Spausdinti

Aleksandras Pakalniškis

Tegu puošia jus ne išorė — šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, bet žmogiškos širdies turtas: nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse.

(Iš Šv. Rašto)

     Mano žmona turėtų būti pati gražiausia, pati patraukliausia, pati linksmiausia, pati rimčiausia moteris pasaulyje. Be to, noriu geros šokėjos su grožiu balsu, visuomet gražiai apsirengusios. Be abejo, galėčiau išskaičiuoti dar ilgą eilę visokeriopų" -iausių", bet nemanau, kad to reikėtų. Bet vis tiek noriu pabrėžti, kad mano žmona turėtų rūpintis išlaikyti šeimoje religiją ir lietuvybę, viso tai atlikdama labai paprastai, be jokių pretenzijų ar kaprizų.

     Nepajėgiu išaiškinti, kodėl mano žmona turėtų būti gražiausia, patraukliausia, linksmiausia ir rimčiausia, bet tai dar nereiškia, kad tie privalumai nebūtų svarbūs. Abejoju, ar pajėgčiau pamilti nedailią moterį, o be meilės neturėtų būti vedybų. Lengviau paaiškinti, kodėl mano žmona turėtų būti susipratusi lietuvaitė. Todėl norą, kad ji būtų graži, laikau neišaiškinamu ir nepagrįstu, o kad būtų gera lietuvaitė, tai laikau pagrįstu ir suprantamu. Šiame straipsnyje daugiausia žadu kalbėti apie savo pagrįstus norus.

     Žmonos vaidmuo gyvenime savo esme yra žmogiškas. Gyvulys tik perkeltine prasme gali turėti šeimą. Žmogus gyvenime turi tikslus ir siekius, kuriuos pasiekti gali tik pasinaudodamas protu, kurio gyvuliai neturi. Tad žmonos vaidmuo, iš esmės žmogiškas, yra surištas su tikslais ir vertybėmis. Todėl mano žmona turėtų būti religinga ir turėtų branginti lietuviškumą šeimoje.

     Norint išryškinti žmonos vaidmenį šeimyniniame gyvenime, pravartu palyginti ją su motinos ir draugės sąvokomis. Motinos vaidmuo šeimoje yra susijęs su žmogaus formavimosi laikotarpiu. Motino privalo savo vaiką išauklėti, įdiegti jam vertybių supratimą, kad jis stengtųsi gyvenime tobulėti. Ji bus sėkmingai savo vaidmenį atlikusi, jeigu jos vaikas gyvens pavyzdingai, jeigu jis pasirinks gražius savo gyvenimo tikslus. Ji tai negalėtų padaryti, pati neturėdama tų vertybių.

     Žmona taip pat yra vyro draugė. Tačiau tik tas tegali būti draugas, kas pajėgia įvertinti ir paremti kito tikslus bei vertybes. Aišku, kad draugystės ryšio stiprumas priklauso nuo įvairių sąlygų: laiko, vietos, interesų ir pan. Klysta tie, kurie mano, kad žmonos ir draugės sąvoka yra ta pati. Draugai nesudaro šeimos. Jie nesudaro vieneto, turinčio tuos pačius tikslus ir siekiančio tų pačių vertybių. Žmonos ir vyro tikslai bei vertybės yra drauge ir jų šeimos tikslai bei vertybės. Gera draugystė gali būti suderinama su pagrindinių tikslų bei vertybių skirtingumu, ko negalima pasakyti apie šeimą. Tad žmona turi suprasti vyro tikslus ir padėti jų siekti.

     Tik morališkai gera moteris gali būti ir gera žmona. Pvz. automobilių mechanikas gali būti nedoras, vagis ar sukčius, bet tai nekliudo jam būti geru mechaniku. To negalima pritaikyti nei vyrui, nei žmonai šeimoje. Jeigu moteris nebus morali, tai ji negalės būti nė gera žmona. Jeigu vyro vertybės yra blogos, tai gera žmona turėtų rūpintis, kad vyras jas pakeistų, kad priimtų jos moralines vertybes. Moteris turi būti šeimos moralinių vertybių saugotoja.

     Šekspyro vaidinime Makbeto žmona labai užjaučia ir rūpinasi savo vyro užmojais bei jų įvykdymu, tačiau ji nėra gera žmona, nes yra nemorali. Ji ne tik paremia Makbeto norą nužudyti žmogų, bet taip pat ir padeda tai įvykdyti, kad jos vyras galėtų tapti karaliumi.

