeliavo į protą. Vėlesnieji skeptikai, kaip Pyrro mokyklos atstovai ir Naujosios Akademijos, nepasitikėjo nei pojūčiais, nei protu. Susilaikyti nuo spręsmo teorijoje, o praktikoje prisitaikyti prie esamųjų papročių — tai Pyrro patarimas. Naujosios Akademijos atstovai eina dar toliau. Dogmatinio pažinimo akivaizdoje jie užima radikalią poziciją. Pagal juos, sunku atskirti tikrovę nuo miražo. Neegzistuojantys dalykai turi kartais mums tiek pat įtakos, kaip ir egzistuojantys, ir sapne matytieji vaizdai yra taip realūs, kaip ir matomieji dienos metu. Todėl išvada aiški — nėra tokio kriterijaus, kuris laiduotų tiesą. Tikrovės pažinimas — tai tik graži svajonė.

     Modernioji filosofija prasideda taip pat abejojimu, ir abejojimas persunkia filosofinę mintį iki mūsų laikų. Naujojo skepticizmo pradžia susijusi su Montaigno vardu. Jis žavėjosi kurį laiką stoikais, ypač Epiktetu, bet vėliau nuo jų nusisuko, nes jam buvo nepakeliui jų moralinis rigorizmas ir dogmatizmas. Nuo stoicizmo suko į skepticizmą, tikrumą keitė abejojimu. Montaigno įtakoje abejonė tapo ir Descarto filosofinių meditacijų išeities tašku. Bet jo abejojimas veda ne į reliatyvizmą, o į tvirtą pažinimą, tai tik priemonė užsitikrinti tikrovės "aiškų ir tikslų" suvokimą. Štai kodėl dabartiškasis abejojimas yra radikalus ir visuotinis — de omnibus dubitandum. Tai liečia visą tikrovę, nepripažįsta jokių išimčių, eina iki hiperboliško kraštutinumo, prileisdamas net kipšiuką, mus apgaudinėjantį, t.y. rodantį mums daiktus kitokius, negu jie yra. Kartu dekartiškasis abejojimas yra metodiškas, kuris palaipsniui ir sistematiškai parodo įvairias klaidos priežastis. Kaip tik šis radikalus ir metodiškas abejojimas nuveda mus į filosofinio pažinimo aukštumas. Descarto poveikyje visas žmogiškasis pažinimas pasileido į abejojimo avantiūrą. Nieko nebeliko tikro, viskas tapo klausimu. Kantas suabejojo metafiziniu pažinimu, Marksas — kapitalistiniu režimu, Nietzschė — moralinėmis vertybėmis, Freudas — empirine sąmone, mūsų amžiaus fizikai — klasikinės fizikos principais. Naujieji amžiai prasidėjo filosofiniu abejojimu, ir atrodo, kad jie gali baigtis abejojimo filosofija.

     Abejojančioji mintis turi savo šaknis žmogaus prigimtyje. Jis nori instinktyviai viską pažinti, nes iš patirties žino, kad pažinimas užtikrina jam saugumą. Jis mielai tiki savo neklaidingumu, bet kartu žino, kad tai turi mažai ryšio su pažinimo patikimumu. Jis įsitikina greitai, kad jis daug daugau dalykų nežino, negu žino, kad kiti sakė tiesą, o jis klydo. Visa tai priverčia jį suabejoti savo pažinimo patikimumu. Jam savaime kyla klausimas, kas duoda jam teisę sakyti, kad jo pažinimas yra tikras. Abejojantysis neneigia pažinimo galimybės, o tik yra ne visai tikras jojo patvarumu. Suabejoti tuo ar anuo dalyku reiškia ne ką kitą, kaip tą ar aną dalyką kritiškai persvarstyti. O kritiškas dalykų persvarstymas yra tikro filosofavimo požymis.

     Iš literatūros žanrų komedija turi daugiausia ryšio su abejone. Ar mumyse nesukelia juoko tai, kas pasirodo abejotinos vertės? O abejotinos vertės atrodo visi dalykai, kurių forma neatitinka turinio. Kai užsibrėžto tikslo neatitinka pasirinktos priemonės, rezultatai — veiksmų, išvados — prielaidų, pretenzijos — išgalių, tai pasirodo visa tai netikras pinigas. Mes juokiamės iš to, kuris panaudojo absurdiškas priemones kad ir geram tikslui pasiekti: iš vagies, kuris vaidina dosnų, melagio, kuris prisidengia tiesos skraiste. Neprasilenksime su tiesa, jei sakysime, kad komedija yra sarkastiškas suabejojimas žmogiškojo gyvenimo išore, kuri neatitinka vidaus. Kai Molieras suabejojo papročiais, asmenimis ir dorybėmis, tai jis sukūrė papročių komediją, charakterio komediją ir ydos komediją. Shakespearas Falstaie suabejojo žmogiškojo džiaugsmo tikrumu. O kas yra Don Kichotas, jei ne suabejojimas vieno laikotarpio ištisa kultūra? Abejojimo filosofija atrodo komedija, o komedija atrodo abejojimo filosofija.

16.    Metafizika, 982 b; plg. Platonas, Teatetas, 155.

17.    Conversations de Goethe avec Eckermann;

18 Fėvrier 1829; traduction de Jean Chuze-ville, Gallimard 1949, p. 225.

18.    Jobo knyga 3, 20.

19.    Les Entretiens d’Epictète recueillis par Ar-rien; traduction nouvelle et complete par V. Courdveaux; Librairie Academique, Paris 1908, p. 112.

20.    Antanas Maceina, Jobo Drama, Venta 1950.

21.    min. viet., p. 89.