     Žmona gali nepriimti savo vyro tikslų, net ir kilnių, jeigu jie nesiderina su jos pasaulėžiūra. Ji turi jam padėti, bet neatmesti tai, kas jai pačiai yra vertinga. Sakykime, kad vyras labai vertina garbę ar tariamas vyriškumo savybes labiau už meilę artimui, o moteris — atvirkščiai. Vyras moko vaikus niekuomet kitiems nenusileisti, o žmona sako, kad kartais yra geriau nusileisti. Būdama ištikima savo principams, ji vyro pamokymams nepritars, bet ir nesipriešins, kad nebūtų šeimoje nesantaikos.

     Kartais žmona gali vertinti savo vyro tikslus, bet būti nepajėgi padėti tuos tikslus įvykdyti. Jeigu vyras bus labai išsimokslinęs, o žmona mažo mokslo, tai, nors ji ir labai vertins savo vyro mokslinius tikslus, jokia būdu jam negalės padėti.

     Žinoma, geriausias atvejis bus toks, kai žmonos ir vyro siekiai bus tie patys ir kai jie vienas kitam galės padėti juos įvykdyti. Norėčiau, kad toks atvejis būtų ir mano šeimoje. Tokios žmonos aš norėčiau.

     Lietuviškoji kultūra yra man viena didžiausių vertybių. Norėčiau, kad ir mano vaikai būtų lietuviškos kultūros žmonės. Nenorėčiau žmonos, kuri lietuviškos kultūros nepažįsta arba jos nevertina. Tad žmona turėtų būti susipratusi lietuvaitė. Kai kas gal sakys, kad ir svetimtautė gali būti pakankamai susipažinusi su lietuvių kultūra, taigi ji galės ir vaikus su ta kultūra supažindinti. Gal supažindinti ir galės, bet ji negalės visuomet vaikams rodyti lietuviško charakterio pavyzdžio, tad ji negalės nė vaikų išauklėti su lietuvišku charakteriu.

     Kita didelė vertybė yra tikėjimas. Aš esu katalikas, todėl ir mano žmona turėtų būti to paties tikėjimo. Čia galima tą patį pasakyti, ką sakėme apie tautybę. Nekatalikė žmona, jei norės, galės pakankamai susipažinti su katalikų tikėjimu. Ji galės ir vaikus pamokyti to tikėjimo tiesų, bet ir čia, norint pasiekti gerų rezultatų, neužtenka žodžių — reikia pavyzdžio. Nekatalikė motina vaikams negalės duoti tikro katalikiško pavyzdžio, nebent ji pereitų į katalikų tikėjimą. Tačiau ir šiuo atveju (perėjus į katalikų tikėjimą) kažin ar pajėgs įsigyti tikrai katalikišką charakterį. Taigi norėčiau žmonos katalikės, nes tik tokia galės tikrai katalikiškai išauklėti vaikus.

     Nėra būtino reikalo, kad ji žinotų, kas sudaro tą katalikišką charakterį, bet jis atsispindės jos elgesyje ir bus pavyzdys vaikams. Jeigu lietuvybė ir katalikiškumas turi būti mano busimosios žmonos pagrindinių vertybių turinys, tai reikia dar pakalbėti ir apie jų formą, t.y., kaip ji šias vertybes įgyvendins. Juk žmonės gali turėti panašias vertybes, bet skirtingai jas atskleisti. Sakykime, kad vyrui yra svarbu būti drąsiu. Štai du drąsūs vyrai. Vienas nuolat tuo savo drąsumu giriasi ir tyčiojasi iš kitų, o antras — apie tą savo vertybę visai nekalba. Tą pat galima pasakyti ir apie kitas vertybes. Mūsų visuomenėje daug kas didžiuojasi savo lietuviškumu. Deja, nemaža jų dalis neapsieina nekoneveikdami kitų, nepriimančių jų specifinės lietuvybės sąvokos. Lietuvybė ir katalikiškumas kaip tik yra tokios vertybės, kurios gali būti skirtingai suprantamos ir įgyvendinamos. Jos savo esme yra surištos su kitais asmenimis. Todėl jų įprasminimas yra įmanomas tik atsižvelgiant į kitų įsitikinimus bei tikslus. Tam nejautrūs lietuviai ar katalikai gali greit pasidaryti religiniai fanatikai ir tautiniai šovinistai, tokiu būdu padarydami šias vertybes kitiems nepatrauklias.

     Tad noriu, kad mano žmona būtų paprasta ir kukli, savimi pasitikinti ir atsižvelgianti į kitus, kad pajėgtų tolerantiškai šias vertybes perduoti savo šeimai. Savo pagrindinius tikslus ji turėtų atskleisti ne žodžiais, o darbais, ne pamokslavimu, o pavyzdžiu. Vertybės turi būti savos tėvams, tada ir vaikai jas pasisavins.

     Kai kas gal paklaus, ką bendro šios diskusijos apie vertybes turi su meile. Santykis tarp vertybių ir meilės yra štai koks. Pirmiausia reikia pasakyti, kad lengviau įsimylėti žmogų, kuris turi tas pačias vertybes. Meilės aistra, pamačius ypatingai gražią moterį, gali tuoj išblėsti, vos tik ji pravers burną. Jeigu ir labai liberaliai būčiau nusiteikęs ir bandyčiau iš pradžių nekreipti dėmesio į jos intelektualinius bei dvasinius trūkumus, vis tiek turėčiau tuoj prisiminti, kad negalėsiu amžinai šokti, valgyti, eiti į kiną, todėl anksčiau ar vėliau tarp mudviejų atsirastų praraja. Taip pat žinant, kad vedybiniame gyvenime neišvengiamai atsiras keblumų ir nedarnumų, būtų neprotinga vesti moterį, kuri man dvasiškai svetima, ir tikėtis, kad mes kaip nors pajėgsime tuos skirtumus išlyginti. Gal tai ir yra įmanoma, bet labai sunku.

Kiti gal galėtų teigti, kad vedybos ne visuomet priklauso nuo proto svarstymų, kad jos yra emocijų reikalas, kad žmona vyrui pasitaiko "kaip aklai vištai grūdas". Vis dėlto reikia neužmiršti, kad ir emocijos yra proto valdomos. Emocijos nėra tik jusliniai pergyvenimai. Jeigu alkis, troškulys, skausmas nepriklauso nuo mūsų galvojimo, tai dar nereiškia, kad ir emocijos panašiai yra nepriklausomos. Pavyzdžiui, jeigu bijau Petro, manydamas, kad jis mane primuš, nes flirtavau su jo drauge, toji baimė pradingtų, jeigu paaiškėtų, kad flirtavau su jo priešo drauge. Panašiai ir su neapykanta. Jeigu žmogaus neapkenčiu už tai, kad jis įžeidė mano motiną, mano neapykanta sumažėtų sužinojus, kad jis tai padarė netyčia.

     Meilė taip pat yra emocija. Jeigu grįžčiau iš šokių susižavėjęs Maryte, nes ji buvo tokia maloni ir meili, tai tas susižavėjimas bent iš dalies pranyktų, jei sužinočiau, kad ji tuo savo elgesiu mėgino kam nors keršyti ar ką nors paerzinti. Jeigu net ir įsimylėjimas gali išnykti sužinojus šį bei tą apie žmogaus charakterį bei siekimus, tai tuo labiau gali išnykti ir vedybinė meilė. Nežiūrint, koks būtų pirmutinis susižavėjimas, jis išnyktų pastebėjus, kad mylimoji nėra tokia, kokią anksčiau įsivaizdavau.

     Čia dar noriu priminti, ką esu pabrėžęs straipsnio pradžioje: kai kurias savybes galima pagrįsti, o kitų negalima pagrįsti. Jeigu moteris neturi tų vertybių, kurios yra "pagrįstos" ir apie kurias šiame straipsnyje ilgai kalbėjome, tai aš negalėčiau jos pamilti. Tačiau tai dar nereiškia, kad aš galėčiau pamilti mergaitę, turinčią šias vertybes, bet neturinčią tų "nepagrįstų" savybių, pvz. jeigu ji yra visai nepatraukli ir negraži. Toks šių fizinių savybių vertinimas gal parodo ir mano trūkumus, bet aš jų nusikratyti ar pakeisti negaliu. Tad tos esminės vertybės meilei yra būtinai reikalingos, bet jų vienų neužtenka.

•    Libano karo aukoms Katalikų šalpos organizacija JAV-se pasiuntė pinigais ir kitais reikmenimis aukų 232.400 dol. vertės.

•    Airijoje net 91% katalikų kiekvieną sekmadienį reguliariai dalyvauja šv. mišiose; 23% Airijos katalikų kelis kartus per savaitę dalyvauja mišiose.

•    JAV katalikų šalpos tarnybai (Catholic Relief Services) didžiausiai iš visų privačių šalpos organizacijų, dabar vadovauja Albany diecezijos vysk. Broderick; ankstyvesnis vadovas — vysk. Swanstrom, sulaukęs 73 m., iš tų pareigų pasitraukė.

•    Prez. Fordas naujai paskirtą JAV kardinolą Baum asmeniškai aplankė ir pasveikino.

•    Niujorko arkivyskupija atkreipė savo kunigų dėmesį į tai, kad korejiečio Sun Myung Moon religija Unification Church sudaro pavojų jaunimui.

•    Katalikų labdaros rinkliava Fall River, Mass., vyskupijoje pirmą kartą prašoko milijoną dolerių.

•    Bayonne, N.J., miesto vienas parkas dedikuotas sesers Miriam Teresės Demjanovich, šaritės, kandidatės į palaimintąsias, garbei.